„Rožės romanas“ („Le Roman de la Rose“), viduramžių prancūzų poema. Vienas reikšmingiausių prancūzų viduramžių miestelėnų literatūros kūrinių. 2 dalių, parašytas alegorinio sapno forma. Pirmą dalį (4058 oktosilabinės eilutės) 1237 sukūrė poetas Guillaume’as de Lorrisas. 1275–80 Jeanas de Meungas parašė antrą dalį (18 000 eilučių). Pirmoje dalyje vaizduojama poeto švelni meilė rožei, kurią jis išvydo vaikštinėdamas upės krantu. Meilę palaiko Meilumas, su ja kovoja Nesutikimas, Gėda, Baimė, Šmeižtas. Sapnas padeda subtiliai kurtuazinės meilės analizei. Antrojoje dalyje pateikiama meilės filosofijos diskusija, daug nukrypimų įvairiomis temomis, išjuokiamas kurtuazinės meilės idealas, kritikuojamos moterys, kurios vyro draugystėje ieško tik naudos sau. Čia pagrindinis vaidmuo teikiamas Gamtai ir Protui – esminiams visos būties principams ir žmonių nuomonių kriterijams. Jeano de Meung’o požiūris į moterį sukėlė daug ginčų, ypač kritiškai jį vertino filosofė ir poetė Chr. de Pisan (1364–1430), tai buvo pirma diskusija feminizmo klausimais. Sapno forma paimta iš viduramžiais paplitusių regėjimų ir alegorijų (Prudencijaus, Marciano Kapelos, Raoulio de Houdenco kūriniai). Rožės romanas tapo populiarus ne tik Prancūzijoje, bet ir kituose Europos kraštuose, buvo perrašomas ranka, 14 a. G. Chauceris vertė į anglų kalbą (vertimo nespėjo baigti). 1526 suredaguotą Rožės romaną išleido C. Marot. Rožės romanas atspindi dvi viduramžių minties kryptis – rafinuotą kurtuazinę ir satyrinę racionalistinę. Romanas sulaukė daug pamėgdžiojimų Italijoje, paveikė G. Boccaccio ir F. Petrarcos kūrybą.
510