Romuvà, Romóvė, prūsų pagrindinė šventvietė. 1326 veikale Prūsijos žemės kronika (Chronicon terrae Prussiae) aprašė Petras Dusburgietis. Pasak jo, prūsų gyvenamų žemių viduryje, Nadruvoje, buvusi vieta, kurią, pagal Romos vardą, vadino Romuva (Romow). Ten gyvenęs žmogus – krivis, kurio klausė ir kurį kaip popiežių gerbė ne tik prūsai, bet ir lietuviai bei kitos tautos, gyvenančios Livonijos žemėje. Petras Dusburgietis nemotyvuoja, kodėl lygina Romuvą su Roma, o krivį su popiežiumi. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tuo norima pabrėžti ypatingą jų reikšmę arba remiamasi krikščioniška ideologema, jog pagonybėje velnias mėgdžioja tikrą, krikščionių, religiją (bet pats Petras Dusburgietis tokios ideologemos nemini).
W. E. J. Mannhardtas teigė, kad prūsų žynio įtaka kitoms baltų gentims galėjo sustiprėti tik tada, kai visiems baltams iškilo karinė grėsmė, nes prūsų ir jų kaimyninių tautų religija nebuvo stipriai centralizuota. N. Vėliaus manymu, Petro Dusburgiečio gyvenamuoju laikotarpiu Romuvos svarba galėjo būti jau gerokai menkesnė nei ankstesniais amžiais. Jis neatmeta tikimybės, kad vakariniame baltų areale galėjo egzistuoti ir bendras baltų kulto centras. Mikalojus iš Jerošino (Nicolaus von Jeroschin, apie 1290–apie 1345) rašo, kad Nadruvos krašte, miško glūdumoje, yra kilni pagonių vietovė, pagal Romą pavadinta Romuva (Rômowe). J. Długoszas teigia, kad Romuva (Romowe) yra Prūsų valstybės svarbiausias miestas, kuriame gyvenąs vyriausiasis apeigų žynys krivis (criwe), už kurio įsakymų nevykdymą kiekvienam žmogui gresia mirties bausmė.
M. Kromeris veikale Apie lenkų kilmę ir istoriją (1555) pasakoja, kad karalius Boleslovas užpuolė prūsus, nuniokojo priešų žemes ir sudegino įvairias pilis, tarp jų minima Romovės (Romoue) pilis. S. Grunau vadina Romovą Rikojotu. K. Būga mano, kad Nadruvoje gyvenę prūsai (ir lietuvininkai) pagrindinei šventvietei nusakyti vartojo žodį Ruomuva, o Rikojotu (Rikajotu) ją vadino Tolkemitoje (dabar miestas Pagudėje, prie Aismarių, apie 20 km į šiaurės rytus nuo Elbingo) gyvenę prūsai. Manoma, žodis Romuva kildintinas iš šaknies ‑rom‑, baltų kalbose įvardijančios šventą vietą, šventovę, o šaknies ‑rom‑ vietovardžiai liudija tų vietų ryšį su religiniu kultu.
Manoma, be bendros pagrindinės šventvietės, kiekviena prūsų žemė galėjo turėti savo žynį (krivį) ir šventovę (romovę).
Tiksli Romuvos vieta nenustatyta. Jos ieškota Varmėje, Notangoje, Semboje, Nadruvoje ir kitur. Keliuose 14 a. (1322 m., 1343–49 m.) dokumentuose minimas šventas laukas vakarų Semboje šalia Romainių (Romaynis, Romenen, Romehnen, Romayn) kaimo, kuris, teigiama, anksčiau vadinęsis Romuva (Rummove), ir to kaimo apylinkėse esanti šventoji giria (nemus sacrum). N. Vėliaus nuomone, kaimas, laukas ir giria galėjo sudaryti vieną sakralinį kompleksą. Kai kurie tyrinėtojai (R. Batūra, R. Matulis) mano, kad Romuva galėjo būti Nadruvoje, Katinavos apylinkėse. Ieškant centrinės baltų Romuvos Nadruvoje atkreiptas dėmesys į vietovardį Romanuppen prie Auksinės upės (Priegliaus kairysis intakas). Romovupės upę ir Romovupių gyvenvietę Auksinės žemupyje mini (1910) V. Kalvaitis. Esama nuomonių, kad Romuva galėjusi būti prie notangų pilies, kurios vietoje 13 a. antroje pusėje Vokiečių ordinas pastatė savo pilį, aplink kurią kūrėsi Friedlando miestas.