Ruándos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Žmonės Ruandos teritorijoje apsigyveno maždaug prieš 10 000 metų. Senieji vietos gyventojai – tva pigmėjai – vertėsi medžiokle, maisto rinkimu. Apie 11–15 a. Ruandoje įsikūrė iš pietinių regionų persikėlusios žemdirbių hutų gentys. Jie kirto miškus ariamajai žemei; pigmėjai buvo išstumti į džiungles. 14–15 a. iš šiaurės atsikėlė klajoklių gyvulių augintojų tutsių gentys. Tutsiai pamažu pajungė hutus, nors patys perėmė jų papročius, kultūrą ir kalbą. 17 a. jie sukūrė gana stiprią centralizuotą feodalinio tipo valstybę, kurią pagal paveldėjimo teisę valdė monarchas, vadinamas mvamiu. Ruandos visuomenė buvo susiskirsčiusi į savotiškas kastas: tutsiai, kurių garbės kodeksas neleido dirbti fizinio darbo ar verstis amatais, buvo visų gyvulių ir dirbamos žemės savininkai, iš tutsių buvo kilusi diduomenė ir valdančioji dinastija. Hutai, sudarantys gyventojų daugumą, buvo valstiečiai, jie už žemę tutsiams mokėjo duoklę. Tva pigmėjai užėmė žemiausią socialinę padėtį. Mišrios santuokos buvo draudžiamos. 18 a. pabaigoje Ruanda kariavo su gretimu Urundžiu ir gerokai išplėtė savo teritoriją.
Kolonijiniai laikai
1880 į Ruandą atvyko pirmoji vokiečių ekspedicija. 1884–85 Berlyno konferencijos nutarimu Ruanda pateko į Vokietijos įtakos zoną. 1898 ji buvo prijungta prie Vokietijos Rytų Afrikos. 1899 Ruandos mvamis pripažino Vokietijos imperatoriaus valdžią, 1907 Ruandai paskirtas rezidentas. Kolonizatoriai valdė ne tiesiogiai, o per vietos diduomenę – vokiečių administraciją 1914 sudarė tik 5 asmenys. Vokiečiai įvedė privalomus kelių tiesimo, įvairių pastatų statybos darbus. Tikėdamiesi vokiečių paramos, hutai nesėkmingai sukildavo prieš tutsius. 1916, per I pasaulinį karą, Ruandą okupavo Belgijos kariuomenė. 1919 Tautų Sąjungos sprendimu Ruanda tapo Belgijos protektoratu, 1923 kartu su Urundžiu (dabar Burundis) – Belgijos mandatinės, nuo 1946 – jos globojamos Ruandos‑Urundžio teritorijos dalimi. Belgų kolonizatoriai irgi valdė per vietos diduomenę (belgų administraciją 1936 sudarė 50 žmonių). Išliko senoji visuomenės struktūra, kuri leido tutsiams išsaugoti įtaką ir valdžią. Stiprėjo Katalikų bažnyčios reikšmė (pirmosios katalikiškos misijos surengtos dar 1902).
Ruandos mvamis Musinga spaudžia ranką kunigaikštienei Elenai dʼAosta (1913)
Siekiant pelno kolonijiniu laikotarpiu imta auginti kavamedžius, vilnamedžius, kitas eksportui skirtas žemės ūkio kultūras. Susiformavo pasiturinčių hutų sluoksnis, kuris buvo nepatenkintas tutsių privilegijomis (jas belgai 1952 kiek apribojo – įvedė renkamas vietos valdžios institucijas). 1959 susikūrė įtakingiausios Ruandos politinės partijos: Hutų išsivadavimo judėjimo partija Parmehutu (prancūziškai Parti du Movement de Émancipation Hutu; vadovas G. Kaibandu) ir tutsiams atstovaujanti Ruandos nacionalinė sąjunga (Union Nationale du Rwanda). 1959, belgams paskelbus apie planus suteikti Ruandai autonomiją, kilo tutsių ir hutų susirėmimų. Per juos žuvo dešimtys tūkstančių tutsių. 1960 į gretimą Burundį pasitraukė paskutinis mvamis ir apie 200 000 Ruandos gyventojų; daug pabėgėlių rado prieglobstį kitose šalyse (dauguma emigrantų į Ruandą negrįžo iki 20 a. 10 dešimtmečio).
paskutinis Ruandos mvamis Kigelis V (priekyje; apie 1959)
Per 1960 parlamento rinkimus daugumą vietų gavo hutų partija Parmehutu; sudaryta laikinoji Ruandos vyriausybė. 1961 Ruanda paskelbta respublika. 1962 06 27 Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos nutarimu Belgija neteko teisės globoti Ruandą‑Urundį.
