Rumùnijos literatūrà. Literatūra kuriama rumunų kalba. Viduriniais amžiais vaivadų raštai buvo rašomi slavų kalba.
Senoji raštija
Pirmuoju dokumentu, parašytu rumunų kalba, laikomas Neacşu iš Câmpulungo laiškas (1521) Braşovo teisėjui Hansui Benkneriui. 16 a. senąja rumunų kalba parašyti pirmieji svarbūs religiniai tekstai: Voroneţeano kodeksas (Codicele Voroneţean), gavęs vardą pagal Voroneţeano vienuolyną, kuriame 1871 atrastas (jame yra Apaštalų darbų ir trijų sinodų laiškų vertimas iš slavų kalbos), Transilvanijos šiaurėje kopijuoti rankraščiai Şcheiană psalmynas (Psaltirea Şcheiană), Hurmuzachi psalmynas (Psaltirea Hurmuzachi) ir Voroneţeano psalmynas (Psaltirea Voroneţean), Biblijos psalmių vertimas.
Şcheiană psalmynas (Psaltirea Şcheiană, datuojamas 1573–78, parašytas senąja rumunų kalba)
Pirmosios knygos
Pirmosios Rumunijoje išspausdintos knygos Liturgikas (1508), Oktoichas (1510) ir Keturių evangelijų knyga (Tetraevanghel 1512) buvo religinės, jų spausdinimu rūpinosi vienuolis Makarijus. Veikalas Krikščioniškas klausimas (Întrebare creştinească 1560) laikomas pirmąja rumunų kalba išspausdinta knyga; jame krikščionių religijos principai lyginami su M. Liuterio katekizmu. Coresi išleido Keturių evangelijų knygą (Tetraevangheliar 1561), Rumunų maldyną (Molitvenic rumânesc 1567), Psalmyną (Psaltirea 1570). Moldavijoje pirma išleista knyga – metropolito Varlaamo 75 pamokslų rinkinys Cazania (1643), iš jo mokėsi rumunai. Švietimo darbą tęsė diakonas Şerbanas. Su Marienu Diaculu jis išleido pirmąsias dvi Senojo Testamento knygas – Pradžios knygą ir Išėjimo knygą (Palia de la Orăştie 1582); joje pirmą kartą bandyta suvienodinti rumunų kalbą atsisakant regionizmų. Bukarešto Biblija (Biblia de la Bucureşti 1688) – pirmasis visos Biblijos vertimas į rumunų kalbą – buvo naudojama trijose Rumunijos kunigaikštystėse (Moldavijoje, Valakijoje ir Transilavijoje) ir įtvirtino rumunų kalbos vartojimą Bažnyčioje. Moldavijos metropolito, poeto ir vertėjo Dosoftei reikšmingiausias veikalas – iš slavų bažnytinės kalbos išverstas Psalmynas (Psaltirea in versur 1673). Rašytojas, keliautojas, diplomatas, Biblijos vertėjas N. S. Milescu parašė dokumentinio pobūdžio, estetikos veikalų.
Pirmieji pasaulietinės ir grožinės literatūros kūriniai
17 a. pasirodžius pirmiesiems istoriografiniams kūriniams pradėjo vyrauti pasaulietiniai motyvai. Metraščių autoriai savo veikaluose aprašė istorijos įvykius: Muntenijoje rašė Stoica Ludescu, R. Greceanu (apie 1655–apie 1725), Radu Popescu (apie 1655–1729), Moldavijoje – G. Ureche, M. Costinas (jis teigė, kad rumunai ir jų kalba yra lotyniškos kilmės) ir I. Neculce (pirmasis bandė kurti grožinę, o ne istorinę literatūrą). Vidurinių amžių metraštininkai buvo iš dalies ir istorikai, ir rašytojai, jie chronologiškai aprašė istorijos įvykius ir savo laikotarpio gyvenimą, papildydami juos savo išgyvenimais.
Švietimo idėjų plitimas
Plito Švietimo idėjos. Žymiausias švietėjas – Moldavijos valdovas D. Cantemiras – tęsė pirmųjų rašytojų humanistines nuostatas, parašė istorijos, geografijos, muzikos, logikos, religijotyros veikalų, vienas rumunų beletristikos pradininkų, parašė pirmąjį rumunų literatūroje romaną. Poetas Costache Conachi (1777–1849) vienas pirmųjų rumunų literatūroje sukūrė eilėraščių apie meilę, A. Panno poezijoje vyravo tautosakos motyvai.
