George Enescu
Rumùnijos mùzika.
Liaudies muzika
rudens mugėje Kluže-Napokoje koncertuoja pučiamųjų instrumentų orkestras
Liaudies muziką paveikė Bizantijos, vengrų, slavų, čigonų (romų), nuo 1415 (rumunams patekus į Osmanų imperijos priklausomybę) – ir turkų muzika. Vertingiausią rumunų liaudies muzikos dalį sudaro apeiginės (Kalėdų, pavasario ir kitų kalendorinių švenčių, vestuvių ir laidotuvių ciklų, šeimos švenčių, rugiapjūtės, ganymo ir kitų darbų), karo ir istorinės, lyrinės jaunimo ir meilės dainos, religinės giesmės, lopšinės, apeiginės baladės, apeiginių šokių, žaidimų, ratelių dainos, savitas vokalinės, vokalinės instrumentinės arba instrumentinės muzikos žanras doina. Dainos ir giesmės daugiausia vienbalsės, kartais su heterofonijos epizodais. Melodijos gausiai ornamentuotos, pagrįstos septynialaipsnėmis natūraliomis diatoninėmis ir sudėtinėmis (lydinės ir miksolydinės, lydinės ir fryginės) dermėmis, pentatonika.
Joms būdinga nereguliarus ir asimetriškas metroritmas, smulkaus ritmo darinių įvairovė. Instrumentinė muzika temperamentinga, virtuozinė, improvizacinė, turtingos ornamentikos ir sudėtingos ritmikos. Prie jos plėtros ir populiarinimo daugiausia prisidėjo profesionalūs liaudies muzikantai leutarai.
Muzikos instrumentai
Turtingas Rumunijos instrumentarijus, instrumentinė muzika ir muzikavimo tradicijos. Naudojama idiofonai: varpelis, žvangutis, žvanguliai, kabanti lenta ar metalinė sija (mušama 2 plaktukais per bažnytines ir liaudies šventes), bažnytinis varpas, lėkštės, dambrelis drymba, klavišinis akordeonas (nuo 20 a. išplito leutarų, pramoginės ir akademinės muzikos ansambliuose); membranofonai: dvipusis cilindrinis būgnas dūba, rėminis vienpusis būgnas vūva, rėminis vienpusis būgnelis daira, buhajus (frikcinis membranofonas); chordofonai: kobza, gitara (abu gnaibomieji; išplito nuo 19 a.), smuikas, violončelė, kontrabosas (frikciniai), cimbolai (mušamasis chordofonas; išplito nuo 16 a. vidurio). Pučiama kavalas, flujeris, silinka, triška, fifa, najus, okarina (švilpiamieji), šiaudo birbynė, mažas klarnetas dūda, klarnetas (naudojamas nuo 19 a.), dūdmaišis (liežuvėliniai), bučumas (lūpinis), beržo tošelė frunza, karpio žvynas solzas ir kiti aerofonai.
Liaudies muzikos tyrinėjimai
Vienuolis kompozitorius ir vargonininkas I. Caioni (1629–1687) užrašė liaudies dainų ir šokių melodijų, parašė joms skaitmeninio boso partiją. 1781 F. J. Sulzeris veikale Užkarpatės dakų istorija (Geschichte des Transalpinischen Daciens) paskelbė 11 liaudies melodijų. Kompozitorius ir etnomuzikologas A. Pannas (1796–1854) sudarė ir išleido pirmuosius rumunų liaudies dainų (1831, 1841, 1850) ir bažnytinės muzikos (1852) rinkinius ir antologijas, bažnytinės (1845) ir bendrosios muzikos teorijos studijas (1854), muzikos teorijos ir bažnytinio giedojimo vadovėlius. Nuo 20 a. pradžios muzikinis folkloras moksliškai renkamas, tiriamas, publikuojamas. Daug nusipelnė B. Bartókas, muzikologai G. Breazulas ir C. Brăiloiu, 1927–28 Bukarešte jie įkūrė Rumunų liaudies muzikos fonogramų ir Rumunų folkloro archyvus.
kompozitoriaus ir etnomuzikologo A. Panno skulptūra prie jo namo-muziejaus Râmnicu Vâlceoje
Profesionaliosios muzikos raida
Profesionalioji muzika klostėsi Rumunijos stačiatikių (vyraujanti konfesija) bažnyčiose ir vienuolynuose, didikų rūmuose, bajorų dvaruose, miestelėnų ir inteligentų namuose. Bažnytinė muzika daugiausia grįsta Bizantijos, Bulgarijos ir kitų slavų tautų bažnytinės muzikos tradicijomis. Pasaulietinės muzikos (kantatų, dainų, instrumentinių kūrinių) sukūrė Moldavijos valdovas D. Cantemiras, J. Sartorius (1712–87) ir jo tėvas J. Sartorius.
