rùnos (vok. Runen < sen. skandinavų k. rūn – paslaptis), senovės tiurkų raidynas, vartotas Vidurio Azijoje, Sibire ir kitur. Sukurtas ~8 a. ir vartotas tiurkų kalboms užrašyti. Išliko ir epigrafinių, ir rankraštinių paminklų. Literatūrinė tų laikų kalba dažnai vadinama Orchono ir Jenisiejaus kalba, nes tų upių baseine buvo rasti pirmieji rašto paminklai. Runų raidyno raštą iššifravo danų kalbininkas V. Thomsenas (pirmasis iššifruotas žodis – Tengri ‘Dievas’). Runų raštus pirmą kartą perskaitė ir 1894–95 paskelbė rusų orientalistas V. Radlovas (1837–1918). Rašto kalba buvo Tiurkų kaganato (552–603) ir tiurkų kitų kaganatų kalba. Orchono ir Jenisiejaus runų raidyno variantai šiek tiek skiriasi. Rašto kryptis – iš dešinės į kairę. Runų raidyno tvarka nežinoma, manoma, jos nebuvo. Klasikiniame Orchono (8 a.) variante buvo 38 raidės ir vienas skyrybos ženklas. Iš viso su visais variantais runų raidyne buvo >50 ženklų. Skyrybos ženklas skyrė žodžius, sakinio pabaiga nebuvo žymėta. Raidės žymėjo balsius ir priebalsius, ~10 raidžių žymėjo ligatūras ir balsio su priebalsiu junginį. Skirtingi ženklai poriniams paprastiems ir palataliniams priebalsiams žymėti supaprastindavo balsių užrašymą, buvo taupomas žodžio ilgis. Nuo 10 a. runų raidynas pakeistas uigūrų raštu. Vienas žymiausių runų rašto paminklų – Būrimo knyga (Ïrq bitig apie 9 a., 104 psl. knyga, parašyta ant popieriaus Uigūrų kaganate).
2271