18 a. susikūrė Transilvanijos mokykla – kultūrinis ideologinis intelektualų sambūris, kuris iškėlė tikslą pažadinti Habsburgų imperijos socialiai ir kultūriškai marginalizuotus rumunus. Mokyklos lyderiai parengė pažangią programą, kurioje numatė nacionalinę emancipaciją ir kultūros plėtrą. Paveikti Švietimo ir klasicizmo idėjų jie suformulavo rumunų kultūros principus, įrodė rumunų kalbos lotynišką kilmę. Žymiausi mokyklos atstovai: Ioanas Inocențiu Micu‑Kleinas (1692–1768), Gheorghe Şincai (1754–1816), Petras Maioras (apie 1756–1821), bandęs įvesti lotyniškąją abėcėlę, įrodyti romanišką rumunų tautos kilmę, Petras Pavelas Aronas (1709–64), Samuilas Micu‑Kleinas (1745–1806). Žymiausias to laikotarpio Transilvanijos poetas I. Budai‑Deleanu sukūrė herojinę satyrinę poemą, kurioje parodijavo klasicizmo metodus ir numatė tolesnes rumunų literatūros gaires.
Rumunijos kunigaikštystėje kultūros plėtrą skatino intelektualų lyderis Iordache Golescu (apie 1776–1848), kuris ne tik propagavo Švietimo idėjas, bet ir parašė dramų bei pamfletų. Dinicu Golescu (1777–1830) įkūrė mokyklų, paveikė kultūros ir literatūros draugijų veiklą, pirmasis Rumunijoje išleido kelionių įspūdžių knygų. Istorikas, kalbos tyrinėtojas, poetas Ienăchiță Văcărescu (apie 1740–97) parašė lyrinių kūrinių tautosakos maniera, jo sūnūs Alecas Văcărescu (apie 1762–1800) ir N. Văcărescu (apie 1784–1828) kūrė meilės poeziją, anūkas Iancu Văcărescu (1791–1863) parašė baladžių, filosofinių poemų, pilietinės lyrikos.
Romantizmas ir klasicizmas (18–19 amžius)
18 a.–19 a. pradžioje priklausomybė Osmanų imperijai ir fanariečių valdymas paveikė kultūrą ir ji įgavo rytietišką pobūdį. Po 1821 Valakijos sukilimo prieš turkus fanariečių dominavimas nutrūko ir rumunų kultūra pradėjo orientuotis į Vakarus. To laikotarpio rumunų rašytojai gyveno Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, Romoje, jiems turėjo įtakos Vakarų literatūra, todėl literatūroje vyravo įvairūs šio laikotarpio stiliai – klasicizmas ir romantizmas. Poetas G. Alexandrescu siejo švietėjiškas tendencijas su romantiškomis nuotaikomis, kartu skleisdamas ir nacionalinius siekius.
D. Bolintineanu plėtojo romantinę tradiciją. Ionas Heliade‑Rădulescu išleido pirmą laikraštį rumunų kalba Curierul românesc, rašytojas C. Negruzzi plėtojo satyros žanrą, parašė novelių, atsiminimų, sukūrė poezijos, pradėjo epistoliarinį žanrą rumunų literatūroje, M. Kogălniceanu pirmasis krašto istorijoje išleido metraštininkų raštus, parašė meilės, satyrinių romanų, istorinių ir autobiografinių veikalų. Moldavijoje poetas G. Asachi įkūrė pirmąjį rumunų teatrą (1816), parašė sonetų, odžių, elegijų. 19 a. antroje pusėje V. Alecsandri, veikiamas liaudies kūrybos, sukūrė poezijos, legendų, pjesių, jo prozoje vyrauja sentimentalus romantizmas ir realistinė satyra. Rašytojas A. Russo, daugiausia kūręs prancūzų kalba, parašė kelionių atsiminimų, esė, memuarų.