Profesionaliosios muzikos plėtra pagyvėjo 19 a. pradžioje prasidėjus tautiniam atgimimui. Pagausėjo gastroliuojančių solistų, operos, operetės, baleto trupių. Bukarešte 1818 pastatytame teatre Raudonasis fontanas, 1843 atidarytame Italų teatre buvo statomos operos (ir su baleto scenomis). Įsteigta Muzikos draugija Kluže (1819), Filharmonijos draugijos Bukarešte (1834) ir Jasuose (1836), Rumunų dainos ir teatro draugija Transilvanijoje (1847), nacionalinis teatras Bukarešte (1852), konservatorijos Kluže (1825), Jasuose (1860) ir Bukarešte (1864). 1866 Bukarešte įkurtas pirmasis nuolat veikiantis simfoninis orkestras, 1868 – Bukarešto filharmonija (abiejų įkūrėjas, direktorius ir dirigentas E. Vachmannas; trupės statė pirmąsias rumunų operas, baletus), 1885 – pirmoji nuolat veikusi (su pertraukomis, iki 20 a. pradžios) rumunų operos trupė (subūrė G. Stephănescu), 1877 – Choreografijos mokykla Bukarešte, Jasų metropolijos liturginis choras (įkūrėjas ir vadovas G. Musicescu), 1901 – chorų draugija Carmen (įkūrė D. Kiriacas‑Georgescu). 1888 pradėtas leisti pirmasis muzikos žurnalas Musa Română (redaktorius I. Mureşianu).
Profesionalioji muzika po 1877 –nepriklausomos valstybės sukūrimo
Profesionalioji muzika sparčiai plėtojosi 1877 sukūrus nepriklausomą valstybę. Postūmį davė iš Austrijos, Vokietijos ir Italijos atvykę pirmieji universalūs profesionalai kitataučiai muzikai. Jie paskleidė iki 19 a. pabaigos vyravusią italų ir vokiečių muzikinę kultūrą, sukūrė pirmuosius simfoninės ir kamerinės muzikos, sceninius kūrinius, išplėtojo interpretacinę ir pedagoginę veiklą, įkūrė muzikos atlikėjų kolektyvus, kitas institucijas. A. Zissu sukūrė pirmąją rumunų operą Magdalena (1861), L. A. Wiestas – pirmąjį baletą Auksinė princesė (1869), A. Flechtemacheris – operą Mergaitė iš Kozijos (1870), pirmąją rumunų operetę Ragana (1848), simfoninių ir kamerinių kūrinių, I. A. Wachmannas – pirmąjį vodevilį rumunų kalba Meilės triumfas (1835), E. Wachmannas – simfoninių kūrinių, F. Caudella – kamerinių kūrinių, E. Caudella – pirmąją rumunų komiškąją operą Oltietė (1880) ir pirmąją istorinę romantinę operą Petru Rareş (1889).
19 amžiaus kompozitoriai
Reikšmingų kūrinių sukūrė pirmosios kartos rumunų kompozitoriai: G. Stephănescu – pirmąją rumunų simfoniją (1869), pirmuosius kamerinius vokalinius kūrinius, C. Dimitrescu – pirmuosius rumunų styginių kvartetus, C. Porumbescu – muzikinių sceninių veikalų, I. Mureşianu, G. Musicescu – liturginių choro kūrinių, P. Ciuntu – fortepijoninių kūrinių, I. Vidu, I. Scarlatescu – chorinių ir kamerinių kūrinių, F. Lazaris – simfoninių ir kamerinių kūrinių, E. Mandicevschi – vokalinių kūrinių. Žymesni atlikėjai: dirigentai I. A. Wachmannas, E. Wachmannas, G. Stephănesu, dirigentai ir smuikininkai A. Flechtemacheris, E. Caudella, dirigentai ir violončelininkai C. Dimitrescu, D. Dinicu, violončelininkas F. Caudella, choro dirigentai G. Musicescu, D. Kiriacas‑Georgescu, pianistai P. Ciuntu, F. Musicescu, T. Dimitrescu (1930 koncertavo Kaune), dainininkai J. Atanasiu, H. Darclée, G. Dima, E. Dragulinescu‑Stinghe, G. Folescu, C. Gabrielescu, D. Popovici‑Bayreuthas, E. Theodoriu.
