romantzmas mùzikoje pasireiškė ryškiausiai, nes muzika geba geriausiai perteikti sudėtingą ir permainingą žmogaus vidinį pasaulį. Kompozitoriai ieškojo ryšio su kitomis meno šakomis, siekė labiau konkretizuoti muzikinius vaizdus, mėgino detaliau įprasminti poetinį tekstą, literatūrinį siužetą. Klostėsi naujos estetinės romantizmo nuostatos (19 a. pradžioje įtakos padarė vokiečių filosofų ir literatų F. B. Schellingo, W. H. Wackenroderio, L. Tiecko, E. T. A. Hoffmanno, J. Paulio veikalai) – miesčioniškumui, kasdienybei buvo priešpriešinamas nepasiekiamų idealų pasaulis, lemiantis ryškią dramatinę įtampą kūryboje, iškeliantis tragiškus vienatvės, klajonių motyvus. Pagrindinės temos plėtotos poetizuojant istorinės praeities, liaudies kūrybos, gamtos vaizdus. Vėlesnė romantizmo plėtra glaudžiai siejosi su literatūros, tapybos, teatro įvairiomis kryptimis (G. G. Byrono, V. Hugo, E. Delacroix, H. Heine’s, A. Mickevičiaus) kūryba. Romantizmo bruožų aptinkama vėlyvuosiuose L. van Beethoveno kūriniuose, tačiau vyraujančiu stiliumi romantizmas tapo vėlesnės kompozitorių kartos kūryboje.
Muzikoje skiriama 4 romantizmo etapai: ankstyvasis (19 a. 1–3 dešimtmetis; F. Schuberto, C. M. von Weberio, N. Paganini, J. Fieldo, G. A. Rossini kūryba), brandusis (maždaug iki 1850; F. F. Chopino, R. Schumanno, F. Mendelssohno‑Bartholdy, H. L. Berliozo, V. Bellini, F. Liszto, R. Wagnerio, G. Verdi, J. Brahmso kūryba), vėlyvasis (19 a. antra pusė; A. Brucknerio, H. Wolfo, vėlyvieji F. Liszto, J. Brahmso, R. Wagnerio kūriniai), postromantizmas (20 a. pirma pusė; G. Mahlerio, R. Strausso, H. E. Pfitznerio, M. Regerio kūryba). Italų (V. Bellini, G. Donizetti) ir prancūzų (G. Meyerbeeras, Ch. Gounod, G. Bizet) operų autoriai ir 19 a. susiklosčiusių naujų tautinių muzikos mokyklų atstovai (B. Smetana, A. L. Dvořákas, M. Musorgskis, E. H. Griegas) romantizmo stilių papildė savitomis formomis ir turiniu. Įgyvendindami estetinį idealą kompozitoriai romantikai praturtino muzikos raiškos priemones, ypatingą dėmesį skyrė harmonijai, akordo ar būdingo harmoninio junginio skambėjimui. Siekdami didesnės muzikos raiškos, atskleidžiant žmogaus vidinio pasaulio sudėtingumą, emocinių būsenų nepastovumą, vartojo alteruotą ir disonansinę akordiką, dažnai sąmoningai vengė tonikos. Vyraujančiu faktūros tipu išliko vis sudėtingesnė, polifonizuota homofonija. Kita svarbi romantizmo muzikos raiškos priemonė – melodija. Vyraujanti dainingo, kantileninio tipo melodika, pagrįsta raiškiomis intonacijomis, papildyta gausia ornamentika, tapo labiau individualizuota. Brandžiojo romantizmo melodikai būdinga ilgas nepertraukiamas plėtojimas, nustota ją skaidyti į simetriškus darinius (begalinė melodija R. Wagnerio operoje Tristanas ir Izolda). Sudėtingesnė tapo ritmika, susilpnėjo reguliaraus akcentinio ritmo reikšmė, paplito kintamieji ir sudėtiniai metrai, polimetrija. Siekta formų laisvės, individualių sprendimų. Susiklostė specifiški formos tipai: siuitinis rondo, charakteringosios variacijos, variacijos nekintama melodija, naujoji siuita, monociklinė forma, pagrįsta sonatos formos ir sonatinio‑simfoninio ciklo sinteze. Suintensyvėjo teminės plėtros procesas, padidėjo kūrinių apimtis. Romantikai atsisakė klasicizmui būdingų vaizdų tipiškumo, lėmusio racionalių formų darną, pusiausvyrą. Esminė romantizmo (ypač vėlyvojo) ypatybė – programiškumas, kuriuo grindžiama dauguma instrumentinės muzikos žanrų.
