Rdninkų suvažiãvimas, Rūdninkų seimelis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatorių ir aukštųjų pareigūnų suvažiavimas, vykęs 1572 09 24–27 Rūdninkuose, Lietuvos didžiojo kunigaikščio medinėje medžioklės pilaitėje. Sukviestas per tarpuvaldį (bekaralmetį) po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto mirties (1572 07 07) apsvarstyti valstybės saugumo, gynybos ir naujos Lietuvos didžiojo kunigaikščio kandidatūros klausimus.
Iš pradžių suvažiavimo dalyviai susirinko Vilniuje, bet dėl nenoro įsileisti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę Rusijos caro pasiuntinio ir dėl siaučiančio maro nutarta posėdžiauti Rūdninkuose.
Suvažiavime dalyvavo 14 valstybės, politinių, Katalikų Bažnyčios veikėjų: 3 vyskupai (Vilniaus – V. Protasevičius, Žemaičių – J. Petkevičius, Kijevo – M. Pacas), 4 vaivados (Vilniaus – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris M. Radvila Rudasis, Trakų – S. Zbaraskis, Smolensko – G. Valavičius, Mstislavlio – J. Astikas), Žemaitijos seniūnas (J. Chodkevičius), 4 kaštelionai (Žemaitijos – M. Tolvaišas, Minsko – J. Hlebavičius, Polocko – J. Zenovičius ir Brastos – J. Hajka), 2 ministrai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iždininkas M. Naruševičius ir rūmų maršalka M. K. Radvila Našlaitėlis) ir keli bajorai. Suvažiavimo iniciatorius – M. Radvila Rudasis.
Svarbiausias klausimas – kaip apsisaugoti nuo Rusijos užpuolimo pavojaus, nes tik 3 metams (1570 06 22–1573 06 29) buvo sudarytos paliaubos. Rūdninkų suvažiavimas nutarė rinkti mokesčius, užstatyti valstybės turtus dėl lėšų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės kariuomenės įguloms Livonijos pilyse ir pasienyje su Rusija sumokėti.
Suvažiavimas priėmė Rusijos caro Ivano IV Rūsčiojo pasiuntinį V. Malyginą, kuris įteikė caro raštus, skirtus jau mirusiam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, t. p. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos senatoriams. Caras pageidavo, kad greitai į Maskvą būtų atsiųstas Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys su atsakymu dėl Rusijos keliamų klausimų, priešingu atveju graso atnaujinti karo veiksmus Livonijoje. Suvažiavimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardu parengė atsakymą: sutinka, kad Ivano IV Rūsčiojo sūnus Fiodoras būtų išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, dėl to pas carą siunčiamas pasiuntinys M. Haraburda. Pasiuntinys su raštu J. Hlebavičiaus iniciatyva buvo sulaikytas, Maskvos nepasiekė. Ten M. Haraburda atvyko tik 1573 02.
Caro iškeltos sąlygos labai kenkė Lietuvai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatorių sprendimas atskirai, be Lenkijos ponų, išsirinkti didįjį kunigaikštį ir dargi iš Maskvos sukėlė Lenkijos nepasitenkinimą. Abiejų Tautų Respublikos valdovu Lenkijos ir atskirai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai 1573 išsirinko Prancūzijos karaliaus Henriko II sūnų Henriką Valua.
2808