Nuo 1863 rumunų literatūros procesui vadovavo draugija Junimea (Jaunystė), subūrusi geriausius 19 a. literatus. Ją Jasuose įkūrė Vasile Pogoras (1833–1906), T. Maiorescu, Iacobas Negruzzi (1842–1932) ir kiti. Bendrijos nariai reikšmingiausius kūrinius spausdino literatūros žurnale Convorbiri literate, vertindami kūrinio vertę pirmenybę teikdavo estetikos kriterijams, rumunų kultūroje skleidė kritinę dvasią, smerkė paviršutiniškumą ir grafomaniją. Junimea pasiūlytos rašybos reformos modernizavo rumunų literatūrinę kalbą. Draugijos dvasinis lyderis – rumunų literatūros kritikos pradininkas T. Maiorescu – rėmė modernizmą, bet priešinosi netinkamam ir paviršutiniškam Vakarų meno kanonų taikymui, demitologizavo pseudokultūrą, aukštino kūrinio estetinę vertę. Junimea žymiausias atstovas M. Eminescu laikomas paskutiniu Europos didžiuoju romantiku. Jam gyvam esant buvo išleistas vienas eilėraščių rinkinys (1883), bet jo kūrybos reikšmė ir mastai paaiškėjo tik vėliau. Jo kūriniuose romantinį nepasitenkinimą keitė filosofiniai ir satyriniai apmąstymai, buvo atskleidžiamos visuomenės žaizdos ir žmoniškumo stoka. Dirbdamas Konservatorių partijos laikraštyje Timpul M. Eminescu pasireiškė ir kaip drąsus publicistas, atsiliepęs į pagrindinius to laikotarpio visuomenės ir politikos įvykius.
Su draugijos Junimea idėjomis polemizavo rašytojas, istorikas, kalbininkas ir tautosakininkas B. Petriceicu‑Haşdeu, jo savita poezija išsiskiria griežtomis formomis ir natūralizmo elementais, dar parašė romanų, komedijų, eiliuotų dramų. Draugijos Junimea konservatyviajai politikai priešinosi mokslo ir literatūros žurnalo Contemporanul darbuotojai, kurių lyderis buvo sociologas, estetikos veikalų autorius ir literatūros kritikas Constantinas Dobrogeanu‑Gherea (1855–1920). Prozininkas I. Creangă sukūrė tautosakos motyvų įkvėptų pasakų, kuriose etiniai ir socialiniai siekiai bei ironiška satyrinė vizija įgauna neįprastų formų. Prozininkas I. Slavici parašė apsakymų, romanų. Rašytojas I. L. Caragiale prozos kūriniuose jautriai ir ironiškai aprašė miestiečius, geriausi jo kūriniai yra pjesės, kuriose pateikiami kandžiausi ir aštriausi 19 a. pabaigos rumunų visuomenės ir politikos veikėjų paveikslai.
Modernizmas (20 amžiaus pirma pusė)
20 a. pradžioje proza (B. Delavrancea, D. Zamfirescu, G. Galactiono, C. Hogaşo ir kitų) buvo plėtojama įvairiomis kryptimis. Literatūroje vyravo simbolizmas. Žymiausi jo atstovai – Literatorul žurnalo redaktorius, rašytojas, literatūros kritikas, pirmasis rumunų autorius, kūryboje naudojęs laisvąsias eiles, A. Macedonski, rašytojai D. Zamfirescu, Alexandras Teodoras Stamatiadas (1885–1956), poetas G. Bacovia. Kūrė Transilvanijos poetas G. Coşbucas, rašytojai O. Goga, L. Blaga, vienas žymiausių tarpukario prozininkų L. Rebreanu, romanuose atskleidęs žemės trokštančio valstiečio sielą ir besiblaškančio tarp pareigos ir etninės priklausomybės žmogaus išgyvenimus. Besarabijos siekius išreiškė rašytojai C. Stere, Ionas Buzduganas (1887–1967), A. Mateevici, Vladimiras Cavarnali (1910–66), Teodoras Nencevas (1913–44), Alexandras Robotas (1916–41).
3–4 dešimtmetyje literatūrinis gyvenimas turėjo kelias socialines ir estetines dominantes. Tradicionalistai aukštino viską, kas susiję su protėviais (ritualus, tikėjimą, istoriją ir kita), ir susibūrė apie žurnalą Sămănătorul, kuriam vadovavo A. Vlahuţă, N. Iorga, Ş. O. Josifas (1875–1913), M. Sadoveanu, jame bendradarbiavo I. Agârbiceanu, Emilis Gârleanu (1878–1914), Georgeʼas Murnu (1868–1957) ir kiti. Žurnalas Gândirea ir jo lyderis pedagogas, poetas ir žurnalistas Nichiforas Crainicas (1889–1972) ir jo sekėjai poetai I. Minulescu, G. Topîrceanu, Adrianas Maniu (1891–1968), prozininkas Gibas I. Mihǎescu (1894–1935), literatūros kritikas T. Vianu, publicistas Pamfilas Şeicaru (1894–1980) ir kiti propagavo perdėtą tradicionalizmą, pavadintą autochtonizmu, aukštino Rumunijos dvasią, pabrėžė etnokratinės valstybės siekį ir stačiatikybės vertybes, priešpriešindami jas Vakarų kosmopolitizmui.
