Jałbrzykowski Romuald (Romualdas Jalbžykòvskis) 1876 02 07Łętowo-Dąb (Palenkės vaivadija) 1955 06 19Balstogė, Vilniaus arkivyskupas metropolitas. 1893–98 mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, 1898–1902 – Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge. 1901 įšventintas kunigu. Nuo 1902 dėstė Seinų kunigų seminarijoje, nuo 1908 jos vicerektorius. Pertvarkė mokymo programas, sustiprino lenkų kalbos dėstymą, lenkų profesorių ir klierikų pozicijas, įvedė priėmimo pagal tautybę principą – pusė lenkų ir pusė lietuvių. Slopino lietuviškumą (draudė skaityti lietuviškus laikraščius, trukdė lietuviams patekti į Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge ir kitur). Nuo 1910 Seinų katedros kapitulos kanauninkas. Per Pirmąjį pasaulinį karą evakuavosi į Mogiliavą, vėliau – į Minską; ten rūpinosi lenkų pabėgėliais. 1918 Seinų vyskupas sufraganas; vadovavo lenkiškajai vyskupijos daliai. Atkūrė Tykocino kunigų seminariją, Lomžoje įsteigė kuriją. 1925 Lomžos vyskupas, 1926 Vilniaus arkivyskupas metropolitas. Vilniuje pastatydino arkivyskupijos rūmus, 1927 jo rūpesčiu buvo vainikuotas Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas. 1931 sušaukė sinodą, įsteigė spaustuvę, organizavo Katalikų veikimą, rėmė vienuolijų atkūrimą. Reiškėsi kaip lenkų valdžios pagalbininkas. 1930 Vilniaus arkivyskupijoje uždraudė steigti lietuviškas parapijas, draudė pamaldas lietuvių kalba, lietuvius kunigus keitė lenkais. Trukdė lietuviams stoti į Vilniaus kunigų seminariją. 1939 Lietuvos Respublikos vyriausybėbė kreipėsi į Šventąjį Sostą prašydama pašalinti R. Jałbrzykowskį iš Vilniaus. 1940 jo koadjutoriumi paskirtas M. Reinys. 1942 naciai R. Jałbrzykowskį ištrėmė į marijonų vienuolyną Marijampolėje. 1944 sovietų valdžia kaip nacių auką grąžino į Vilnių; netrukus repatrijavo į Lenkiją. Nuo 1945 vadovavo Lenkijoje likusiai Vilniaus arkivyskupijos daliai.
193