Ròmos provncijos, senovės Romai pavaldžios ir romėnų vietininkų (prokonsulų arba propretorių) valdomos teritorijos už Italijos ribų.
Pirmosios provincijos buvo Sicilija (nuo 241 pr. Kr.), Sardinija ir Korsika (nuo 227 pr. Kr.). Respublikos laikotarpio pabaigoje provincijų buvo apie 20, imperijos laikais – apie 50.
Respublikos laikais provincijos buvo prievarta romanizuojamos, iš vietos gyventojų atimta diduma žemių atitekdavo kolonistams romėnams. Romos provincijų gyventojai dažnai sukildavo. Provincijose, kuriom grėsė priešų įsiveržimas arba vietos gyventojų sukilimai, buvo dislokuojami Romos legionai; jų paskirstymas buvo nevienodas. Cezaris, siekdamas patraukti į savo pusę provincijų diduomenę, pradėjo naikinti jų atskirumą nuo Italijos (bendruomenėms ir asmenims suteikdavo vadinamąsias lotyniškąsias ir romėniškąsias piliečių teises).
27 pr. Kr. dalis provincijų formaliai perduotos Senatui (jis skirdavo jų vietininkus; šios provincijos buvo toli nuo valstybės sienų, joms negrėsė priešo įsiveržimas, todėl čia buvo mažai kariuomenės – tai menkino Senato galimybes karinę jėgą naudoti prieš imperatorių), kita dalis – imperatoriams (jų vietininkus skirdavo imperatorius). 1 a. pr. Kr. pabaigoje visas provincijas ėmė kontroliuoti imperatoriai. Imperatoriaus Karakalos ediktu 212 beveik visi laisvieji Romos provincijų gyventojai gavo Romos pilietybę.
Provincijų dydis ir skaičius keisdavosi dėl Romos vidaus politikos. Romos imperijos laikotarpiu didelės, daug legionų turinčios provincijos (pvz., Panonija ir Mezija) buvo suskirstytos į mažesnes, kad vienas asmuo nevadovautų didelei kariuomenės daliai ir neketintų užimti sosto. 3 a. provincijų ir Italijos teritorijas vienodinti galutinai baigė imperatorius Dioklecianas, suskirstęs imperiją (įskaitant ir Italiją) į administracinius vienetus – tetrarchijas (4 sritys; jų ribos nesutapo su buvusiomis provincijų ribomis).