Rudrà (skr. rudra – kauklys, staugūnas > rud – klykti, staugti, raudoti), Rigvedoje minimas dievas. Įkūnija audrą, įtūžį, griaunamąją galią. Laikomas marutų, vėtrų, griaustinio, žaibavimo dievų (dar vadinamų rudrais), tėvu. Viena jo funkcijų – vaisingumas ir derlumas, kita – naikinimas ir siaubas. Rudra siejamas su musoninėmis liūtimis. Rigvedoje Rudrai skirtos 3 giesmės, iš viso šiame tekste jis yra paminėtas 75 kartus. Ghoru (Siaubinguoju) vadinamas Rudra siųsdavęs mirtį, bet sykiu galėdavęs padėti jos išvengti. Tituluojamas Pašupačiu (Žvėrių valdovu) ir siejamas su gydomosiomis žolėmis. Vienas Rudros epitetų – eufemistinis teonimas Šiva (Laimingasis, Maloningasis). Švetašvataropanišadoje Rudra tapatinamas su Aukščiausiuoju Dievu. Povediniu laikotarpiu Rudra ir Šiva buvo pradėti laikyti tuo pačiu dievu. Šaivų pašupatų mokyklos tradicijoje Rudra ėmė reprezentuoti ezoterines Šivos funkcijas, susijusias su apeiginiu mirties nešvarumu ir mirusiųjų deginimo vietomis. Jadžurvedoje yra Rudrai skirta svarbi šlovinimo litanija Šatarudryja (dar vadinama Rudram), kuri kas dieną recituojama Pietų Indijos šaivų šventyklose. Rudra vaizduojamas kaip medžiotojas, apsirengęs žvėrių oda, susitaršiusiais plaukais, su lanku ir juodomis strėlėmis.
171