Muzika 20 a. pirmoje pusėje
Rumunijos muzikinis gyvenimas labai pagyvėjo po I pasaulinio karo. Įkurti operos teatrai Bukarešte (1919; nuo 1921 nacionalinis), Kluže (1920). 1921 Bukarešto ir Klužo operos teatruose buvo įkurtos baleto trupės (po 1947 jos įkurtos Timişoaros, Jasų operos, Braşovo, Constanţos, Galaţi muzikiniuose teatruose). Atsirado profesionalų ir mėgėjų muzikos kolektyvų (orkestrų, ansamblių, chorų). Muzikos kūrėjus suvienijo 1920 Bukarešte įkurta Rumunijos kompozitorių draugija (1949 pertvarkyta į Rumunijos kompozitorių ir muzikologų sąjungą). Akademinės pakraipos italų, vokiečių, ir rusų muzikos įtaką besiklostančiai nacionalinei rumunų muzikai pakeitė kūrybiškesnis, įvairiapusiškesnis ir dinamiškesnis impresionizmo, ekspresionizmo, neoromantizmo, neoklasicizmo poveikis. Nuo 20 a. pradžios dauguma rumunų muzikų studijavo arba tobulinosi Paryžiuje. Žymiausias rumunų kompozitorius G. Enescu sukūrė nacionalinį simfoninės muzikos stilių, pagrindė nacionalinės operos raidą, turėjo įtakos 20 a. pirmos pusės rumunų muzikos plėtrai. Naujajai muzikos krypčiai priklausė kompozitoriai M. Andricu, M. Negrea, S. Drăgoi, P. Constantinescu, T. Rogalskis, D. Lipatti, B. Brediceanu, F. Lazaris. Nacionalines tradicijas tęsė Prancūzijoje gyvenę rumunų kompozitoriai S. Golestanas, M. Mihalovici, M. Constant’as, Italijoje – R. Vladas.
Muzika 20 a. antroje pusėje
Po II pasaulinio karo Rumunijoje įsitvirtinus komunistiniam režimui muzika (masinės dainos, kantatos, odės, oratorijos, operos) turėjo tarnauti vienpartinės sistemos ideologijos ir politikos propagandai, vadų asmens kultui. Tokių kūrinių sukūrė M. Socoras, Z. Vancea, C. Palade, M. Andricu, D. Popovici. Emigracijoje laisvai kūrė ir koncertavo įžymūs rumunų kompozitoriai ir atlikėjai: Chr. Badea, S. Celibidache, S. Comissiona, M. Constant’as, G. Enescu, S. Golestanas, C. Haskil, D. Lipati, R. Lupu, M. Mihalovici, I. Perlea, C. Silvestri, R. Vladas ir kiti. Tėvynėje likę žymiausi vyresniosios kartos kompozitoriai buvo verčiami laikytis socialistinio realizmo estetikos dogmų (D. Cuclinas). Subrendo jaunesnioji kompozitorių karta – G. Dumitrescu, I. Dumitrescu, T. Ciortea, A. Mendelsohnas, S. Toduţă, Z. Vancea, A. Stoia, O. Varga, C. Palade, H. Jerea ir kiti. Sekdama SSRS pavyzdžiu, Rumunijos valdžia skatino masinę muzikos mėgėjų veiklą, liaudies dainų ir šokių ansamblius (karinis ansamblis Doina), liaudies instrumentų orkestrus (1949 įkurtas Lâutaru orkestras). Įkurti operos teatrai Timişoaroje (1947), Jasuose (1950), muzikiniai teatrai Braşove, Galaţi (abu 1957), Constanţoje (1958), filharmonijos Timişoaroje (1947), Kluže (1955), choreografijos mokykla ir Vengrų operos teatras Kluže (1953), Operetės teatras (1944) ir Muzikinio reviu teatras (1947) Bukarešte. Atlikėjai: dirigentai G. Georgescu, A. Alessandrescu, M. Basarabas, M. Christescu, E. Simonas, E. Cosma, A. Ciolanas, M. Brediceanu, E. Elenescu, I. Ionescu, O. Belanas, pianistai V. Gheorghiu, L. Serbescu, V. Stephănescu, C. Iliescu, D. Grigore, P. Gresmanas, A. Demetriadas, S. Halmos, M. Katz, smuikininkai G. Dinicu, M. Martinas, I. Voicu, S. Gheorghiu, M. Constantinescu, Ş. Rucha, C. Bronseti, S. Markovic, violončelininkai D. Dinicu, R. Adulescu, C. Ilia, V. Arcu, vargonininkai H. Plattneris, F. K. Dressleris, H. Gehanas, I. Gerstenengstas, F. Ciricescu, fleitininkas V. Jianu, klarnetininkas A. O. Popas, dainininkai F. Cristoforeanu, V. Ursuleac, T. Grozăvescu, M. Cebotari, P. Munteanu, J. Nicola, Z. Pali, A. Florescu, Y. Marcelescu, C. Gabrielescu, P. Stefanescu‑Goanga, N. Herlea, G. Zobian, V. Teodorian, M. Ianculescu, I. Dacian, G. Corbeni, L. Sţănescu ir jauniausios kartõs – A. Gheorghiu, R. Marian, leutaras smuikininkas A. Bidirelis, najaus virtuozas F. Luca.
