Ruhr (Rras), Ruhrgebiet, pramoninis regionas Vokietijos vakaruose, Šiaurės Reino‑Vestfalijos žemėje.
Ruhro vaizdas iš viršaus; priekyje – šiluminė elektrinė ir naftos perdirbimo gamykla Gelsenkirchene
Apima tarpusavyje susiliejusius miestus tarp Reino (vakaruose) ir jo dešiniųjų intakų Ruhro (pietuose) ir Lippės (šiaurėje). Plotas 4435 km2 (didžiausias Vokietijoje, vienas didžiausių Europoje). 5,17 mln. gyventojų (2009). Ruhras labai tankiai gyvenamas (gyventojų vidutinis tankis 1166 žm./km2, Ruhro vidurinėje dalyje >3000 žm./km2). Ruhro didžiausi miestai lentelėje (jie priklauso Reino‑Ruhro aglomeracijai, kuri, be Ruhro miestų, apima dar ir Düsseldorfą, Kölną, Boną; aglomeracija užima apie 7000 km2, joje gyvena apie 12 mln. gyventojų, 2010). Tradicinės Ruhro ūkio šakos – akmens anglių gavyba (Ruhro miestai įsikūrę Ruhro anglių baseino teritorijoje) ir plieno gamyba. Dėl baigiamų išeksploatuoti anglių klodų daugelis nerentabilių kasyklų uždarytos, didelės įmonės ir bendrovės restruktūrizuojamos. Pvz., anglių gavybos bendrovė Ruhrkohle AG (nuo 1997 trumpiau vadinama RAG), be anglių gavybos, plėtoja chemijos pramonę, kuria aplinkos apsaugos technologijas, prekiauja nekilnojamuoju turtu. Elektros energiją gamina šiluminės elektrinės, kūrenamos anglimis. Ruhro apdirbamosios pramonės svarbiausios šakos: juodoji metalurgija (Duisburge, Dortmunde), kasybos pramonės mašinų, aukštakrosnių įrenginių, staklių, plieninių konstrukcijų, kranų, vamzdžių (Essene, Duisburge, Dortmunde), automobilių (Opel AG bendrovės įmonės Bochume), tiksliųjų prietaisų gamyba, naftos perdirbimo (naftotiekiai jungia Ruhrą su Wilhelmshaveno, Rotterdamo uostais), kokso chemijos (Gelsenkirchene, Marlyje), elektrotechnikos, elektronikos (Essene, Dortmunde) pramonė. Plėtojamos telekomunikacijų, aukštųjų technologijų pramonės šakos. Sparčiai plečiasi paslaugų sfera. Turizmas. Regione sukurtas vadinamasis Pramonės paveldo kelias (Europos pramonės paveldo kelio dalis) – turistinių objektų (muziejų, parodų, apžvalgos aikštelių, istorinių miestų, gyvenviečių ir kitų), kuriuos jungia ~400 km kelių, ~700 km dviračių takų, tinklas. Vokietijos kasybos muziejus Bochume – vienas žymiausių tokio tipo muziejų pasaulyje. Esseno Zollverein kasyklos ir koksavimo įmonės pramoninis kompleksas 2001 įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Ruhro regione yra tankiausias Vokietijoje geležinkelių, automobilių kelių (iš jų ~300 km – automobilių magistralės) tinklas. Daug vidaus vandenų kelių: Reino–Hernės, Lippės šoninis, Dortmundo–Emso ir kiti laivybos kanalai (Ruhro kanalais per metus pervežama ~25 mln. t krovinių), laivuojamos Reino, Ruhro, Lippės upės. Duisburgo upių uostas – vienas didžiausių vidaus vandenų uostų pasaulyje (krovinių apyvarta >40 mln. t per metus). Regioną aptarnauja Düsseldorfo (į pietus nuo Ruhro) tarptautinis oro uostas (18,99 mln. keleivių, 2010) ir mažesnis Dortmundo (2,8 mln. keleivių, 2008) oro uostas.
1
Istorija
Dabartinio Ruhro teritorijoje hominidų (neandertaliečių) gyventa prieš 80 000 m., žmonių (homo sapiens) – 6000–4000 prieš Kristų. 100 pr. Kr. čia gyvenusius keltus pradėjo išstumti germanai, antikos laikais gintis nuo jų romėnai čia statėsi įtvirtintas karo stovyklas. 5 a. apsigyveno frankai salijai, 7 a. tarp jų išplito krikščionybė. Viduriniais amžiais kraštas buvo agrarinis, čia buvo vienos derlingiausių Vokietijos vakarinės dalies žemių. Politiškai Ruhras buvo padalytas į Markos grafystę, Klevės ir Bergo kunigaikštystes, Münsterio vyskupiją ir Kölno arkivyskupiją. Dortmundas ir Duisburgas buvo laisvieji imperijos miestai, priklausė Hanzos prekybinei sąjungai. Ruhro sparti plėtra prasidėjo 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje, kai buvusios Bergo kunigaikštystės žemėse (Wupperio slėnyje) atsirado daug audimo, geležies dirbinius (peilius, įrankius, ginklus) gaminančių manufaktūrų, jose dirbo aukštos kvalifikacijos darbininkai. Ilgainiui daugėjo garu varomų mašinų, kurios kurui naudodavo daug regione iškasamų anglių, joms pervežti išplėtotas geležinkelių tinklas. 1850 čia buvo apie 300 anglių kasyklų. Ruhro ekonomiką labiausiai pakėlė 19 a. Kruppų ir Thyssenų giminių įkurtos anglių kasybos ir geležies perdirbimo gamyklos. Tuo pat metu sparčiai daugėjo gyventojų, kurie kėlėsi iš Silezijos, Pomeranijos, Karaliaučiaus krašto, dauguma jų buvo lenkai. 19 a. daugelio miestelių gyventojų padaugėjo nuo 2000–5000 iki daugiau kaip 100 000, 20 a. pradžioje regione gyveno daugiau kaip 3 mln. žmonių, Ruhras tapo didžiausiu Europos pramonės regionu. Per I pasaulinį karą buvo svarbiausias Vokietijos ginklų gamintojas. Plienui gaminti reikiamos geležies rūdos daugiausia buvo atvežama iš Lotaringijos. Po I pasaulinio karo Elzasą ir Lotaringiją grąžinus Prancūzijai geležies rūdą pradėta importuoti, regionas sunkiai atsikūrė. 1920 čia įvyko Ruhro sukilimas. Padėtį blogino ir Prancūzijos ir Belgijos įvykdyta Ruhro okupacija, kurios padarinius šiek tiek sušvelnino Daweso planas. Ruhro reikšmė tarpukario laikotarpiu perginkluojant Vokietiją, manoma, perdedama, bet neabejojama, kad regiono sunkioji pramonė ir žaliavų ištekliai turėjo ypatingos reikšmės Vokietijai ruošiantis naujam karui. Per II pasaulinį karą Sąjungininkų aviacija sugriovė apie 75 % Ruhro pastatų ir infrastruktūros įrenginių. Po karo Vakarų šalių Sąjungininkai siekė Ruhrą demilitarizuoti ir jo valdymą internacionalizuoti. 1949 Beniliukso šalys, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Prancūzija pasirašė susitarimą dėl Ruhro anglių ir plieno pramonės bendros kontrolės. Ši priežiūra pagal 1951 Paryžiaus sutartį patikėta Europos anglių ir plieno bendrijai, vėliau – Europos ekonominei bendrijai.