Rūdavos mūšis

Paminklas Rūdavos mūšio vietoje (1835)

Rūdavõs mšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino kariuomenių mūšis, įvykęs 1370 02 18 netoli Rūdavos pilies, sembų žemėje, 18 km į šiaurę nuo Karaliaučiaus.

Kunigaikščio Kęstučio pulkai prie Rūdavos atvyko iš pietų pusės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir kunigaikščio Vytauto – per ledą nuo Kuršių marių pusės. 02 17 užimta pilis.

02 18 prie jos priartėjo Vokiečių ordino kariuomenė, vadovaujama didžiojo magistro Winricho von Kniprode’s ir didžiojo maršalo Henningo von Schindekopfo.

Mūšyje dalyvavusių karių skaičius kronikose pateikiamas skirtingas. Pasak Simono Grunau, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje buvo 12 000, Vokiečių ordino – 6000 karių, pasak Casparo Schützo – atitinkamai 70 000 ir 40 000. Manoma, mūšyje dalyvavo atitinkamai 7000 ir 4000 karių.

Ordino kronikose rašoma, kad lietuviai skaudžiai pralaimėję – žuvusiųjų skaičius pateikiamas nuo 1000 iki 3500, kryžiuočių – nuo 176 iki 300; žuvo 26 riteriai, tarp jų didysis maršalas ir du komtūrai, iki 300 raitelių, daug pėstininkų. Anot Simono Grunau, Rūdavos mūšį laimėjo lietuviai, Lucas Davidas šiai nuomonei nepritaria. Lietuvių istorikas A. Kojalavičius‑Vijūkas rašė, kad broliai Algirdas ir Kęstutis, neturėdami vilčių laimėti, kariuomenę tvarkingai atitraukė, T. Narbutas, – kad lietuviai nors mūšio nelaimėjo, bet atsitraukė su dideliu grobiu.

Iš tikrųjų, vokiečių kronikininkai lietuvių nuostolius padidino: Kęstutis tais pačiais 1370 vėl žygiavo į Vokiečių ordino valdas Prūsijoje, dalyvavo Algirdo žygyje į Maskvą ir Liubarto – į Lenkiją. Kai kurie lietuvių istorikai, remdamiesi tuo, kad vokiečių kronikos nutyli mūšio eigą ir kad jame žuvo žymūs ordino vadai, teigia, kad Rūdavo mūšį laimėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė.

Rūdavos mūšį paminėjo poetas A. Mickevičius poemoje Konradas Valenrodas (Konrad Walenrod 1828; lietuviškai 1891 ⁶2006). Prūsė poetė A. Miegel Rūdavos mūšiui paskyrė balades Henningas Schindekopfas ir Rūdava (Rudau), išspausdintas jos kūrinių rinkinyje Baladės ir dainos (Balladen und Lieder 1910). Jose didysis magistras ir lietuvių kunigaikščiai vertinami kaip lygiaverčiai priešai.

Žuvusiųjų garbei didžiojo magistro įsakymu buvo pastatytos koplyčios Rūdavoje ir Labotoje. 17 a. vokiečių istorikas Chr. Hartknochas paminėjo, kad Rūdavos mūšio vietoje stovėjusi kolona. 1723 pastatytas paminklas su įrašu, kad čia 1370 žuvo Algirdo ir Kęstučio nugalėtojas Vokiečių ordino maršalas Henningas Schindekopfas. 1736 paminklas buvo suniokotas, dingo lenta su įrašu. 1835 pastatytas akmeninis kryžius, 1870 (minint mūšio 500 metines) – paminklas; įrašas kitoks: Didvyrio mirtimi čia žuvo riteris Schindekopfas. Po 1945 akmeninis obeliskas apgriautas.

1777

2326

1265