Rupkalvi pélkė yra Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, į rytus nuo Rusnės. Plotas 3410 hektarų. Rupkalvių pelkė priklauso Nemuno deltos regioniniam parkui. Per pelkę eina plentas Šilutė–Rusnė.
Susidariusi Nemuno žemupio dešiniajame krante. Maitinama kritulių, gruntinių bei potvynių vandenų. Didesnę centrinę dalį sudaro aukštapelkė; paviršius iškilęs 3 m aukščiau Kuršių marių lygio. Žemapelkiniai pakraščiai apsemiami Rusnės bei Atmatos pavasario potvynių. Yra nesupelkėjusių salų (apie 44 hektarai). Šiauriniu pelkės pakraščiu į Nemuną teka Šyša, pietvakariuose – Leitė. Durpių klodas žemapelkinis ir mišrus, didžiausias storis 6,7 metro. Aukštapelkinę dalį juosia Žalgirių miškas, kuriame vyrauja beržynai, juodalksnynai, baltalksnynai su pušų, eglių ir gluosnių priemaišomis. Didesnioji Rupkalvių pelkės dalis sukultūrinta, išvagota sausinimo griovių. Pelkėje apsistoja migruojančios žąsys, antys, gulbės, tilvikai. Peri pilkosios žąsys, dryžagalvės kryklės, kurapkos, juodieji gandrai, jūriniai ereliai, nendrinės ir pievinės lingės, mažieji ir didieji ereliai rėksniai, ilgasnapės vištelės, švygždos, griežlės ir kita. Gyvena šernai, stirnos, kanaluose aptinkama upinių bebrų ir audinių.
Rupkalvių pelkė (aukštapelkinė dalis)
2001 įsteigtas Nemuno deltos regioninio parko Rupkalvių telmologinis draustinis (plotas 358,43 ha); saugoma reti augalai (dėmėtosios gegūnės) ir gyvūnai (šarvuotosios skėtės, kūdriniai pelėausiai, jūriniai ereliai, didieji apuokai).
Žalgirių kaimo kraštovaizdžio draustinyje (įsteigtas 2001, plotas 277 ha) saugomas 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje čia gyvenusių ir ūkininkavusių pelkininkų (pelkėse arba šalia jų įsikūrę gyventojai) kolonijos kaimas ir jo žemėnaudos ypatumai. Įrengto Žalgirių pažintinio tako (linijinis, ilgis 1,8 km) informaciniuose stenduose pateikiama Bismarko kolonija vadintų pelkininkų istorija. Jų gyvenimo sąlygos, papročiai aprašyti H. Sudermanno veikale Lietuviškos istorijos (Litauische Geschichten 1917, lietuvių kalba pavadinimu Kelionė į Tilžę 1960, Lietuvių apysakos 1970, Lietuviškos apysakos 1996). Tako pabaigoje auga Hermano Zudermano ąžuolas (botaninis gamtos paveldo objektas).
20 a. dalis durpyno buvo eksploatuojama (durpės buvo kasamos kurui ir kraikui).
1323