Rovigo

Rovigo (Rovgas), miestas Italijos šiaurės rytuose, Veneto srityje, apie 40 km į pietus nuo Paduvos; provincijos centras.

50 100 gyventojų (2024).

Rovigo įsikūręs Po lygumoje, Adigės (teka į Adrijos jūros Venecijos įlanką) žemupio dešiniajame krante. Pro Rovigo nuo Badia Polesinės iki Adrijos jūros iškastas Adigetto kanalas. Per Rovigo eina Paduvos–Bolonijos geležinkelis ir automobilių magistralė; geležinkeliai į Chioggią (prie Adrijos jūros), Veroną.

Maisto (daugiausia cukraus), chemijos, baldų, tekstilės, siuvimo pramonė. Žemės ūkio produktų prekyba; Rovigo apylinkėse – intesyvioji žemdirbystė (auginama javai, cukriniai runkeliai, linai). Muzikos konservatorija. Biblioteka. Concordi pinakoteka.

Architektūra

Pilies liekanos – 2 bokštai (10 a.). Rotondinė bažnyčia Madonna del Soccorso (dar vadinama La Rotonda, 1594–1606, architektas F. Zamberlanas, 17 a. freskos) su kampanile (architektas B. Longhena), Šv. Stepono katedra (pirmoji pastatyta 11 a., dabartinė – 1696). Rūmai: renesansiniai Palazzo Roverella ir Palazzo Roncale (abeji 16 a.), Loggia dei Notari (16 a., perstatyti), Pallazo Venezze (1715).

Istorija

Rašytiniuose šaltiniuose Rovigo pirmą kartą paminėtas 838, tada buvo kaimelis. Gintis nuo vengrų puldinėjimų 945 baigti statyti pirmieji miesto įtvirtinimai. 1194–1482 Rovigo formaliai priklausė Ferraros grafams iš Este’ių giminės. Vėliau Rovigo užėmė ir valdė Venecijos respublika.

1806 Napoleonas I padovanojo Rovigo savo generolui A. J. M. R. Savary. Vienos kongreso sprendimu 1815 miestas atiteko Austrijai. 1861 tapo Italijos karalystės dalimi.

Rovigo ypač sparčiai plėtėsi geležinkeliais sujungus jį su Paduva, Verona, Chioggia ir Ferrara. Labai padidėjo 1927 prijungus kelis gretimus miestelius.

II pasaulinio karo pabaigoje Rovigo buvo B. Mussolini valdomos Italijos socialinės respublikos sudėtyje.

20 a. 6–7 dešimtmečiais tapo sparčiausiai besiplečiančiu Veneto regiono pramoniniu miestu.

2271