Rùsijos Amèrika, 18 a. antros pusės–19 a. pirmos pusės Rusijos kolonijinės valdos Šiaurės Amerikoje: Aliaska, Aleutų salos, Aleksandro salynas, dalis Ramiojo vandenyno pakrantės. 1867 Rusijos Amerika apėmė apie 1 518 800 km2 teritoriją, kurioje gyveno apie 2500 rusų ir apie 60 000 indėnų ir eskimų. Nuo 1808 Rusijos Amerikos administracinis centras buvo Novoarchangelskas (dabar Sitka, įkurtas 1804). Tuos kraštus 18 a. 4–5 dešimtmetyje atrado Rusijos keliautojai (V. J. Beringas, A. Čirikovas ir kiti). Nuo 1784 čia kūrėsi nuolatinės rusų gyvenvietės.
Novoarchangelskas (akvarelė, 1837, dailininkas Aleksandras Olginas, Valstybinis Rusijos laivyno archyvas Sankt Peterburge)
Formaliai Rusijos valda ši teritorija tapo 1799, kai imperatoriaus Pavelo I įsaku bajoras ir verslininkas Nikolajus Rezanovas įgijo monopolijos teisę naudotis Rusijos Amerikos naudingosiomis iškasenomis, verstis joje verslais, organizuoti ekspedicijas, užimti atrastas žemes, prekiauti su gretimomis valstybėmis. Šiam tikslui įgyvendinti buvo įkurta Rusijos Amerikos bendrovė (Rossijsko‑amerikanskaja kompanija). Ši bendrovė, kuri daugiausia pajamų gaudavo iš brangiakailių žvėrelių medžioklės ir prekybos jų kailiais, faktiškai valdė Rusijos Ameriką iki 1861. Rusijos Amerikoje ji įkūrė gyvenviečių (piečiausia jų buvo dabartinėje Kalifornijoje 1812 įkurtas Fort Rossas), pastatė laivų statyklų ir kitų įmonių, vyriausybės remiama organizavo Aliaskos ir kitų kraštų tyrimą (1804–40 surengė 25 mokslines ekspedicijas).
Formaliai Rusijos Amerika priklausė Sibiro generalgubernatorijai, nuo 1822 – Rytų Sibiro generalgubernatorijai. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos 1824 konvencija nustatė Rusijos valdų Šiaurės Amerikoje pietinę ribą ties 54º40′ šiaurės platumos. 1867 Rusijos Amerika buvo parduota Jungtinėms Amerikos Valstijoms už 7 200 000 dolerių.
-Rusijos Amerikos bendrovė; -Aliaska