Romos sutartis

1957 03 25 Konservatorių rūmuose (Palazzo dei Conservatori) iškilmingai pasirašoma Romos sutartis

Ròmos sutarts, Europos ekonominės bendrijos (nuo 1992 vadinama Europos Bendrija) steigimo sutartis. 1957 03 25 sutartį Romoje pasirašė Belgija (atstovai P.-H. Spaakas ir Jeanas‑Charlesʼis Snoy et dʼOppuersas), Italija (A. Segni ir Gaetano Martino), Liuksemburgas (J. Bechas ir Lambertas Schausas), Nyderlandai (Josephas Lunsas ir Johannesas Linthorstas Homanas), Prancūzija (Christianas Pineau ir Mauriceʼas Faureʼas) ir Vokietijos Federacinė Respublika (K. Adenaueris ir W. Hallsteinas). Sutartis įsigaliojo 1958 01 01. Kartu buvo pasirašyta Euratomo steigimo sutartis, todėl kartais abi šios sutartys vadinamos Romos sutartimis.

Ištakos

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus Europos bendradarbiavimo iniciatyvoms ir nepavykus sukurti Europos gynybos bendrijos ir Europos politinės bendrijos Europos integraciją nuspręsta stiprinti ekonomikos srityje. 1951 įkurta Europos anglių ir plieno bendrija. Romos sutarties ištakos siejamos su 1952 Nyderlandų užsienio reikalų ministro Johano Willemo Beyeno siūlymu įkurti bendrą Europos rinką. 1956 Romos sutartį pasirašiusiųjų šalių užsienio reikalų ministrai sutarė pradėti derybas dėl ekonominės integracijos, kurti bendrąją rinką ir tam tikslui įsteigti Europos Bendriją.

Galiojimas, tikslas ir pagrindiniai principai

Romos sutartis sudaryta neribotam laikui.

Romos sutarties tikslas – suvienyti Europos Sąjungos šalių narių nacionalines rinkas ir sukurti Bendrąją rinką.

Romos sutarties preambulėje numatyta, kad pasirašančiosios šalys apsisprendžia padėti pamatus vis glaudesnei Europos tautų sąjungai, nuolat gerinti savo tautų gyvenimo ir darbo sąlygas. Sutartyje išdėstyti bendrosios rinkos pagrindiniai principai: 4 laisvės (laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas), muitų sąjunga, bendrasis išorinis muitų tarifas, bendrosios politikos, kurias vykdys Europos Bendrija prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos srityse, teisės aktų suderinimas, ekonominės politikos derinimas. Nustatyti bendrosios rinkos sukūrimo įgyvendinimo etapai (3 pereinamieji laikotarpiai po 4 metus).

Sutartimi įsteigtos institucijos

Sutartimi įsteigtos Europos Bendrijos pagrindinės institucijos (Asamblėja, kuri veikė kartu su Europos Parlamentu, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija), išplėsta Europos Teisingumo Teismo jurisdikcija.

Romos sutartį papildančios sutartys

Romos sutartį pataisė ar papildė Sujungimo sutartis (Briuselio sutartis; 1965), Suvestinis Europos aktas (1986), Maastrichto sutartis (1992), Amsterdamo sutartis (1997), Nicos sutartis (2000), Lisabonos sutartis (2007), t. p. Airijos, Didžiosios Britanijos, Danijos (1972), Graikijos (1979), Ispanijos, Portugalijos (1985) stojimo į Europos Bendriją, Austrijos, Suomijos, Švedijos (1994), Estijos, Čekijos, Kipro, Maltos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos (2003), Bulgarijos, Rumunijos (2005), Kroatijos (2011) stojimo į Europos Sąjungą sutartys.