Romintõs girià, miškas Rusijos Kaliningrado srityje, Nesterovo rajone (57 %) ir Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadijoje (43 %). Romintos girios rytinis pakraštys, žemiau Vištyčio ežero, jungiasi su Lietuvos Pavištyčio mišku. Plotas apie 37 000 hektarų. Reljefas kalvotas – daubotas, nedidelis nuolydis šiaurės vakarų kryptimi.
Girioje ir jos pakraščiuose įsiterpę 20 ežerų, didžiausieji: Vištytis ir Geldapė. Gausus hidrografinis tinklas priklauso Priegliaus baseinui; didžiausios upės: Blindė, Juodupė, Rominta, Pisa. Yra kalvų iki 200–242 m aukščio, stačių šlaitų prie Romintos slėnio, įlomėse – pelkių.
Į Romintos girią teliko įsiterpusios Romintos ir Geldapės gyvenvietės, dauguma iki II pasaulinio karo buvusių kaimų sunyko. Masyvo vakarinę dalį kerta Gumbinės–Seinų kelias.
Mišrūs spygliuočių miškai užima 69 %, minkštųjų lapuočių – 21 %, kietųjų lapuočių – 10 %. Be vietinių medžių rūšių, čia yra maumedynų, kėnynų, bukynų, veimutinių pušynų, raudonųjų ąžuolų ir kitų introdukuotų rūšių medynų, kurie pradėti veisti 19 a. antroje pusėje.
Miškas eksploatuojamas nuo 16 amžiaus. Sistemingi miškotvarkos darbai pradėti 19 amžiuje. Miškai buvo suskirstyti į nedidelius, vidutiniškai 25 ha ploto, kvartalus. Dalyje kvartalinių linijų nutiesti akmeninės dangos grįstkeliai, pelkėtos vietos nusausintos. Per girią nutiestas siaurasis geležinkelis Stalupėnai–Tolminkiemis–Geldapė, pastatytas celiuliozės ir popieriaus fabrikas, veikė kelios lentpjūvės.
20 a. pabaigoje Lenkijai priklausančios Romintos girios didžioji dalis paversta kraštovaizdžio parku, Kaliningrado sričiai priklausanti Romintos girios dalis (32 000 ha) įeina į Vištyčio draustinį.
Istorija
14 a. Vokiečių ordinas girioje pastatė pilaičių su įgulomis, sargybos namų, turėjusių neleisti priešui veržtis į Prūsijos krašto gilumą, medžioti, ruošti arkliams pašarą. Aplink pilaites kūrėsi kaimai. Girioje su svečiais dažnai medžiojo Ordino didysis magistras ir kiti riteriai. 15 a.–16 a. pradžioje girios plotas Prūsijos teritorijoje buvo didžiausias, sudarė vieną masyvą su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Sūduvos miškais. Jau apie 1500 pasienyje su šia kunigaikštyste Vokiečių ordinas pradėjo kurdinti vokiečių kolonistus, skatino juos užimti žemes ir miškus. Čia dažnai susikirsdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos medžiotojų takai, kildavo konfliktai. Kad svetimšaliai kolonistai nesiskverbtų gilyn į Sūduvą, 16 a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo nurodymu pradėta kolonizuoti (tarp lietuvių kolonistų buvo girių sargų, šaulių) Sūduvos miškų vakarinį pakraštį. Ruože nuo Vištyčio ežero iki Kudirkos Naumiesčio (dalyje Paprūsės) miškų beveik neliko, giria buvo atskirta nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miškų. 16 a., Prūsijos kunigaikštystės laikais, giria tapo medžioklės draustiniu (kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis kvietėsi čia medžioti Prūsijos ir Brandenburgo didikus).
Viena pirmųjų Romintos girios gyvenviečių – miško verslovė ir medžioklės dvaras prie Romintos upės Jagdbude paminėta 16 amžiuje. Vietiniai gyventojai Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai) turėjo užtikrinti sėkmingą medžioklę, prižiūrėti, saugoti nuo plėšikų, gaisrų girią ir medžioklės namus. Įvesta medžiotojo ir miškininko pareigybės.
