rūmai

Linderhofo rūmai (Bavarija, 1879, architektas G. von Dollmannas)

rmai, didelis reprezentacinis gyvenamasis arba visuomeninis pastatas. Būna įvairaus plano, kelių aukštų, kartais turi uždarą vidinį kiemą. Rezidenciniai rūmai su pagalbiniais statiniais (oficina, arklidės, oranžerija, galerija, ermitažas, paviljonas) sudaro ansamblį. Rūmų architektūrai būdinga monumentalūs tūriai, dažnai – rizalitai, puošnūs portalai, portikai, balkonai, bokštai, architektūrinė ir skulptūrinė puošyba. Vidaus erdvė organizuota taikant koridorinę, anfiladinę arba mišrią skaidymo sistemą; būna didelė reprezentacinė salė. Nuo 19 a. vidurio rūmais imta vadinti ir puošnius visuomeninius statinius.

Istorinė apžvalga

Seniausi gyvenamieji rūmai buvo oficiali imperatoriaus, karaliaus ar kito valdovo, popiežiaus rezidencija. Jie statyti Mesopotamijoje, senovės Egipte, Persijoje, Kretoje (Knoso rūmų kompleksas, antras tūkstantmetis prieš Kristų), Mikėnuose, helenizmo laikotarpiu – senovės Graikijoje. Prabangūs rūmai projektuoti senovės Romoje (Imperatoriaus Domiciano rūmai su sodais Romoje, 1 a., architektas Rabirijus), Bizantijoje, islamo (alkazaras), Azijos (Potalos rūmų ansamblis Lhasoje, 7 a., perstatytas 16–18 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1994; Imperatorių rūmų kompleksas Pekine, 1420, architektas Žuan Anas, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987; Uždraustasis miestas) šalyse. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais Vakarų Europoje rūmų architektūra atkartojo antikinius pavyzdžius, rūmai tapo gynybinių statinių (pilių) dalimi.

Hava Mahalis, arba Vėjų rūmai, Džaipure (Radžasthano valstija, 1799)

Rūmų architektūra intensyviai plėtota Renesanso epochoje. 15 a. Italijoje susiformavo užmiesčio (vila) ir miesto (palazzo) rūmai. Pastarieji dažniausia būdavo stačiakampio plano su vidiniu uždaru kiemu, 3 aukštų, saikingai dekoruoti – aukštus paryškino horizontaliai skaidyti tūriai, orderio elementai, rustika. Nuo 16 a. Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, vėliau visoje Europoje statyta nedideli reprezentaciniai rūmai (dar vadinti rezidencinėmis pilimis), kuriuose rezidavo karalius arba didikai (Howardo pilis prie Yorko, 1699–1726, Blenheimo pilis prie Oksfordo, 1705–16, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987).

Baroko epochoje paplito vadinamieji prancūziškieji rūmai, kurių kompoziciją sudaro centrinis ir du simetriški šoniniai korpusai, iš vienos pusės jie supa pusiau atvirą reprezentacinį kiemą – kurdonerą, iš kitos – ribojasi su prancūziškuoju parku. Barokiniams rūmams būdinga skulptūriškas siluetas (mansardiniai stogai, baliustrados), sudėtinga plastinė puošyba, įvairaus plano vidaus erdvių skaidymas (dažniausia taikytas anfiladinis patalpų išdėstymas): Fontainebleau rūmai (16–19 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981), Schönbrunno rūmai su parkais Vienoje (pradėti 1696, architektas J. B. Fischeris von Erlachas, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1996), Versalio rūmų ir parko ansamblis (17–18 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979).

Klasicizmo laikotarpiu suprojektuota Amalienborgo rūmų ansamblis Kopenhagoje (1749, architektas N. Eigtvedas, dabar Karališkosios šeimos rezidencija), Łazienkos (Lenkijoje); Prancūzijoje paplito nedideli miesto rūmai – oteliai.

19–20 a. pastatyta rūmų: Herrenchiemsee (19 a., architektas G. von Dollmannas, Herreninselio sala, Bavarija), Schwerine (architektai F. A. Stüleris, G. A. Demmleris), Krištolo – Londone (abeji 1851, architektas J. Paxtonas, 1941 išardyti), Teismo – Briuselyje (1866–83, architektas J. Poelaertas), vicekaraliaus – Naujajame Delyje (1912–31, architektas E. L. Lutyensas, dabar Indijos prezidento rezidencija), Sporto – Romoje (1959, architektai P. L. Nervi, M. Piacentini).