Nepriklausomybės laikai
1962 07 01 paskelbta Ruandos nepriklausomybė. Prezidentu išrinktas G. Kaibandu (perrinktas 1965 ir 1969). Tutsiams bandant atgauti prarastą padėtį 1963–64 ir 1972–73 vėl kilo etninių susirėmimų. Iš Ruandos emigravo dar daugiau tutsių – daugiausia į Burundį ir Ugandą. 1973 gynybos ministras generolas J. Habyarimana įvykdė karinį perversmą. Jis paleido parlamentą ir politines partijas, 1975 įkūrė Nacionalinę revoliucinės plėtros judėjimo partiją (prancūziškai Mouvement Révolutionnaire National pour le Développement; iki 1991 – vienintelė legali šalies partija). Po 1978 referendumo paskelbta nauja konstitucija – išrinktas parlamentas, įvesta vienpartinė sistema. J. Habyarimana paskelbtas prezidentu (perrinktas 1983 ir 1988). 1989 dėl sausros ir cukraus kainos mažėjimo pasaulio rinkoje labai pablogėjo Ruandos ekonominė padėtis. Tutsių pabėgėliai Ugandoje 1990 susivienijo į karinę revoliucinę organizaciją – Ruandos patriotinį frontą (angliškai Rwandan Patriotic Front; prancūziškai Front patriotique rwandais; vadovas P. Kagame). 1990 10 jo puolimu iš Ugandos teritorijos prasidėjo pilietinis karas. Prezidentas J. Habyarimana padarė nuolaidų – 1991 konstitucija įvedė daugiapartinę sistemą ir spaudos laisvę. JT tarpininkaujant 1993 Ruandos vyriausybė ir Ruandos patriotinio fronto vadovybė susitarė dėl laikinosios vyriausybės sudarymo (dalyvaujant abiem pusėms) ir emigrantų sugrįžimo iš Ugandos.
1994 04 06 lėktuvo katastrofoje žuvo prezidentas J. Habyarimana ir Burundžio prezidentas C. Ntaryamira. Šis įvykis tapo pretekstu masinėms tutsių (jie buvo kaltinami numušę prezidento lėktuvą) žudynėms: 1994 04 06–16 kariuomenė ir hutų ekstremistų karinės grupuotės išžudė apie 0,5–1 mln. tutsių. Dar 1993 pabaigoje atvykusios JT taikos palaikymo misijos (UNAMIR, Ruandoje išbuvo iki 1996) pastangos apsaugoti Ruandos civilius gyventojus buvo neveiksmingos. Karo veiksmams atsinaujinus Ruandos patriotinis frontas per kelis mėnesius užėmė visą šalies teritoriją; 1994 07 prezidentu paskelbtas hutas P. Bizimungu, sudaryta laikinoji vyriausybė (iš abiejų tautų atstovų; gynybos ministru tapo Ruandos patriotinio fronto įkūrėjas P. Kagame).
tutsių pabėgėlių stovykla Šiaurės Burundyje (1994 04)
Pilietinis karas formaliai baigėsi, bet apie 2 mln. hutų, bijodami keršto, pasitraukė į Burundį, Ugandą, Zairą (nuo 1997 Kongo Demokratinė Respublika). Perpildytose pabėgėlių stovyklose nuo ligų ir bado mirė tūkstančiai žmonių, šios stovyklos tapo ginkluotų kovotojų, vykdančių išpuolius prieš tutsių vyriausybės valdomą Ruandą, bazėmis. JT Saugumo Tarybos nutarimu 1994 11 įsteigtas Tarptautinis tribunolas asmenims, atsakingiems už genocidą ir kitus sunkius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus Ruandos teritorijoje, teisti (būstinė Arushoje, Tanzanija). 1995–96 dalis pabėgėlių sugrįžo į Ruandą. 1998 Kongo Demokratinėje Respublikoje kilus pilietiniam karui Ruanda savo sienų gynimo pretekstu rėmė šios šalies rytinėje dalyje su vyriausybės karinėmis pajėgomis kovojančias sukilėlių grupuotes. 2000 P. Bizimungu atsistatydinus prezidentu tapo P. Kagame.
JT tarpininkaujant 2002 Ruanda pasirašė taikos susitarimus su Kongo Demokratine Respublika, bet šios valstybės kovotojai ir vėliau reguliariai įžengdavo į Ruandos teritoriją. 2003 patvirtinta nauja konstitucija, įvyko prezidento (išrinktas P. Kagame, 2010 ir 2017 perrinktas) ir parlamento rinkimai (laimėjo Ruandos patriotinis frontas). Per parlamento rinkimus Ruandos patriotinio fronto koalicija 2008 laimėjo 42 (iš 80) Deputatų rūmų vietas, 2013 – 41, 2018 – 40 vietų. Per 2012–13 Kongo Demokratinėje Respublikoje vykstantį dar vieną pilietinį karą Ruanda rėmė tutsiams atstovaujantį Kovo 23‑osios judėjimą. 21 a. pirmaisiais dešimtmečiais Ruandos ekonominė plėtra spartėja, bet dėl išlikusios etninės nesantaikos, žmogaus teisių pažeidinėjimo, spaudos laisvės ribojimo vidaus politinė padėtis tebėra įtempta. 2019 04 07 šalyje paskelbtas šimto dienų gedulas prieš ketvirtį amžiaus įvykdytam tutsių genocidui paminėti.
Jungtinių Tautų (nuo 1962), Afrikos Sąjungos (nuo 1963), Afrikos plėtros banko (nuo 1965), Rytų ir Pietų Afrikos bendosios rinkos (1981), Pasaulio prekybos organizacijos (nuo 1996), Tautų Sandraugos (nuo 2009) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2013.
L: G. Prunier Rwanda Crisis 1959–1994. History of a Genocide London 1995; J.‑P. Chretien The Great Lakes of Africa: Two Thousand Years of History Cambridge 2003.
Ruandos konstitucinė santvarka