Nacionalines idėjas skleidė žurnalo Viaţa românească bendradarbiai C. Stere, M. Ralea ir jų idėjinis lyderis, literatūros kritikas, prozininkas G. Ibrăileanu. Romanų apie miesto gyvenimą parašė H. Papadat‑Bengescu. Rašytojas M. Sadoveanu rašė epinę prozą. Poetas T. Arghezi neigė bjaurumo estetiką, laikomas žymiausiu gyvenamojo laikotarpio poetu. Vakarų plėtros ir modernizmo modelį skelbė žurnalo Sburătorul bendradarbiai ir jo redaktorius, literatūros kritikas ir istorikas E. Lovinescu; jis pakeitė rumunų literatūros kryptį, orientuodamas ją į modernumą ir miestietiškumą, stengėsi sieti ją su išsivysčiusia Europos kultūra. Žurnalo Sburătorul paveikti novatorišką intelektualią poeziją kūrė poetai C. Petrescu, I. Barbu.
Literatūros tyrinėtojas, rašytojas G. Călinescu parašė svarbiausią tarpukariu veikalą Rumunų literatūros istorija nuo pradžios iki nūdienos (Istoria literaturii române de la origini până în present 1941), kuriame pabrėžė estetinę kūrinių reikšmę. Rašė prozininkai Antonas Holbanas (1902–37) ir Maxas Blecheris (1909–38), debiutavo prozininkas, vienas žymiausių pasaulyje religijotyrininkų M. Eliade, rumunų ir prancūzų dramaturgas, absurdo dramaturgijos vienas pradininkų E. Ionesco, eseistas, filosofas E. Cioranas, rašęs prancūzų ir rumunų kalbomis.
Rašytojas, kultūros filosofas C. Noica įkūrė Păltiniş mokyklą, turėjusią įtakos žymiems intelektualams. Rašytojo Urmuzo (1883–1923) proza sudarė sąlygas atsirasti absurdo ir siurrealizmo literatūrai, jis laikomas ir avangardizmo pradininku. Jo idėjas palaikė rašytojai avangardistai Saşa Pană (1902–81), Stephanas Rollas (1903–74), rumunų ir prancūzų poetas ir eseistas Ilarie Voronca (1903–46), avangardizmo teoretikas, poetas G. Bogza, rašytojai Virgilis Teodorescu (1909–87), Gellu Naumas (1915–2001), siurrealizmo teoretikas, poetas Gherasimas Luca (1913–44) ir kiti. Avangardizmo idėjas skelbė rumunų ir prancūzų dadaizmo įkūrėjas rašytojas T. Tzara. Jokiai grupuotei nepriklausęs ir savitą poziciją užėmęs Mateiu Ionas Caragiale (1885–1936) rašė neįprastos stilistikos romanus. Kiti svarbiausi rašytojai: P. Istrati, L. Blaga, Ionas Dezideriu Sârbu (1919–89), I. Negoicescu (1921–93), Ştefanas Augustinas Doinaşas (1922–2003), rašytojas, literatūrologas Nicolae Balotă (1925–2014). Žymiausi tarpukario literatūros kritikai, tęsę T. Maiorescu kryptį: P. Zarifopolas, Pompiliu Constantinescu (1901–46), Vladimiras Streinu (1902–70), Şerbanas Cioculescu (1902–88). Žymiausi šio laikotarpio dramaturgai: Mihailas Sebastianas (1907–45), Horia Lovinescu (1917–83), Teodoras Mazilu (1930–80).
Socialistinis realizmas (20 amžiaus 5–7 dešimtmečiai)
Po 1945 Rumunijos, kaip ir kitų Rytų Europos SSRS užimtų kraštų, kultūrą apėmė krizė. Šiuo laikotarpiu prievarta diegtas socialistinis realizmas, literatūra tampa komunistų partijos propagandos ir agitacijos įrankiu. Daug nuolaidų komunistiniam režimui darė žymūs rašytojai M. Sadoveanu, G. Călinescu, poetai V. Voiculescu, N. Labişas. Žymiausi šio laikotarpio rašytojai: Z. Stancu, Mihai Beniucas (1907–88), Eugen Jebeleanu (1911–91), Maria Banuş (1914–99), Petru Dumitriu (1924–2002), Nina Cassian (1924–2014), T. Popovici (1934–94).
