Rūpintojlis, Jėzaus Kristaus ikonografinis tipas. Vaizduojamas sėdintis ant žemo pagrindo, galvą parėmęs dešiniąja ranka, liūdintis, su erškėčių vainiku, dažniausiai pusiau nuogas, tik su klubų raiščiu (perizonijumi).
Rūpintojėlis (medis, 20 a., Biržų krašto muziejus Sėla)
Ikonografinis Rūpintojėlio tipas atsirado 14 a., susiklostė Šiaurės Vokietijoje. Manoma, jo atsiradimą lėmė vėlyvųjų viduramžių misticizmas. 15–16 a. išplito katalikiškose šalyse, 17 a. Rūpintojėlio vaizdavimo tradicija ėmė silpti. Nuo 19 a. Europoje sutinkamas daugiausia liaudies mene. Lietuvoje Rūpintojėlis į profesionaliąją dailę, manoma, atėjo iš Vokietijos. Ankstyviausias Rūpintojėlis nutapytas freskoje Prikalimas prie kryžiaus (16 a.), Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčioje Vilniuje. Bažnytinėje dailėje išpopuliarėjo 17 a., tautodailėje, manoma, – nuo 18 amžiaus. Plito koplytstulpiuose, koplytėlėse ir gyvenamųjų namų interjeruose visoje Lietuvoje, daugiausia Žemaitijoje. Dažniausiai kurti mediniai (pasitaiko ir akmeninių), polichromuoti, įvairių dydžių.
Plito kelios Rūpintojėlio atvaizdo traktuotės. Dažniausioje – gotikinėje – Kristus vaizduojamas tik su perizonijumi (profesionaliojoje dailėje dažniausiai baltu, tautodailėje – raudonu arba rudu, kartais žaliu), dešine ranka pasirėmęs galvą, kairę padėjęs ant kelių, po dešiniąja Kristaus koja arba tarp dešinės alkūnės ir kelio – rutulys (Adomo kaukolės rudimentas). Barokinėje traktuotėje Jėzus Kristus apsisiautęs raudonu apsiaustu, priekyje susegtu sege, kairėje rankoje laiko nendrę arba palmės šakelę. Kartais šie du tipai būna sujungti. Kai kada Kristus vaizduojamas ilgu drabužiu. Rūpintojėlio terminas atsirado ir įsitvirtino 20 a. 3–4 dešimtmetyje (iki tol vartotas smūtkelio terminas). 20 a. pabaigoje–21 a. Rūpintojėlius kuria dažniausiai tautodailininkai, kartais ir profesionalūs dailininkai.
J. Mikėnas. Rūpintojėlis (medis, 1937; skulptūrą pagal J. Mikėno modelį išdrožė Kauno amatų mokyklos instruktoriai, užbaigė tuometinis Kauno meno mokyklos mokinys V. Kašuba)