Ròmos kùrija (lot. Curia Romana), Katalikų Bažnyčios pagrindinė įstaiga. Ją sudaro asmenys ir įstaigos, kuriomis remiasi popiežius valdydamas visą Bažnyčią. Popiežiaus vardu ir jo autoritetu Romos kurija tvarko pasaulyje veikiančių katalikų Bažnyčių reikalus. Veikia jų gerovei joms tarnaudama. Dėl turimo popiežiškojo autoriteto Romos kurijai priklauso Apaštalų Sosto titulas (vardas). Svarbiausia Apaštalų Sosto įstaiga yra Popiežiškasis valstybės sekretoriatas, vadovaujamas kardinolo valstybės sekretoriaus (nuo 2013 kardinolas P. Parolinas); Sekretoriate yra Bendrųjų reikalų sekcija, tiesiogiai aptarnaujanti popiežių, rengianti ir redaguojanti jo dokumentus, kurie skelbiami leidinyje Acta Apostolicae Sedis; Santykių su valstybėmis sekcija, palaikanti diplomatinius ryšius su užsienio šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis. Kitos Romos kurijos įstaigos: kongregacijos (Tikėjimo mokslo, Rytų Bažnyčių, Kulto ir sakramentų, Šventųjų skelbimo, Vyskupų, Tautų evangelizavimo, Kunigų, Vienuolijų, Katalikiškojo auklėjimo), tribunolai (Apaštališkoji penitenciarija, Apaštališkosios signatūros aukščiausiasis tribunolas, Romos Rotos tribunolas), Popiežiškosios tarybos (Pasauliečių, Krikščionių vienybės, Šeimos, Teisingumo ir taikos, Cor Unum, Migrantų ir keliautojų sielovados, Medicinos darbuotojų sielovados, Juridinių įstatymų, Tarpreliginio dialogo, Kultūros, Socialinių komunikacijų, Naujosios evangelizacijos), popiežiškosios komisijos ir komitetai (Lotynų Amerikos komisija, Bažnyčios kultūros vertybių komisija, Sakralinės archeologijos komisija, Biblijos komisija, Ecclesia Dei komisija, Tarptautinė teologijos komisija, Tarptautinių eucharistinių kongresų komitetas, Istorijos mokslų komitetas, Romos kurijos disciplinos komisija, Šveicarų gvardiečių korpusas), įstaigos (Apaštaliniai namai, Apaštalų Sosto paveldo administracija, Šventojo Sosto ekonominių reikalų prefektūra), kitos įstaigos (Popiežiaus namų prefektūra, Popiežiaus liturginių apeigų biuras, Šventojo Sosto spaudos salė), Šventajam sostui pavaldžios įstaigos (Vatikano slaptasis archyvas, Vatikano apaštalinė biblioteka, Vatikano spaustuvė, Vatikano dienraštis, Vatikano leidykla, Vatikano radijas, Vatikano televizijos centras, Šv. Petro fabrikas, Apaštališkoji rinkliava, Apaštalų Sosto darbo biuras, Popiežiškosios administracijos, Popiežiškosios delegacijos), Vatikano Miesto Valstybės įstaigos (Popiežiškoji Vatikano Miesto Valstybės komisija, Vatikano Miesto Valstybės gubernatoratas, Vatikano Miesto Valstybės tribunolai), Popiežiškosios akademijos (Mokslo akademija, Socialinių mokslų akademija, Gyvybės akademija).
Nuo ankstyvosios krikščionybės buvo siekiama turėti įstaigą, per kurią būtų valdoma visa Bažnyčia. Iš pradžių popiežiui talkino patarėjai ir bendradarbiai, renkami iš Romos dvasininkijos, vėliau – iš kardinolų. 4 a. Romos kurija užsiėmė popiežiškųjų laiškų siuntimu. Ilgainiui plėtėsi, kūrėsi naujos popiežiškosios įstaigos. Prie jų prisidėjo Teisėsaugos įstaiga (ją popiežius Jonas XXII pertvarkė). 16 a. popiežiui padėdavo Kardinolų komisijos, sušaukiamos tam tikriems reikalams tvarkyti. Šios komisijos vėliau tapo Romos kurijos kongregacijomis. Romos kuriją 16 a. pabaigoje įsteigė popiežius Sikstas V. Jos veiklą pertvarkė popiežiai Klemensas VIII, Grigalius XV, Urbonas VIII, Klemensas IX, Pijus VII. Iš esmės Romos kuriją reformavo Pijus X konstitucija Sapienti consilio (1908). Jos nuostatos įteisintos Kanonų teisės kodekse (1917). Vatikano II susirinkimas (1962–65) Romos kuriją dar kartą pertvarkė; popiežius Paulius VI paskelbė apaštališkąją konstituciją Regimini Ecclesiae universale (1967). Ji papildyta 1968 popiežiaus Pauliaus VI patvirtintu bendru Romos kurijos reglamentu. 1988 popiežius Jonas Paulius II išleido apaštališkąją konstituciją apie Romos kuriją Pastor bonus.
193
kurija
Vatikano konstitucinė santvarka