Ruhro okupacija (Rro okupãcija), Vokietijos ir Prancūzijos politinio karinio konflikto dėl Ruhro regiono kulminacijos etapas (1923–25).
Pagal 1919 Versalio taikos sutartį vadinamoji Weimaro respublika (gyvavo 1919–33) įsipareigojo sumokėti 132 mlrd. aukso markių reparacijas I pasaulinį karą laimėjusioms valstybėms (daugiau kaip pusę jų – Prancūzijai). 1922 dėl blogėjančios Weimaro respublikos ekonominės būklės sąjungininkės nutarė pakeisti reparacijų mokėjimo būdą – pareikalauta, kad vokiečiai atsiskaitytų plienu, anglimis, mediena. 1923 reparacijų komisija paskelbė, kad Weimaro respublika 1922 vietoj reikalaujamų 13,8 mln. t anglių atidavė tik 11,7 mln. t; vietoj 200 000 telegrafo stulpų – tik 65 000.
Pasinaudodama šiuo pretekstu Prancūzija nutarė okupuoti Ruhro anglių baseiną. 1923 01 11–16 Prancūzijos ir Belgijos kariuomenė (60 000, vėliau – 100 000 žm.) okupavo visą Ruhro regioną; užimta apie 7 % pokario Vokietijos teritorijos, kurioje buvo kasama apie 72 % anglių, lydoma apie 50 % plieno ir ketaus. Oficialiai buvo skelbiama, kad okupacijos tikslas – priversti Vokietiją mokėti reparacijas; iš tikrųjų Prancūzijos ministras pirmininkas R. Poincaré siekė, kad Ruhro regionui būtų suteiktas statusas, kurį turėjo Saro regionas (formaliai priklausė Vokietijai, bet buvo valdomas Prancūzijos). Vokietija atsakė vadinamuoju pasyviuoju pasipriešinimu: darbuotojai nevykdė okupacinių pajėgų įsakymų, buvo rengiami streikai; reparacijų mokėjimas nutrauktas.
Prancūzijos kariuomenė įžengia į Esseną (1923 01 11)
1924 priėmus Daweso planą (jis numatė atnaujinti reparacijų mokėjimą Vokietijai suteikiant dideles Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos bankų paskolas) Prancūzijos ir Belgijos kariuomenė 1925 07–08 buvo išvesta iš Ruhro regiono.