romnų téisė, senovės Romos teisės sistema, galiojusi 753 prieš Kristų–565 po Kristaus. Romėnų teisė skyrėsi nuo kitų to meto teisės sistemų tuo, kad pasaulietinės teisės normos buvo atskirtos nuo bažnytinės, normos kurtos ne konkretiems, bet apibendrintiems atvejams, sudarė tam tikrą sistemą. Senovės Romoje nebuvo teisės, privalomos visiems tam tikros teritorijos gyventojams, asmens teisinį statusą lėmė jo priklausomybė tam tikrai bendruomenei (civitas). Siaurąja prasme romėnų teisė buvo tik Romos piliečių (cives, Quirites) teisė. Ši romėnų teisės sistemos dalis vadinta ius civile (piliečių teisė). Ji reguliavo piliečių teises ir pareigas privatinės, viešosios teisės srityje, reglamentavo jų atsakomybę už nusikaltimus ir negaliojo tiems Romos gyventojams, kurie neturėjo piliečio statuso. Romoje, be Romos piliečių, gyveno daug svetimšalių – vadinamųjų peregrinų, kuriems taikyta atskira romėnų teisės sistemos dalis ius peregrinorum (peregrinų teisė). Romai tapus imperija pradėjo formuotis nauja romėnų teisės atšaka – ius gentium (tautų teisė), kuri reguliavo visų Romos gyventojų santykius ir laikyta visiems taikoma teise. Ją dažniausiai tvarkė specialus magistratas peregrinų reikalams. Ius gentium buvo suprantama ir plačiau – kaip bendra visų tautų teisė. Manyta, kad jos pagrindą sudaro normos, atitinkančios žmogaus prigimtį. Karakalos konstitucija (212) Romos pilietybę suteikė beveik visiems imperijos gyventojams, todėl romėnų teisės skirstymas į ius civile, ius peregrinorum ir ius gentium pamažu prarado prasmę.
Pagal teisinio reguliavimo objektą romėnų teisės skirstyta į viešąją teisę (ius publicum) ir privatinę teisę (ius privatum). Viešosios teisės normos reguliavo valstybės tarnybą (magistratus), šventyklų, kulto tarnų reikalus ir kita, dažniausiai buvo imperatyvios (ius cogens) – teisės subjektai privalėjo jų besąlygiškai laikytis. Šios normos tiesiogiai ir įsakmiai nustatė, ką konkrečiu atveju būtina daryti ar nuo kokių veiksmų privaloma susilaikyti. Privatinė teisė apėmė teisės normas, ginančias konkretaus asmens, turinčio santykių su kitais teisės subjektais, interesus. Privatinės teisės pagrindiniai institutai – daiktinė, prievolių, šeimos, paveldėjimo teisė. Prie privatinės teisės priskirta ieškinių teisė ir kai kurios baudžiamosios teisės reguliavimo sritys. Joje buvo tiksliai apibrėžtos svarbiausios teisės sąvokos: privačios nuosavybės teisė, teisnumas, senatis, prievolinių santykių teisinės formos, teisinė prievolinė atsakomybė. Buvo nustatyta sutartinių santykių sistema ir įvairių sutarčių formos, detaliai sureguliuoti paveldėjimo santykiai, pripažinta testamento svarba. Privatinės teisės normos daugiausia buvo dispozityvios (ius dispositum) – jų reikalavimus teisės subjektai konkrečiu atveju galėjo pakeisti ir jos buvo taikomos tik tada, jei asmenys nesusitardavo.
Pagal normų taikymo sritį romėnų teisė skirstyta į bendrąją teisę (ius commune) ir išimtinę teisę (ius singulare). Bendroji teisė apėmė universalias teisės normas, taikytas visais atvejais, išskyrus tuos, kai specialioji teisės norma numatė tam tikras išimtines teisinio reguliavimo taisykles. Specialiosios teisės normos nustatė tam tikrų asmenų teisių ribojimus (pavyzdžiui, kariams drausta tuoktis), privilegijas (pavyzdžiui, vienas imperatoriaus ediktas pripažino tėvo valdžią nesantuokiniams vaikams, gimusiems iš konkubinato), specialų tam tikro turto teisinį režimą (pavyzdžiui, netaikoma senatis vogtiems daiktams), išimtines procedūros taisykles (pavyzdžiui, testamentas dažniausiai buvo sudaromas dalyvaujant liudytojams).
Romėnų teisėje vyravo teisėkūros pagrindiniai principai. Teisingumo (aequitas) pradinė pozicija – visų asmenų lygybė prieš įstatymą, tai yra įstatymų leidėjas, spręsdamas, kokios turi būti teisės normos, kokius piliečių interesus ir poreikius jos turi ginti, privalo taikyti visiems visuomenės nariams tinkamus kriterijus, negali teikti pirmenybės konkrečių asmenų ar tam tikro luomo interesams. Humaniškumo (humanitas) principas iš įstatymų leidėjo reikalavo pagarbos žmogaus asmenybei. Įprastos dvasinės ir fizinės žmonių savybės, leidžiančios spręsti apie tam tikrų gyvenimo reiškinių normalumą (natura rerum), principas reiškė, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas tam tikrus visuomeninius santykius, privalo atsižvelgti į konkrečias problemas ir aplinkybių siūlomus jų sprendimo būdus. Prigimtinės teisės principo atsiradimą romėnų teisėje lėmė graikų filosofija. Klasikinio laikotarpio Romos teisininkai tikėjo, kad gyvenimo tvarka pagrįsta amžinu, nekintamu, išmintingu ir besąlyginiu sveiko proto (ratio naturalis) kriterijumi. Teisininko užduotis – rasti ir įtvirtinti sveiko proto taisykles, kurios yra nekintamos, tinkamos visiems laikams ir visoms tautoms.