Kiti žymesni rūmų ansambliai: Didžiojoje Britanijoje – Parlamento, arba Westminsterio, rūmai (1837–57, architektai Ch. Barry, A. W. N. Puginas; su Westminsterio vienuolynu ir Šv. Margaritos bažnyčia – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987), Italijoje – Dožų rūmai, Karališkieji Burbonų rūmai su parku Casertoje (1774, architektas L. Vanvitelli, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1997), Ispanijoje – Alhambra, El Escorialis (abu – pasaulio paveldo vertybė, abu nuo 1984), Rusijoje – Petrodvorece, Puškine (abu 18–19 a., abu su Sankt Peterburgo istorinio centro kitais statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1990), Vatikane – Popiežiaus, arba Siksto V, rūmai (16 a.), Vokietijoje – Sanssouci (su Potsdamo ir Berlyno kitais rūmų ansambliais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1999), Zwingeris.

Lietuvoje

Ankstyviausi mūriniai rūmai pastatyti 14 a. pabaigoje Žemutinės pilies teritorijoje Vilniuje (nugriauti 19 a., 20 a. pabagoje–21 a. pradžioje atstatyti vadinamieji Valdovų rūmai, 2009 įvyko simbolinis atidarymas).

15 a. pradžioje pastatyta nesudėtingos kompozicijos gotikinių rūmų Trakų, Vilniaus, Gardino, Naugarduko, Lucko ir kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilyse; jiems būdinga gynybinės architektūros bruožai. Nuo 16 a. pradžios buvo statomi kelių tipų renesansiniai rūmai: stačiakampio plano, sudaryti iš kelių aukštų korpusų, sugrupuotų aplink vidinį kiemą, ir dažniausiai iš raudonų plytų statyti bastioninio tipo pilių rūmai (Biržų pirmosios pilies rūmai, 1589). Projektuoti ir U pavidalo rūmai, kuriuos sudarė dviaukštis pastatas su 5 triaukščiais paviljonais (J. Radvilos rūmai Vilniuje, 1653, Vilniaus g. 24, dabar Lietuvos dailės muziejaus padalinys).

16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje feodalai ir stambieji pirkliai statydinosi erdvius reprezentacinius rūmus, vadintus pilimis (Panemunės pilis; Raudonėje, 16 a. pabaiga; Raudondvaryje, 17 a. pradžia). Miestuose rūmų ansambliai kompaktiški, su uždarais arba pusiau uždarais (Pacų rūmai Vilniuje, 17 a., Šv. Jono g. 3) kiemais. Priemiesčiuose statyti stačiakampio plano su paviljonais kampuose, gynybinės pilies tipo (Sluškų rūmai Vilniuje, 1694, T. Kosciuškos g. 10, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultetas) rūmai. Barokiniai rūmai dažniausia 2–3 aukštų, jų fasadai simetriški, su didžiojo orderio piliastrais, arkų galerijomis, skulptūriniu dekoru (Sapiegų rūmai Vilniuje, Antakalnyje, 1697; Pacų rūmai Jiezne, po 1770, išliko vakarinis korpusas, po 1953 rekonstrukcijos pakeistas).

Prezidento rūmų ansamblis Vilniuje

Nuo 17 a. antros pusės daugiausia vienaukščių medinių rūmų pastatyta dvarų sodybose (Biliūnų dvare, Raseinių rajono savivaldybė, 18 amžius). 18 a. suprojektuota sudėtingų klasicistinių dvarų ansamblių su peizažiniais parkais (Taujėnuose, apie 1785, architektas P. de Rossi, Antašavoje, 1820, architektas M. Šulcas, Jašiūnuose, 1828, architektas K. Podčašinskis). 18 a. viduryje iš dalies rekonstruotas dabartinis Prezidento rūmų ansamblis. 19 a. antroje pusėje pastatyta neogotikinių (Lentvaryje, 1899, Belgijos architektas de Waeghas, T. Rostworowskis), neorenesansinių (Plungėje, 1879, architektas K. Lorentzas), neobarokinių (Zyplių dvare, 1901), neoklasicistinių (Trakų Vokėje, 1880, architektas L. J. Marconi), neoromaninių (Rietavo dvaro, 19 a. vidurys–antra pusė) rūmų.

20 a. pastatyta įvairios paskirties rūmų: Kaune – Lietuvos banko (1928, architektas M. Songaila), Pašto (1931, architektas F. Vizbaras), Vilniuje – Dailės parodų (1967, architektas V. E. Čekanauskas, dabar Šiuolaikinio meno centras), Sporto (1971, architektai E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis, J. Kriukelis), Santuokų (1974, architektas G. Baravykas), Žvejų kultūros ir sporto Klaipėdoje (1982, architektas J. Baltrėnas).

2397