runos (apie 10 a., Šiaurės Europa, Danijos nacionalinis muziejus)
rùnos (vok. Runen < sen. skandinavų k. rūn – paslaptis), germanų raidyno ženklai, sukurti ~1 amžių. Iš pradžių runas naudojo žyniai magijos ir kulto tikslais (burti ir pan.), vėliau – užrašams ant įvairių daiktų. Publijus Kornelijus Tacitas rašė, jog germanų žyniai išbarstydavo ant audinio lazdeles su runomis; po maldos jie atsitiktinai parinkdavo tris iš jų, burdavo ir skaitydavo jas. Pirminis runų naudojimas atsispindi germanų kalbų leksikoje. Pvz., vokiečių kalba Buchstabe ‘raidė’ (Buche ‘bukas’ + Stab ‘lazdelė’, plg. gotų kalba boka – daugiskaita bokos, anglų kalba vienaskaita bocstaef ‘raidė’), vokiečių kalba lesen iki šiol reiškia ne tik ‘skaityti’, bet ir ‘rinkti’ (pirminė reikšmė), anglų kalba read ‘skaityti’ turėjo pirminę reikšmę ‘atspėti’, write ‘rašyti’ pirminė reikšmė – ‘raižyti, brėžti’ (plg. vokiečių kalba ritzen). Vėliau runos buvo rašomos (raižomos) ant įvairių daiktų iš medžio, kaulo, akmens, metalo, daugiausia užrašų išliko ant akmens. Krikščionybės plitimas tarp germamų tautų (4–12 a.) pamažu stūmė runas iš vartosenos, pirmiausia vakarų germanų žemėse: Frankų valstybėje (apie 9 a.) ir Britų salose (11 a.) runos buvo pakeistos lotynišku raidynu.
Europos žemyne išliko nedaug runų užrašų, beveik visos jos iš Merovingų laikų (6–8 amžiaus). Į skandinavų šalis krikščionybė atėjo gerokai vėliau, todėl runos ten buvo išsaugotos ilgiausiai (Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje beveik iki 12 a., Islandijoje ir Norvegijoje – iki 13 amžiaus). Daugiausia runų paminklų rasta Skandinavijoje. Iš viso rasta apie 5000 runų užrašų, iš jų apie 3000 – Švedijoje, apie 600 – Norvegijoje, apie 500 (seniausios Skandinavijoje) – Danijoje, apie 140 – Britų salose, apie 60 – Islandijoje, apie 40 – Grenlandijoje, kitos – Europos žemyne. Trečdalis runų užrašų iki šiol neiššifruota, nes jos yra trumpos, ne visos, t. p. jas sunku perskaityti dėl jų magiško turinio. Runas vartojo ir gotai. Išliko keli jų užrašai, bet jau 4 a. prasidėjo gotų krikštas; buvo sukurtas ypatingas jų raidynas (gotų kalba). Wulfilos (apie 310–383) sukurti gotų rašmenys rėmėsi graikų raidynu su tam tikra lotynų ir runų raidynų priemaiša. Iš runų raidyno atsirado kai kurios gotų raidės, perimti jų pavadinimai. Yra nuomonių, kad runos vartotos ir Lietuvoje.
Runų kilmė ginčytina. Vienų mokslininkų teigimu, jų kūrimui įtakos turėjo graikų raidynas, kitų – lotynų. Dažniausiai runų kilmė siejama su vienu šiaurės etruskų raidynu (etruskų raštas). Germanų mitologijoje kalbama, esą runas sukūrė dievai, jų reikšmę atskleidęs vyresnysis dievas, kurio vardo forma rekonstruojama Wōðanaz (skandinavų Odinas, pietų germanų Vodanas). Seniausias runų raidynas (senosios runos, 1 lent.) – senasis futarkas (Futhark – pirmųjų šešių raidžių pavadinimas) – buvo vartotas iki 9 amžiaus. Jis turėjo 24 raides.
senosios runos
5 a. raidynas atkeliavo į Angliją, ilgainiui išsiplėtė iki 33 raidžių. Jis atspindi senovės anglų kalbos pokyčius: ā virto o, todėl šis raidynas buvo pavadintas anglosaksų futorku (Futhork). Kitaip negu Anglijos raidynas, senasis runų raidynas Skandinavijoje apie 9 a. sumažėjo iki 16 raidžių ir turėjo du variantus: danų ir švedų‑norvegų (jaunosios runos). Runų raidynu Skandinavijoje buvo užrašyti kai kurie rankraščiai; svarbiausias jų – Skånės provincijos danų vietiniai įstatymai – Runų kodeksas (Codex Runicus; apie 13 a. ant pergamento parašytas 202 puslapių rankraštis).
jaunosios runos
Runos vartotos ir 21 a. pradžioje dar vartojamos okultizme, būrimo tikslais, tatuiruotėse, talismanuose. Jos buvo sudedamoji nacių simbolikos dalis (SS simbolis buvo 2 baltos runos ss juodame fone, kitos runos buvo SS įvairių divizijų emblemos, iš viso 14 runų iš senųjų runų raidyno; SS ritualuose jos vaizduotos ir ant įvairių daiktų: žiedų, durtuvų, šviestuvų ir kitur). Runos plačiai vartojamos literatūroje, masinėje kultūroje, kompiuteriniuose žaidimuose. Pvz., J. R. R. Tolkienas savo knygose aprašė raidynus, išgalvotus Viduržemio jūros tautų kalboms, J. K. Rowling knygų serijose apie Harį Poterį mini Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą, kurioje vienas dėstomų dalykų – senovės runų menas.
Runomis dėl tam tikrų ženklų formų panašumo su germamų runomis vadinami ir kitų tautų raidynai, nors jų kilmė neturi nieko bendro su germanų runomis.
2271