romãnų kabos, indoeuropiečių šeimos kalbų šaka. Pagrindinė romanų kalbų paplitimo teritorija apima žemes į šiaurę nuo Balkanų, didelę Vakarų Europos dalį, Kanados rytinędalį, visą Centrinę ir Pietų Ameriką, šiaurės vakarinę ir centrinę Afriką ir Madagaskaro salą. Iš viso kalbančiųjų 845 mln. (21 a. pradžioje). Pagal kalbančiųjų skaičių romanų kalbų šaka užima antrąją vietą indoeuropiečių šeimoje – ją lenkia tik indų kalbų šaka. Romanų kalbų pavadinimas kilo iš 5–6 a. Romos istorikų termino Romanija, reiškiančio visas Romos imperijai priklausančias teritorijas. Visas romanų kalbas jungia bendra kilmė iš liaudies lotynų kalbos.
romanų kalbos
Romanų kalbos skirstomos į vakarų, rytų ir pietų, jų klasifikacijos šiek tiek skiriasi. Vakarų romanų kalboms priklauso šie pogrupiai: iberų‑romanų kalbos (iberų kalbos, ispanų kalba, portugalų kalba, galisų kalba – pereinamoji tarp ispanų ir portugalų kalbų, vartojama Ispanijos auton. regione Galisijoje, 21 a. pradžioje kalbančiųjų daugiau kaip 3 mln., fonetika artimesnė ispanų, gramatinė struktūra – portugalų kalbai, su kuria iki 15 a. sudarė vieną portugalų ir galisų kalbą), galų‑romanų kalbos (prancūzų kalba, provansalų kalba, katalonų kalba), retoromanų kalba ir jos dialektai, italų‑romanų kalbos (italų kalba, dalmatų kalba, vartota Kroatijos pietvakarinėje dalyje, 19 a. pabaigoje išnyko) ir kitos. Kai kurios ispanų, italų, retoromanų kalbų tarmės laikomos ir atskiromis kalbomis (siciliečių, pjemontiečių, friulų, estremadūriečių ir kitos). Pietų romanų kalbų grupei priskiriama korsikiečių kalba (kai kurių kalbininkų laikoma prancūzų kalbos tarme; daugiau kaip 200 000 kalbančiųjų Prancūzijai priklausančioje Korsikos saloje) ir sardinų kalba (oficiali Italijos regiono Sardinijos kalba, daugiau kaip 1,3 mln. kalbančiųjų). Rytų (Balkanų) romanų kalbų pogrupį sudaro rumunų kalba, mažai nuo jos besiskirianti moldavų tarmė, istro‑romanų kalba (daugiau kaip 1000 kalbančiųjų Kroatijoje). Visos romanų kalbos vartoja vietinius lotyniškojo raidyno variantus, Rumunijoje iki 1862 ir Moldavijoje iki 1989 buvo rašoma kirilika.
Romanų kalbos turi ilgą istoriją. Jau Plauto (3–2 a. prieš Kristų) komedijų prastuomenės kalboje esama bruožų, vėliau įsivyravusių visose romanų kalbose. Pvz., šalia sintetinės būdvardžių aukštesniojo laipsnio formos ‑io‑r <*‑ (pvz., altior ‘aukštenis’) vartojamos analitinės formos, susidedančios iš prieveiksmio plus arba magis ir būdvardžio pagrindinės formos (plus/magis altus). Vėliau pastarosios formos įsivyravo visose romanų kalbose (pvz., ispanų kalba más alto, portugalų kalba mais alto, prancūzų kalba plus haut, italų kalba piú alto, rumunų kalba maî inalt), nors rašto kalboje sintetinės formos buvo vartojamos dar iki 4–5 amžiaus. Pirminė fonologinė ir morfonologinė lotynų kalbos struktūra, kaip rodo archajiškiausi lotynų kalbos paminklai, panaši į lietuvių kalbos atitinkamas struktūras. Vėliau struktūra, ypač liaudies lotynų kalbos (sermō vulgāris), pradėjo keistis: išnyko ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija, vietoj jos atsirado siaurųjų ir plačiųjų balsių fonologizacija, galūnėse paplito redukcija ir jų visiškas išnykimas. Pirmieji pokyčiai vyko 3 a. prieš Kristų. Niekatroji giminė skyrėsi nuo vyriškosios tik vienaskaitos vardininko forma (niekatroji giminė ‑um, vyriškoji giminė ‑us) ir daugiskaitos vardininko ir galininko forma; kai galūnės sutapo ir dingo, visiškai išnyko dviejų giminių formų skirtumai. Išnykusi niekatroji giminė perėjo į vyriškąją giminę (šis procesas prasidėjo dar 3–2 a. prieš Kristų, plg. vyriškosios giminės collus ‘kaklas’ vietoj niekatrosios giminės collum arba vyriškosios giminės vinus ‘vynas’ vietoj niekatrosios giminės vinum). Tokiu būdu po galūnių išnykimo romanų kalbose atsirado dviejų (vyriškosios ir moteriškosios) giminių sistema.
Visose romanų kalbose išnyko daiktavardžio ir būdvardžio linksnių sistema, išskyrus rytų romanų kalbas, kuriose liko du arba trys (su šauksmininku) linksniai (rumunų kalboje – vienoje archajiškiausių šios šakos kalbų – yra likę 5 linksniai). Galūnių linksnių santykius pradėjo reikšti prielinksniai, t. p. jų junginiai su artikeliais, atsiradusiais iš įvardžių. Šie pokyčiai prisidėjo prie analitinės vardažodžio struktūros atsiradimo visose romanų kalbose. Analitinė struktūra buvo ir pagrindinė romanų kalbų veiksmažodžio sistemos raidos tendencija. Romanų kalbų kai kuri leksika buvo pakeista arba papildyta skoliniais iš vietinių įvairių kalbų. Liaudies lotynų kalba yra visų romanų kalbų prokalbė, bet lyginant romanų kalbas neįmanoma rekonstruoti jų bendros pirminės būklės (kaip daroma rekonstruojant indoeuropiečių prokalbę), nes romanų kalbų raidai ypatingos reikšmės turėjo vietinių kalbų substrato arba kitų ateivių kalbų superstrato įtaka. Fonetinius pokyčius lėmė dažniausiai ne fonetiniai dėsniai, bet fonetinės įvairios akomodacijos ir kalbų mišimas. Pvz., portugalų ir ispanų kalboms daug įtakos turėjo keltų‑iberų ir neindoeuropietiškų iberų ir baskų kalbų substratas. Prancūzų kalbos formavimuisi didelę reikšmę turėjo galų kalbõs, iki lotynų kalbos paplitimo vartotos tose teritorijose, substratas ir germanų kalbų superstratas (germanų gentys frankai po romėnų Galijos užkariavimo suteikė pavadinimą šiai romanų kalbai ir tautai). Italų kalbai atsirasti iš lotynų kalbos įtakos turėjo rytų ir vakarų germanų kalbų superstratas (493–555 Italija buvo užkariauta rytų gotų, 568–774 – langobardų, vėliau jos šiaurinė dalis prijungta prie Karolio Didžiojo frankų imperijos). Rumunų kalba atsirado sumišus vietinėms lotynų kalbos tarmėms su slavų, kurios pradėjo plisti per Didįjį tautų kraustymąsi žlugus Romos imperijai. Kalbose randama iki romėnų atėjimo tose teritorijose gyvenusių senbuvių trakų (trakų kalbos) ir dakų (dakų kalbos) kalbų substrato.
1468