rudinė

rudnė, milnė, sermėgà, viršutinis drabužis, dėvėtas moterų ir vyrų iki 20 a. pradžios.

Lietuvoje rudinės buvo siuvamos iš pilko, tamsaus arba pelkių rūda, juodalksnio arba ąžuolo žieve dažyto milo arba pusmilio. Rudinės buvo iki kelių ilgio, siuvamos lygios arba per liemenį prigludusios, durtos per juosmenį, į apačią platėjančios, su keliomis klostėmis arba rauktos.

Vyrų ir moterų rudinės dažniausiai buvo be pamušalo. Išeiginės moterų puoštos aksomu, kailiuku, pynutėmis, kartais net dviem–trimis sidabrinėmis sagtelėmis, priekyje kraštai, rankogaliai, kišenės apsiūtos kitos spalvos, dažniausiai tamsesniu milu arba audiniu. Rankovės lygios arba pečiuose rauktos, rankogaliai kartais susegami arba su atvartais, apykaklės plačios, atverčiamos, dažnai – stačios. Vyrų rudinės paprastesnės, su atverčiamomis apykaklėmis, didelėmis įleistomis kišenėmis. Darbinės rudinės buvo siuvamos iš stipresnio lininiais siūlais apmesto vilnonio audinio. Išeigines rudines kaip apsauginį drabužį nuo darganos arba sniego rudenį, žiemą ir pavasariop vilkdavosi ant kailinių, kitų išeiginių drabužių vykdami į bažnyčią, vestuves ir kitur.

rudinė (Zarasų rajono savivaldybė; milas, 19 a. pabaiga, Lietuvos nacionalinis muziejus)

Dar 19 a. Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, Žemaitijoje rudenį ir pavasarį pėsčiomis keliaudamos moterys vilkėdavo trumpomis (iki klubų) rudinėmis, vadinamosiomis rudinėlėmis.

2271

rudinėlė