rusnai, sutartinė sąvoka, įvardijanti rytų slavų genčių pagrindu susikūrusios Senosios Rusios (Kijevo Rusia) gyventojus ir jų palikuonis, iš kurių 14–20 a. susiformavo šiuolaikinės rusų, ukrainiečių ir baltarusių tautos ir valstybės.
Šiuolaikinių rytų slavų tautų klostymosi procesas užsitęsė ir buvo tiesiogiai susijęs su jų valstybingumo įtvirtinimu, t. p. bendrinės tautinės kalbos norminimo, teritorinių pretenzijų ir geopolitinės orientacijos klausimais. Dėl šių priežasčių rusėnų sąvoka tapo ypač aršių ginčų objektu. Lietuviškoje istoriografijoje ji t. p. nėra vienareikšmė. Didelę Rusijos imperijos istoriografijos įtaką patyrusiame Lietuvos tarpukario istorijos moksle visi rytų slavai buvo vadinami rusais. Kadangi toks įvardijimas reiškė neteisėtas Rusijos (ir imperinės, ir sovietinės, ir šiuolaikinės) pretenzijas į visą Senosios Rusios paveldą, 20 a. pabaigoje atkūrus Lietuvos nepriklausomybę lietuvių istoriografijoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje gyvenę rytų slavai buvo pradėti vadinti gudais. Iš šio termino buvo išvesta ir kitų terminų, pvz., Lietuvos Statutų ir 15–17 a. LDK kanceliarijos plačiai vartota rašto kalba vadinta gudų kalba. Toks terminas nėra visai tikslus, nes sąvoka gudas yra senas lituanizmas, iš esmės reiškiantis baltarusį, o LDK kanceliarijoje vartota rašto kalba buvo ir būsimųjų ukrainiečių kalbos savastis.
Šiuolaikiniame Lietuvos istorijos moksle rusėnais vadinami visi rytų slavai, patekę į LDK valdžią. Ši sąvoka yra sutartinė, ja siekiama palengvinti mokslo komunikaciją, bet nenorima supaprastinti tuometės rytų slavų kalbinės ir kultūrinės įvairovės. Rusėnų sąvoka iš esmės yra politoniminio pobūdžio – akcentuojama priklausomybė tam tikrai valstybei, dėl to jos apibrėžtis aiškėja kitų politoniminių terminų kontekste. Visų pirma rusėnas reiškia LDK gyvenusį Senosios Rusios kalbinės ir kultūrinės tradicijos nešėją, kuris atskiriamas nuo 14–17 a. tos pačios tradicijos nešėjų, gyvenusių Maskovijoje (Maskvos didžioji kunigaikštystė), pastaruosius vadinant maskvėnais arba jų sinonimu – rusais. 16 a. viduryje Maskvos didieji kunigaikščiai savinosi visos Rusios carų titulą, tarptautiniu mastu nepripažintą iki pat Rusijos imperijos paskelbimo (1721), dėl to maskvėno arba maskoliaus, t. p. ir ruso sąvoka reiškia politonimą, nesusietą nei su šnekamąja kalba (kalbos norminimas prasidėjo tik 18 a.), nei su kilme (maskvėnai pagal kilmę daugiausia yra rusėnai, 13–17 a. patyrę didelę totorių kultūros įtaką).
Istoriografijos sutartinių sąvokų kūrimui problemų kelia ir 9–14 a. rytų slavų įvardijimas. Esminis jų šaltinis – istorinės Rusios sąvoka, kuri dažniausiai suprantama kaip etnonimas. Net jei ši sąvoka yra etnonimas, ji nėra sietina nė su vienu rytų slavų genties pavadinimu (savivardžiu). Dėl to šiuolaikiniame moksle Rusios pavadinimo etimologija dažniausiai vedama iš germanų arba finų kalbų – tai atitinka normaniškąją Senosios Rusios valstybės kilmės teoriją (normaniškoji teorija). Nors daug mokslininkų šiai teorijai nepritaria, neabejojama, kad 9–10 a. Rusia buvo įvairiapusiškai sudėtingas darinys. Rusios seniausioje Kijevo metraščių tradicijoje (11 a.) aiškiai matomi gentiniai rytų slavų nesutarimai, pvz., Kijevo polianai niekinamai kalba apie radimičius ir viatičius. Netrukus po Rusios krikšto (988), kuris suteikė rusėnams kultūrinio bendrumo, prasidėjo (po 1054) Rusios kunigaikščių tarpusavio kovos, kurios neleido išnykti seniesiems gentiniams skirtumams. Dėl šių priežasčių negalima kalbėti apie rusėnų tautos susiklostymą. Dar labiau šį klausimą komplikuoja tiek rytų slavų genčių 6–10 a. ekspansija į finų ir baltų teritorijas ir ten prasidėjusi asimiliacija, tiek tiurkų (totorių) veržimasis į rytų slavų žemes iš pietų. Todėl 9–13 a. Rusios gyventojus vadinant rusėnais t. p. neturima omenyje etnonimo, greičiau taip vadinami žmonės, kurie pakluso Kijevo didžiųjų kunigaikščių sukurtai politinei sistemai.
-rutėnai; -rutheni; - rusėnas; -ruthenus
1141