20 a. 7 dešimtmetyje rumunų muzika pradėjo stilistiškai atsinaujinti. Išryškėjo individualaus ir modernaus braižo paieškos, pradėta įsisavinti šiuolaikines komponavimo technikas ir raiškos priemones. Reiškėsi jauni kompozitoriai, studijavę Darmstadte, Miunchene, Stuttgarte, Paryžiuje ir kituose Europos muzikos centruose, t. p. studijavę elektroninę muziką: S. Natra, A. Vieru, P. Bentoiu, S. Niculescu, R. Paladi, V. Gheorghiu, W. Berger, D. Capoianu. D. Constantinescu, T. Grigoriu, M. Marbe, T. Olahas, A. Raţiu, A. Stroe, C. Taranu. Savo kūryboje liaudies muzikos elementus įvairiai vartojo N. Brîndusas, L. Glodeanu, D. C. Georgescu, M. Moldovanas, E. Terény.
1989 nuvertus N. Ceauşescu režimą prasidėjo naujas muzikos raidos etapas. Pradėjo reikštis jauniausioji kompozitorių karta: O. Nemescu, C. Miereanu, L. Dănceanu, D. Dediu, C. Ioachimescu, A. Iorgulescu, A. Popas, D. Rotaru.
Muzikinės institucijos, leidiniai, renginiai
Koncertų rūmai Bukarešte (1888, architektas A. Galleronas)
Muziką tiria Rumunijos mokslų akademijos Meno istorijos institutas (įsteigtas 1949), Etnologijos, dialektologijos ir folkloro institutas (įsteigtas 1949), Rumunų liaudies muzikos fonogramų ir Rumunų folkloro archyvai (įsteigti 1927–28), konservatorijos. Veikalų apie rumunų liaudies muziką parašė A. Pannas, G. Breazulas, B. Bartókas, C. Brailoiu, T. Brediceanu, S. Drăgoi, T. Alexandru, D. Petrescu, apie rumunų muzikos istoriją ir kompozitorių kūrybą, muzikos atlikėjus – T. Brediceanu, G. Breazulas, D. Cuclinas, Z. Vancea, M. G. Posluşnicu, T. T. Burada, T. Ciortea, O. L. Cosma, V. Cosma, V. Tomescu, D. Popovici, R. Ghircoiaşiu, G. Bălanas, G. Firca, S. Barbu‑Bucuras. Bukarešte leidžiami muzikologijos, etnomuzikologijos žurnalai Musica (su pertraukomis nuo 1888), Studii şi cercetări de istoria artei (nuo 1954), Revista de etnografie şi folclór (nuo 1955), muzikologijos metraščiai, kiti tęstiniai leidiniai.
Nuo 1957 veikia garso įrašų leidybos bendrovė Electrocord. Nuo 1958 Bukarešte kas 3 metai rengiami tarptautiniai Enescu muzikos konkursai ir fesivaliai, nuo 1992 kasmet – muzikos festivalis Naujosios muzikos savaitė. Veikia Rumunijos operos ir baleto teatras (nuo 1968 Opera Româna), dar daugiau kaip 10 kitų muzikinių teatrų, daugiau nei 20 simfoninių orkestrų, kamerinių orkestrų, styginių kvartetas Philarmonia, Bukarešto filharmonijos choras, Bukarešto konservatorijos didysis choras ir kamerinis choras Madrigalas, senosios, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos ansambliai, tautinių šokių, folkloro ansambliai (žymiausias – dūdmaišių Hora), liaudies instrumentų orkestrai Ciprian Porumbescu, Ciocâŗlia. Žymiausi rumunų muzikantai koncertuoja daugelyje valstybių (Lietuvoje nuo 1930), dalyvauja tarptautiniuose muzikos festivaliuose, konkursuose.
L: M. G. Posluşnicu Istoria muzicei la Români Bucureşti 1928; B. Bartók Melodien der rumänischen Colinde Bukarest 1935; T. Brediceanu Istoria muzicii româneşti in Transilvania Bucureşti 1938; T. Alexandru Instrumentele muzicale ale poporului romîn Bucureşti 1956, Romanian folk music Bucureşti 1980; D. Popovici Muzica corală românească Bucureşti 1966; G. Breazul Pagini din istoria muzicii româneşti 3 vol. Bucureşti 1966–81; Z. Vancea Creaţia muzicală românească: secole XIX–XX Bucureşti 1968–70; P. Brâncuşi Istoria muzicii româneşti Bucureşti 1969; V. Cosma Hronicul muzicii româneşti 8 vol. Bucureşti 1973–91; V. Tomescu Muzica Daco‑Romana 2 vol. Bucureşti 1978–82.
1352
Rumunijos kultūra
Rumunijos konstitucinė santvarka
Rumunijos partijos ir profsąjungos
Rumunijos ginkluotosios pajėgos