rūgštusis lietus

rūgščiojo lietaus paveiktas miškas Bavarijoje (Vokietija)

rūgštùsis lietùs, rgščiosios škritos, atmosferos krituliai ir sausosios iškritos, parūgštėję nuo antropogeninės kilmės rūgščiųjų teršalų, daugiausia sieros ir azoto rūgščių. Net visai švarioje atmosferoje dėl lietaus lašeliuose ištirpusio anglies dioksido reakcijų krituliai yra rūgštoki – vandenilio jonų rodiklis pH = 5,6. Gamtinės kilmės baziniai junginiai (amoniakas, karbonatingos dirvožemio dalelės) gali padidinti lietaus pH (sumažinti rūgščių kiekį), o rūgštiniai junginiai (vulkaninės kilmės sieros dioksidas, žaibuojant susidarantys azoto oksidai) – jį sumažinti (padidinti rūgščių kiekį). Riba, nuo kurios lietus jau vadinamas parūgštėjusiu, palyginti su švariu, laikoma apie pH = 4,5. Svarbiausi antropogeniniai sieros dioksido šaltiniai yra sieringo iškastinio kuro deginimas ir spalvotųjų metalų metalurgija.

Azoto monoksidas NO ir azoto dioksidas NO₂ susidaro aukštoje degimo temperatūroje jungiantis oro azotui su deguonimi. Atmosferoje sieros dioksidas ir azoto oksidai yra oksiduojami iki stiprių sieros ir azoto rūgščių, kurias išplauna krituliai. Dėl taršos parūgštėję atmosferos krituliai beveik niekada nebūna tiek rūgštūs, kad iš karto pakenktų aplinkai, tačiau ilgalaikis jų poveikis daro didelę žalą gamtinėms ekosistemoms. Kai pH būna mažesnis negu 4,5, vandens telkiniuose išnyksta žuvys, rūgštėjančiuose dirvožemiuose didėja toksiškų metalų kadmio, švino, aliuminio ir kitų metalų jonų judrumas – jie gali patekti į paviršinius bei požeminius vandenis, augalus ir gyvūnus. Pokyčiai dirvožemyje kenkia ir miškams. Rūgščiųjų kritulių poveikis aplinkai priklauso ne tik nuo dirvožemį, vandenis ar augaliją pasiekiančios rūgšties kiekio, bet ir nuo dirvožemio ar vandenų buferinių savybių – rūgštis gali būti neutralizuota ir kurį laiką neturėti apčiuopiamos įtakos ekosistemoms. Miestuose rūgštusis lietus spartina metalų koroziją, istorinių paminklų ir pastatų irimą.

1979 metais Ženevoje Europos valstybės ir Jungtinės Amerikos Valstijos pasirašė konvenciją dėl oro teršalų tolimosios pernašos, kuri ją ratifikavus įsigaliojo 1983. Po dvejų metų Helsinkyje konvenciją pasirašiusios valstybės įsipareigojo iki 1993 sumažinti sieros dioksido emisiją vidutiniškai 30 % palyginti su 1980 emisijos lygiu. Šis įsipareigojimas buvo įvykdytas ir viršytas, o iki 2000 sieros dioksido emisija Europoje sumažėjo net 70 % palyginti su 1980. Azoto oksidų emisija Europoje visą 20 a. 9 dešimtmetį šiek tiek didėjo, bet per 10 dešimtmetį ją pavyko sumažinti apie 30 %. Sumažėjus rūgščiųjų teršalų emisijai, apie 50 % sumažėjo sulfatų (kartu ir rūgšties) iškritimas Vakarų Švedijoje ir Pietų Norvegijoje lyginant su 1989. Rūgščiojo lietaus poveikis aplinkai mažinamas naudojant branduolinį kurą ir atsinaujinančius energijos šaltinius, deginant mažai sieros turintį kurą (gamtines dujas, biologines dujas), mažai sieringą naftą ir anglis, valant išmetamąsias dujas. Lietuvoje atmosferos kritulių cheminiai tyrimai atliekami nuo 1980 Fizikos institute (nuo 2010 Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos institutas). Dėl Lietuvos gamtinių vandenų buferinių savybių ir dirvožemių karbonatingumo rūgščiojo lietaus poveikis aplinkai yra nežymus.

Rūgščiojo lietaus terminą 1872 pirmasis pavartojo anglų chemikas Robertas Angusas Smithas, tyręs oro taršos ir kritulių rūgštumo ryšį Mančesteryje.

2983