rūgštys

rgštys, junginiai, vandeniniame tirpale atskeliantys vandenilio joną H⁺ arba hidroksonio joną H₃O⁺, kurie suteikia tirpalui savitą rūgštų skonį. Rūgštys skirstomos į neorganines rūgštis ir organines rūgštis, kurių didžiąją dalį sudaro karboksirūgštys. Rūgščių stiprumo matas yra rūgštingumo konstanta K_a. Kuo ji didesnė, tuo rūgštis stipresnė, pvz., fosforo rūgšties K_a = 7·10^–3, skruzdžių rūgšties K_a = 1,8·10^–4. Dažniausiai rūgštingumas reiškiamas patogesniu dydžiu pK_a = –logK_a. Rūgštys lengvai reaguoja su bazėmis – susidaro neutralūs junginiai druska ir vanduo, pvz., azoto rūgščiai reaguojant su natrio hidroksidu susidaro natrio nitratas ir vanduo: HNO₃ + NaOH → NaNO₃ + H₂O. Vykstant šiai neutralizacijos reakcijai rūgšties vandenilio jonas susijungia su bazės hidroksilo jonu OH^–. Rūgštys reaguoja su daugeliu metalų, baziniais ir amfoteriniais oksidais, druskomis. Rūgščių ir alkoholių reakcijos produktas yra esteriai, pvz., acto rūgščiai reaguojant su etanoliu gaunamas etilacetatas: CH₃COOH + C₂H₅OH → CH₃COOC₂H₅ + H₂O. Rūgščių, kaip vandens tirpaluose disocijuojančių medžiagų, apibrėžimas yra kilęs iš S. A. Arrhenijaus sukurtos elektrolitinės disociacijos teorijos. Pagal šiuolaikines rūgščių ir bazių teorijas rūgštys yra medžiagos, galinčios atskelti protoną (protonų donorai), arba daleles, kurios gali prisijungti elektronų porą ir sudaryti kovalentinį ryšį (elektronų poros akceptoriai).