Rumùnijos komunstų pártija (Partidul Comunist Român), 1921–22 Rumùnijos socialstų‑komunstų pártija, 1948–65 Rumùnijos darbiniñkų pártija, politinė partija. Veikė 1921–91.
Įkurta 1921 Kominterno iniciatyva. Tarpukario Rumunijoje didesnės politinės įtakos neturėjo. 1924 uždrausta, vadovai buvo įkalinti arba išvyko į SSRS. II pasaulinio karo pabaigoje su kitomis partijomis 1944 06 subūrė Nacionalinį demokratinį bloką, kuris nuvertė I. Antonescu diktatūrą.
Po karo remiama SSRS okupacinės kariuomenės išstūmė iš politinio gyvenimo demokratines partijas, privertė karalių Mykolą I atsisakyti sosto ir 1947 pabaigoje–1948 pradžioje sutelkė savo rankose visą valdžią. 1953 paleidusi paskutinę formaliai savarankišką partiją įvedė vienpartinę sistemą. Rumunijos komunistų partijos iniciatyva 1948 nacionalizuota Rumunijos pramonė, 1949–62 kolektyvizuotas žemės ūkis. Partijos politikai būdinga jos vadovų (Centro komiteto generalinis sekretorius nuo 1948 buvo G. Gheorghiu‑Dejas, nuo 1965 – N. Ceauşescu) asmenybės kultas, nepotizmas (vadinamasis dinastinis socializmas), itin represyvus režimas (buvo kiek švelnesnis tik prieš pat G. Gheorghiu‑Dejo mirtį ir pirmaisiais N. Ceauşescu valdymo metais), t. p. palyginti nepriklausoma nuo SSRS užsienio politika (palaikoma su SSRS konfliktuojanti Kinija, siekiama suartėti su Vakarais, 1968 atsisakyta dalyvauti karinėje invazijoje į Čekoslovakiją).
Dėl partijos ekonominės politikos (susidariusią milžinišką skolą Vakarų šalims vėliau siekta grąžinti bet kokiomis priemonėmis) 9 dešimtmečio pradžioje Rumuniją ištiko gili ūkio krizė. 9 dešimtmečio pabaigoje SSRS prasidėjus vadinamajai pertvarkai Rumunijos komunistų partija griežtai priešinosi bet kokioms reformoms. 1989 12 nuvertus N. Ceauşescu režimą 1989 12 30 komunistinių organizacijų veikla buvo uždrausta, 1990 01 partija buvo paleista. Kai kurių buvę jos vadovai tapo valdžią perėmusio Nacionalinio gelbėjimo fronto nariais.