20 a. 7 dešimtmetyje modernistinė kūryba nebuvo laikoma ideologiniu nusikaltimu. Šiuo laikotarpiu rašė prozininkai M. Preda, Constantinas Ţoiu (1923–2012), E. Barbu, Alexandras Ivasiucas (1933–77), N. Stănescu, A. Buzura, poetai Ş. Bănulescu, Mircea Horia Simionescu (1928–2011), Nicolae Brebanas (g. 1934), Georgeʼas Bălăiţă (1935–2017), D. R. Popescu, M. Sorescu, Gheorghe Tomozei (1936–1997), Ileana Mălăncioiu (g. 1940), Angela Marinescu (1941–2023), Gabriela Adameşteanu (g. 1942), A. Blandiana, Virgilis Mazilescu (1942–84), M. Dinescu.
Postmodernizmas (nuo 20 amžiaus 8 dešimtmečio)
20 a. 8 dešimtmetyje literatūroje vyravo postmodernizmas. Žymiausi poetai: Nichita Danilovas (g. 1952), Florinas Iaru (g. 1954), Ionas Mureşanas (g. 1955), Marta Petreu (g. 1955), Mircea Cărtărescu (g. 1956), Ioanas Es. Popas (g. 1958), Cristianas Popescu (1959–95). Žymiausi prozininkai: Ştefanas Agopianas (g. 1947), Mircea Nedelciu (1950–99), Gheorghe Crăciunas (1950–2007), Danas Lungu (g. 1969). Dramaturgas Matei Vişniecas (g. 1956) parašė postmodernistinių pjesių, kurios grindžiamos teatras teatre principu.
20 a. 9 dešimtmetyje liberalus laikotarpis baigėsi ir rašytojai vėl pradėti persekioti. Rašytojai Danas Deşliu (1927–92), Bujoras Nedelcovici (g. 1936), Dumitru Ţepeneagas (g. 1937), Dorinas Tudoranas (g. 1945), M. Dinescu, literatūrologas M. A. Caraionas (g. 1963) buvo kalinami arba priversti emigruoti. Gyvenimą Rumunijos lageriuose atsiminimuose ir dienoraščiuose aprašė rašytojai Nicolae Steinhardtas (1912–89), Ionas Ioanidis (1926–2003), Teoharas Mihadaşas (1918–96) ir kiti. Po 1989 perversmo labiausiai suklestėjo eseistika ir publicistika, buvo atskleižiama politinė savivalė ir socialinis chaosas (eseistai Gabrielius Liiceanu, g. 1942, Andrei Gabrielius Pleşu, g. 1948, Horia‑Romanas Patapievici, g. 1957).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje rašė rašytojai M. Ianuşas (g. 1975), Răzvanas Ţupa (g. 1975), Danas Comanas (g. 1975), Danas Sociu (g. 1978), Ioana Băeţica (g. 1980), Teodoras Dună (g. 1981), Elena Vlădăreanu (g. 1981), Claudiu Komartinas (g. 1983) ir kiti. Žymiausi literatūrologai: E. Papu (1908–93), Adrianas Marino (1921–2005), Petru Creţia (1927–97), A. George (g. 1930), Eugen Simionas (1933–2022), Livius Ciocârlie (g. 1935), Gheorghe Grigurcu (g. 1936), Mircea Angelescu (1938–2009), Nicolae Manolescu (g. 1939), Mihai Zamfiras (g. 1940), Eugen Negrici (g. 1941), Laurentiu Ulici (1943–2000), Mircea Iorgulescu (1943–2011), Alexas Ştefănescu (g. 1947), Mircea Scarlatas (1951–87), Danas C. Mihăilescu (g. 1953), Radu G. Ţeposu (1954–99), Ionas Bogdanas Lefteris (g. 1957), Ioana Pârvulescu (g. 1960), T. Urianas (g. 1960), M. A. Diaconu (g. 1963) ir kiti.
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą išversta M. Sadoveanu, P. Istrati, G. Cǎlinescu, Alexandru Ştefănescu (1915–84), Nicolae Brebano, D. R. Popescu prozos kūrinių. Į rumunų kalbą išversta J. Avyžiaus, P. Cvirkos, A. Gudaičio‑Guzevičiaus, E. Mieželaičio, Just. Marcinkevičiaus, A. Venclovos, Žemaitės kūrinių.
Rumunijos kultūra
40
Rumunijos konstitucinė santvarka
Rumunijos partijos ir profsąjungos
Rumunijos ginkluotosios pajėgos