Romantizmo stiliaus ypatybės pirmiausia išryškėjo muzikinėje miniatiūroje (solo dainos, pjesės fortepijonui, charakteringosios pjesės), paplito įvairūs šokių žanrai, iš buitinės muzikos perkelti į sceną. Vokalinėje muzikoje pasireiškė gana glaudi poezijos ir muzikos sąveika, balso ir fortepijono partijos lygiareikšmiškumas. Fortepijonas tapo vienu svarbiausių muzikos instrumentų, prasiplėtė jo raiškos, tembro ir technikos galimybės. Iš stambios formos žanrų paminėtini instrumentiniai ir vokaliniai ciklai, programinė simfonija, vientisiniai ir monocikliniai žanrai, pagrįsti laisvosiomis ir mišriosiomis formomis arba laisvai traktuojantys sonatos formą (uvertiūra, simfoninė poema, fantazija). Šių ciklinių žanrų dalis dažnai sieja bendra siužetinė linija arba bendras kūrybinis sumanymas. Operose romantinė pasaulėjauta reiškėsi naujomis temomis, legendiniais, fantastikos elementais perpintais istoriniais siužetais. Jose sustiprėjo muzikos, dramos ir sceninio veiksmo ryšys, buvo kuriami psichologizuoti veikėjų portretai, atsirado polinkis į simfonizaciją. Susiklostė didžioji opera, lyrinė opera, muzikinė drama. Simfonizacijos tendencija būdinga ir romantizmo baletui. Greta tipiškų baleto numerių atsirado daug naujų liaudiškos kilmės šokių.
Nacionalinių mokyklų muzika klostėsi netolygiai: Vokietijoje ir Austrijoje romantizmo muzika glaudžiai siejosi su vokiečių lyrine poezija, Prancūzijoje – su drama. Nevienareikšmis ir romantizmo kompozitorių ryšys su klasicizmo tradicijomis: F. Schuberto, F. F. Chopino, F. Mendelssohno‑Bartholdy, J. Brahmso kūryboje šios tradicijos natūraliai susipynė su romantine mąstysena, F. Lisztas, R. Wagneris, H. Berliozas savo muzikoje siekė radikalaus atsinaujinimo. Kai kurių kompozitorių muzikoje didelę reikšmę įgijo ne tik meninių vaizdų priešpriešos, bet ir jų evoliucijos, transformacijos procesas (R. Schumanno Simfoniniai etiudai), kartais sutelktas viename kūrinyje (F. Liszto sonata fortepijonui h‑moll). Programinės muzikos dramaturginiai principai perėjo ir į neprograminių kūrinių partitūras. Tai lėmė asociatyvumą, individualizuotą dramaturgiją. Nevienodai romantikai traktavo pamėgtą fantastikos pasaulį, kuris jų muzikinėje kūryboje reiškėsi kaip scherzo, pasaka, groteskas, meninės fantazijos vizijos. Daug reikšmės romantizmo muzikai turėjo liaudies kūryba, kaip originalumo, savito kolorito šaltinis, kuris lėmė naujų tautinių muzikos mokyklų atsiradimą ir plėtotę. Romantikams svarbi gamtos tema skatino gausinti raiškos priemonių rezervus, sudarė sąlygas klostytis žanriniam ir lyriniam epiniam simfonizmui. Vėlyvasis romantizmas lėmė naujų muzikos krypčių – verizmo, impresionizmo, ekspresionizmo – atsiradimą. Nors dauguma 20 a. muzikos krypčių klostėsi kaip romantizmo priešprieša, šio stiliaus tradicijos atgijo 20 a. 8 dešimtmetyje kaip vadinamasis naujasis paprastumas (vokiškai neue Einfachkeit), neoromantizmas.
L:A. Einstein Music in the romantic era New York 1947; H. Schenk The Mind of the European Romantics London 1966; E. Dent The Rise of Romantic Opera Cambridge 1979; W. Boetticher Einführung in die musikalische Romantik Wilhelmshaven 1983.
2584