Girios reikšmė padidėjo Prūsijos karalystės laikotarpiu (1701–1918). 1748 girioje buvo aptvertas didžiausias tų laikų Europoje apie 2500 ha ploto žvėrynas. Per 1756–63 Septynmetį karą, 1757 prie Jagdbudės nuo Rusijos kareivių slapstėsi Tolminkiemio evangelikų liuteronų kunigas K. Donelaitis. Degutą, dervą ir medžio anglis gaminantys darbininkai įkūrė kaimą Theerbude (prie pat dabartinės Lenkijos sienos). Čia 1890 apsilankius naujam Prūsijos ir Vokietijos valdovui Vilhelmui II (lankydavosi iki 1913 daug kartų, medžiojo elnius), giria buvo paskelbta imperatoriškųjų rūmų medžioklės teritorija. 1891 girios viduryje jis pastatydino (statė danų ir norvegų architektai) nuolatinę medinę skandinaviškos architektūros medžioklės rezidenciją Jagdschloss (Medžioklės pilis), vėliau vadintą Jagdhaus (Medžioklės namai). 1893 prie jos pastatyta (norvegų architektai) medinė bažnytėlė su varpine, pavadinta medžioklės globėjo šv. Huberto vardu, nulieta didinga elnio skulptūra.
Prūsijos karaliaus ir Vokietijos imperatoriaus Medžioklės pilis (Jagdschloss) Romintos girioje
19 a. pabaigoje pas Prūsijos valdovą patekti ir įteikti tūkstančių lietuvininkų pasirašytas peticijas dėl lietuvių kalbos grąžinimo į viešąjį gyvenimą kelis kartus mėgino Mažosios Lietuvos atstovai, bet veltui. 1894 apsilankęs Rusijos imperatorius Nikolajus II padovanojo šernų, kurių vėliau prisiveisė girioje. Per Pirmąjį pasaulinį karą rūmai buvo nusiaubti Rusijos kariuomenės, po jo atstatyti Prūsijos ministro pirmininko O. Brauno ir krašto ministro Steigerio medžioklėms. Girioje buvo įveista stumbrų. Veikė dvaras, viešbutis Kaiser, poilsio ir nakvynės, miško darbininkų ir medžioklės pagalbininkų namai. 1932 apsilankė Suomijos karo ir politikos veikėjas C. G. Mannerheimas.
Nuo 1933 Vokietiją valdant naciams, Romintos giria tapo aukštų pareigūnų ir svečių medžioklės bei poilsio, t. p. pasitarimų vieta. 1933–43 atnaujinti seni ir pastatyti nauji puošnūs medžioklės rūmai su įvairiais eksponatais, medžioklės trofėjais. Vokietijos medžioklės ūkį prižiūrėjęs Prūsijos ministras pirmininkas H. Göringas girioje 1936 įsirengė naują puošnią medžioklės rezidenciją – Reichsjägerhofą (Reicho medžioklės rūmus). 1941 mirus Vilhelmui II jis išpirko ir senąją medžioklės pilį Jagdschlossą (Jagdhaus). 1940 H. Göringas, H. Himmleris ir E. Kochas priėmė SSRS vidaus reikalų komisarą L. Beriją. 1941 girios pakraštyje (15 km į pietvakarius nuo Vilhelmo II medžioklės dvaro), prie Geldapės ežero, įsikūrė Vokietijos oro pajėgų vyriausioji vadavietė Oberkommando der Luftwaffe. 1944 pabaigoje ir po Antrojo pasaulinio karo medžioklės pastatų kompleksai Romintos girioje sovietinės valdžios buvo sudeginti (Reichsjägerhofą sudegino patys vokiečiai) arba nugriauti. Sunaikintas ir elitinių žvėrių draustinis.
Romintos girioje slėpėsi 1863–64 sukilimo dalyviai, įvairiais laikais – nuo baudžiavos pabėgę valstiečiai, dezertyravę kareiviai, t. p. nusikaltėliai. Per girią į Vakarus 1947 05 prasiveržė Lietuvos antisovietinių partizanų vadovybės įgaliotiniai J. Lukša (slapyvardis Skrajūnas) ir J. Krikščiūnas (slapyvardis Rimvydas), 1947 12 – J. Lukša su K. Pypliu (slapyvardis Audronis).
L: J. Totoraitis Sūduvos Suvalkijos istorija Marijampolė 22003; N. Stankevičius Nuo Romintos iki Nemuno. Knyga apie Mažąją Lietuvą Klaipėda 2010; E. Straatmann Führer durch die Rominter Heide Königsberg 1930; W. Frevert Rominten München 21989.
2355
1240