Ròmos istòrija
Pasak legendos, Romą 753 pr. Kr. įkūrė dievo Marso sūnus Romulas (Romulas ir Remas). Žmonių čia gyventa nuo apie 1500 pr. Kr., bet ant Palatino kalvos buvusi pirmoji didesnė gyvenvietė atsirado 8 a. pr. Kr. viduryje. 7–6 a. pr. Kr. Romą valdė etruskų karaliai, čia gyveno lotynai, sabinai, kitų tautybių žmonės, socialiniu požiūriu jie skirstėsi į diduomenę (patricijus) ir paprastus žmones (plebėjus). 509 ar 510 pr. Kr. buvo nuverstas paskutinis karalius Lucijus Tarkvinijus Išdidusis, įkurta respublika. Respublikos laikotarpiu susiformavo miesto pagrindinė aikštė – Romos forumas.
Romos forumo rekonstrukcija (Augustino François Lemaîtreʼo raižinys iš knygos L’Univers Pittoresque: histoire et description de tous les peuples. Italie Ancienne. Seconde Partie, 1851)
Po 4 a. pr. Kr. įvykusio galų įsiveržimo miestas apjuostas Servijaus siena, į Pietų Italiją nutiestas Apijaus kelias. Miestui plečiant įtaką visoje Italijoje jis turtėjo, 2 a. pr. Kr. čia gyveno apie 100 000 žmonių. Romą valdantis senatas labiau rūpinosi visos valstybės politika, atskiros miesto valdžios nebuvo, vandeniu ir maistu miestiečiai buvo aprūpinami privačia iniciatyva, verslų buvo mažai, todėl Roma buvo perpildyta bedarbių plebėjų, jaučiama stipri socialinė įtampa.
Planingiau miesto reikmėmis pradėta rūpintis imperijos laikotarpiu. Jis buvo gerai aprūpintas vandeniu, bet dėl gyventojų pertekliaus dažnai kildavo gaisrai. Valdant imperatoriui Augustui įkurta gaisrininkų tarnyba (kartu saugojo ir viešąją tvarką), dieną uždraustas vežimų eismas, įstatymu nustatytas didžiausias pastatų dydis (64 po Kr. per gaisrą sudegė miesto centro didžioji dalis). 69–96 valdant Flavijų dinastijos imperatoriams plėtoti viešieji darbai, pastatytas Koliziejus, jame rengtos gladiatorių žaidynės ir įmituojami jūrų mūšiai. 2 a. pradžioje pastatyta daug viešųjų pirčių (termų). 410 Romą nusiaubė vestgotai, 455 – vandalai, 6 a. – ostgotai, mieste sumažėjo gyventojų, jis visiškai nesmuko, nes čia rezidavo popiežiai.
Roma labiau atsigavo 11 a. (tada čia gyveno apie 30 000 žmonių), 12 a. ji tapo savavalde komuna, popiežių įtaka miesto reikalams sumažėjo. 15 a. ji tapo renesanso kultūros centru, atstatyta daug bažnyčių, suremontuotos miesto sienos, miestą gražino daug žymių architektų ir menininkų. 1527 Romą nusiaubė imperatoriaus Karolio V kariuomenė, bet vadovaujant popiežiams jis greitai atsigavo (16 a. popiežių užsakymu čia dirbo Michelangelo, D. Bramante, Rafaelis). 1600 čia vėl gyveno apie 100 000, 1790 – 165 000 žmonių.
1871 miestui tapus Italijos karalystės sostine, jis sparčiai plėtėsi, iki 20 a. pradžioje užstatyti visi plotai iki senųjų miesto sienų. 1929 Romos dalyje įsikūrė savarankiška Vatikano valstybė. 1930 mieste buvo daugiau kaip 1 mln. gyventojų. Per II pasaulinį karą Roma paskelbta atviruoju miestu, todėl palyginti mažai bombarduota. Po karo čia įsikūrė daug tarptautinių bendrovių ir kitų korporacijų, bet miestas išliko labiau administraciniu ir turizmo centru.
2271
-Roma