rungtyniškùmas, rungmosi prncipas, teismo proceso principas, reiškiantis, kad byla turi būti sprendžiama ginčo tvarka. Skirtingus interesus byloje turintiems proceso dalyviams (šalims) sudaromos vienodos galimybės teikti įrodymus, paaiškinimus, išsakyti argumentus, ginčyti priešingos šalies įrodymus ir argumentus, kalbėti visais svarstomais klausimais ir naudotis kitomis teisėmis. Civiliniame procese rungtyniškumas yra vienas pagrindinių principų, lemiančių proceso esmę. Pagal šį principą bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pačios ginčo šalys, nurodydamos aplinkybes, kuriomis jos remiasi (šias aplinkybes turi įrodyti pačios ginčo šalys, pateikdamos teismui tam tikrų įrodymų). Siekdamas nešališkumo ir objektyvumo teismas priimdamas sprendimą gali remtis tik tomis aplinkybėmis, kuriomis rėmėsi šalys ir kurios yra šalių įrodytos. Esant rungtyniškajam procesui (procesas, kurio baigtis ir sprendimo priėmimas priklauso nuo to, kuri šalis turi daugiau įrodymų ir geriau juos pateikia) teismas negali savo iniciatyva iškelti civilinės bylos, rinkti įrodymų, išeiti už šalių pareikštų reikalavimų ribų ar priteisti šaliai to, ko ji neprašė. Rungtyniškajame procese rungtyniškumas nėra absoliutus. Siekiant tinkamai išaiškinti ir pritaikyti teisės normą, būtina išaiškinti visas tai bylai svarbias aplinkybes. Teisėjas turi teisę šalims užduoti klausimų, nurodyti joms aplinkybes, kurias reikia išaiškinti, kad byla būtų teisingai išspręsta, pareikalauti, kad šalys pateiktų papildomų įrodymų, ir nustatyti jų pateikimo terminą. Teismas savo iniciatyva taip pat gali skirti teismo ekspertizę, atlikti vietos apžiūrą.
Rungtyniškumas veikia kiekvienos valstybės baudžiamajame procese, bet nevienodu mastu. Rungtyniškumas labiausiai veikia nagrinėjant baudžiamąją bylą prisiekusiųjų teisme, ypač bendrosios teisės tradicijos valstybėse (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose), kur bylos baigtis iš esmės priklauso nuo to, kuri šalis turi daugiau įrodymų ir geriau juos pateikia. Tokiose valstybėse teismas negali pats išreikalauti naujų įrodymų ar aktyviai dalyvauti tiriant teisminio nagrinėjimo dalyvių pateiktus įrodymus. Daugelyje Europos valstybių (ir Lietuvoje) nagrinėjant baudžiamąją bylą rungtyniškumas veikia ribotai, nes bylos išsprendimas priklauso ne tik nuo to, kaip šalys rungiasi, bet ir nuo teismo iniciatyva atliekamų veiksmų – jis įpareigotas neapsiriboti vien proceso dalyvių pateiktais įrodymais ir pats siekia nustatyti byloje tiesą.
LIETUVOJE rungtyniškumo taikymą reglamentuoja Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksai (abu 2002, įsigaliojo 2003).