rumùnų kalbà, priklauso indoeuropiečių šeimos romanų kalbų šakai.
Paplitimas
Vartojama Rumunijoje (valstybinė kalba; 90 % gyventojų) ir Moldavijoje (valstybinė kalba, nuo 2023; 76,5 % gyventojų), apie 2 mln. kalbančiųjų Europos Sąjungos šalyse (nuo 2007 viena oficialių Europos Sąjungos kalbų), Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Rusijoje, Ukrainoje. Oficialiosios regioninės kalbos statusą turi Vojvodinoje (Serbija). Iš viso kalbančiųjų apie 26 mln. (21 a. pradžioje).
Tarmės
Istoriškai skiriamos 2 tarmių grupės: Šiaurės Dunojaus dakų‑rumunų (jos pagrindu sukurta bendrinė kalba) ir Pietų Dunojaus. Šiaurės Dunojaus dakų‑rumunų grupėje skiriamos 5 šnektos: banatų, krišanų, maramurešanų, moldavų, muntenų. Dėl politinių priežasčių (SSRS okupavus Moldaviją ir prievarta pakeitus lotynišką raštą kirilika) Moldavijos SSR moldavų tarmė buvo atskirta nuo rumunų kalbos ir paskelbta atskira kalba (moldavų kalba). 21 a. pradžioje dauguma Rumunijos, Moldavijos, Europos kalbininkų romanistų moldavų kalbą laiko rumunų kalbos tarme. Nuo 1989 Moldavijoje vėl vartojamas raštas lotynų abėcėlės pagrindu. Visose Moldavijos švietimo įstaigose dėstoma rumunų kalba.
Nesutarimų kyla ir dėl Pietų Dunojaus istorinių tarmių: aromunų (vartojama Graikijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Bulgarijoje, Albanijoje, Makedonijoje; iš viso kalbančiųjų apie 0,12 mln; manoma, aromunų ir dakų‑rumunų tarmių skirtumai atsirado 9–12 a.), istro‑rumunų (vartojama Kroatijoje; bendruomenės fiksuojamos nuo 12 a.; kalbančiųjų apie 600), istriečių (vartojama Kroatijoje; kalbančiųjų apie 1000; manoma, iš visų Pietų Dunojaus tarmių labiausiai nutolusi nuo rumunų kalbos) ir meglenų, meglenų‑rumunų (vartojama Graikijoje, Makedonijoje; iš viso kalbančiųjų apie 5000; manoma, atsiskyrė nuo dakų‑rumunų 14 a.) statuso. Kai kurie Rumunijos ir Moldavijos kalbininkai jas laiko rumunų kalbos tarmėmis. Daugelis pasaulio kalbininkų jas laiko atskiromis indoeuropiečių šeimos romanų šakos kalbomis. Dabartinėje Rumunijos teritorijoje gyveno indoeuropietiškos dakų gentys. 106 juos užkariavo romėnai, todėl Dakijos žemės tapo Romos imperijos provincijomis. Tolesniu 165 metų laikotarpiu vyko didelio masto kolonizacija valstybės valdyme ir prekyboje įtvirtinusi lotynų kalbą.
Şcheiană psalmynas (Psaltirea Şcheiană, datuojamas 1573–78, parašytas senąja rumunų kalba)
Istorija
Atskira rumunų kalba atsirado 4–6 a. susiliejus dakų ir liaudies lotynų kalboms. Rumunų kalba buvo pirmoji romanų kalba, atsiskyrusi nuo lotynų kalbos. 6 a. gyvenusio Bizantijos metraštininko Teofano Nuodėmklausio (Theophanes Confessor) dokumente jau kalbama apie rumunų kalbą kaip atskirą kalbą. Seniausias rašto paminklas – 1521 kirilika parašytas Neacşu iš Cîmpulungo laiškas. Biblija išversta 1688. Pirmoji gramatika išleista 1780. Grožinė literatūra kuriama nuo 18 a. pabaigos. Senieji raštai parašyti kirilika, nuo 1860 pereita prie lotyniško rašto. Šiuolaikinėje rumunų kalbos abėcėlėje yra 31 raidė (26 iš lotynų kalbos, kitos – lotyniškos su diakritiniais ženklais). Skiriami literatūrinės rumunų kalbos 2 raidos etapai: senoji literatūrinė rumunų kalba (15 a.–1780) ir naujoji literatūrinė rumunų kalba (1780–1900). 1900 Rumunijos akademija rumunų kalbą oficialiai sunormino, nuo tol ji mažai keitėsi.
Neacşu iš Cîmpulungo laiškas (1521; Rumunų spaudos ir senųjų knygų muziejus Târgovişte)
Voroneţeano kodeksas (Codicele Voroneţean, datuojamas 1563–83, parašytas senąja rumunų kalba)
Rumunų kalba klostėsi atskirta nuo kitų romanų kalbų. Patyrė slavų, graikų, turkų ir vengrų kalbų įtaką, tuo skiriasi nuo kitų romanų kalbų, patyrusių didesnę germanų kalbų įtaką. Didžiausią leksikos dalį sudaro romaniškos (71,66 %; iš jų 30,33 % žodžių, paveldėtų iš lotynų kalbos, ir 22,12 % žodžių, paveldėtų iš prancūzų kalbos) ir slaviškos (14,17 %) kilmės žodžiai, t. p. yra dakiškos kilmės žodžių ir skolinių iš kitų kalbų. Rumunų kalba fleksinė, turinti daugiau analitinių nei sintetinių bruožų. Fonetinę sistemą sudaro 7 balsiai ir 22 priebalsiai. Būdingi 23 balsiniai dvibalsiai ir 9 balsiniai tribalsiai. Žodžio gale balsis i netariamas, jis atlieka minkštumo ženklo funkciją. Skiriami kietieji ir minkštieji priebalsiai. Kirtis dinaminis, gali atlikti fonologinę funkciją, nefiksuotas. Dažniausiai kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo. Žodžių daryboje vyrauja prefiksacija, sufiksacija, sudūrimas, konversija. Skiriama 10 kalbos dalių.
Viena svarbiausių rumunų kalbos ypatybių – išlaikyta lotynų kalbos linksniavimo sistema. Vardažodis turi giminės (vyriškąją, moteriškąją, bendrąją), linksnio (5 linksniai: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, šauksmininkas) ir skaičiaus (vienaskaita, daugiskaita) gramatines kategorijas. Artikelis linksniuojamas. Įvardžiai, būdvardžiai ir daiktavardžiai derinami vienas su kitu skaičiais, giminėmis ir linksniais; kai kurie savybiniai įvardžiai šiai taisyklei nepaklūsta. Veiksmažodis turi sudėtingą laikų ir nuosakų sistemą. Žodžių tvarka sakinyje nėra griežta. Vyraujanti sakinio struktūra – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys).
3136