rudnià, 15–19 a. Lietuvoje veikusios geležies lydymo ir geležies dirbinių kalimo įmonės.
Geležis lydyta iš pelkių rūdos (limonito). Nesudėtingos geležies lydymo krosnelės (rudnelės) – sausame grunte iš plūkto molio arba akmenų įrengtos duobės su šone įtaisytais pūstuvais (dumplėmis) – Lietuvoje buvo naudojamos nuo pirmo tūkstantmečio po Kristaus pradžios. Į krosneles sluoksniais klodavo medžio anglis ir rūdą. Pro specialią angą ištekėjusios nevalytos geležies masę (kritę) kalviai grynindavo kaitindami žaizdre ir kaldami.
Nuo 14 a. pabaigos prie nedidelių upių statomos rudnios; užtvankose įrengti vandens ratai varė dumples ir kilnojo kūjus. Netoliese turėjo būti pelkių rūdos ir medienos (geležiai lydyti reikalingų medžio anglių) išteklių. Rudnioje buvo geležies lydymo krosnis, kalvio žaizdras ir priekalas. 15 a. antroje pusėje rudnios veikė prie Merkio upės Rūdninkuose, 16 a. – Kražių, Linkmenų apylinkėse ir kitur; žinoma apie 50 dabartinėje Lietuvos teritorijoje 15–19 a. veikusių rudnių.
Išsekus pelkių rūdos ištekliams rudnios buvo steigiamos kitur. Iš gaunamos geležies rudniose buvo gaminami darbo įrankiai ir ginklai. 19 a. pirmoje pusėje Vakarų valstybėse ir Rusijoje sukūrus našesnes geležies lydymo technologijas Lietuvoje rudnios buvo uždaromos; galutinai veiklą nutraukė 19 a. 7 dešimtmetyje pradėjus tiesti geležinkelius (pigios geležies buvo atsivežama iš svetur).
Rudnių paplitimą Lietuvoje liudija išlikę vietovardžiai: Rūdninkai, Kazlų Rūda, Višakio Rūda, Rūdiškės, Rudnia ir kiti.
rudnė