Skiriami romėnų teisės raidos 4 laikotarpiai: seniausiųjų laikų, arba archajinis (753 prieš Kristų–3 amžiaus prieš Kristų vidurys), ikiklasikinis (367–17 prieš Kristų), klasikinis (1–3 amžius) ir poklasikinis, arba smukimo (3 amžiaus vidurys–565 – imperatoriaus Justiniano mirties metai). Seniausiųjų laikų laikotarpiu teisės pagrindiniai šaltiniai buvo paprotys ir religinė tvarka. Pačiu ankstyviausiu laikotarpiu, pradedant Romulu, teisminė valdžia priklausė karaliams. Jie sprendė privačius ginčus ir skyrė pažeidėjams sankcijas. Karaliams priklausė ir įstatymų leidžiamoji valdžia: suformuluotas bendrąsias elgesio taisykles jie skelbė tautos susirinkime, kuris galėjo joms tik pritarti. Iš esmės karalių įstatymai (leges regiae) buvo akceptuoti papročiai. 509 prieš Kristų įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia atiteko konsulams ir senatui. Visi įstatymai nuo šiol buvo priimami tik akceptuoti senato. Šiuo laikotarpiu Roma tapo respublika. Reikšmingiausias to meto rašytinis teisės šaltinis – Dvylikos lentelių įstatymai – tapo Romos teisinės sistemos raidos pagrindu, susistemino daugybę iki tol gyvavusių papročių ir karalių įstatymų. Romėnai ieškinius teismuose ėmė reikšti vadovaudamiesi tik įstatymu. Ikiklasikinis laikotarpis pasižymėjo pergalingais karais, per kuriuos sukaupti turtai skatino gamybą ir prekybą (taip pat tarptautinę). Valstybėje atsirado daug belaisvių ir kitų svetimšalių. Tai lėmė naujos teisės šakos – tautų teisės – susiformavimą. Romos teisinėje sistemoje atsirado naujų sutarčių formų, aktyviai reiškėsi teisės mokslas. Sutartys, sudaromos nesilaikant formalių ius civile reikalavimų ir grindžiamos tik šalių valia, buvo ginamos pretoriaus. Pradėdamas eiti pareigas pretorius (dar pretorinė teisė) išleisdavo ediktą, kuriame skelbė, kokie teisiniai santykiai bus ginami. Įsigalėjus formuliariniam procesui pretorius įgijo realią galimybę suteikti teisminę gynybą tiems santykiams, kurie nereguliuojami ius civile, o kartais jai ir prieštaravo. Šitaip pretoriui susidarė galimybė dalyvauti reformuojant teisę. Toks pretoriaus teisių išplėtimas veikė ir teisės mokslo raidą. Šiuo laikotarpiu teisė pradėta laikyti bendrosiomis taisyklėmis. Klasikiniu laikotarpiu vyravo principatas, išnyko esminis ius civile ir ius gentium skirtumas, ypač daug reikšmės pradėta teikti naujiems teisės šaltiniams – senato ir princepso leidžiamiems aktams. Teisės mokslas suklestėjo. Poklasikiniu laikotarpiu 395 Romos imperija suskilo į Vakarų ir Rytų. Šiuo laikotarpiu ypač stiprėjo ir plito biurokratizmas, vyko aktyvi valstybės feodalizacija, buvo nuvertintas asmenybės autonomijos principas. Pablogėjo teisinė, kalbinė įstatymų kokybė – jie tapo nesuprantami padidėjusiam magistratų personalui. Siekta supaprastinti ir suvienodinti teisės šaltinius, todėl vis daugiau reikšmės teikta imperatorių (dominus) konstitucijoms. Teisės normas stengtasi kodifikuoti. Tobuliausiai tai padaryta valdant imperatoriui Justinianui I – 529 išleistas Justiniano kodeksas, 528–534 parengta Justiniano kodifikacija. Romėnų teisės pagrindiniai teisės šaltiniai buvo paprotinė teisė, įstatymai, senato nutarimai, imperatorių konstitucijos (pagal teisinę formą skirstytos į ediktus, mandatus, dekretus, reskriptus), pretorių ediktai, teisės mokslas. Žlugus Romos imperijai Vakarų Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybės daugiau ar mažiau perėmė romėnų teisę.
LIETUVOS Statutuose (Lietuvos Statutas) taip pat buvo panaudoti kai kurių romėniškųjų institutų elementai.