Rùsijos architektūrà
Liaudies architektūra
gyvenamasis namas Kostromos medinės architektūros muziejuje
Geležies amžiuje susiklostė pagrindinis gyvenvietės tipas – kaimas; seniausi – kupetiniai kaimai. Po Kijevo Rusios krikšto (988–989) paplito žiedinio plano kaimo su aikšte tipas (gyvenamieji namai statyti aplink cerkvę), po caro Petro I reformų kaimai perplanuoti pagal gatvinio kaimo principus (pagrindinės gatvės nutiestos lygiagrečiai su upe arba keliu). Liaudies architektūrai būdinga rąstų pastatai su aukštais cokoliais, daugiausia dvišlaičiais arba keturšlaičiais stogais. 2–3 patalpų (su keletu langų gale nuo gatvės) gyvenamieji namai buvo gausiai puošiami drožinėto medžio dekoru. Liaudies meistrų sakralinėje architektūroje (daugiausia medinėse cerkvėse) derinta tradicinės ir bizantiškosios architektūros bruožai.
Senieji laikai
Seniausi išlikę gyvenamieji būstai – paleolito laikotarpio žeminės ir pusiaužeminės, perdengtos šatromis, uždengtos odomis (Kostionkų‑Borševo stovyklos, Gagarino, Malta). Eneolito pabaigoje–bronzos amžiaus pradžioje (apie antras tūkstantmetis prieš Kristų) Kubanės‑Paazovės žemumoje ir Šiaurės Kaukaze pastatyta dolmenų. 8 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. Okos, Kamos, Belajos upių baseinuose statytos apsauginiais pylimais ir statinių tvora apjuostos gyvenvietės. 8–6 a. pr. Kr. ėmė klostytis Vidurinės Azijos architektūros tradicijos – susiformavo klajokliams būdingi lengvos konstrukcijos gyvenamojo būsto tipai jurta ir kibitka (jas statant naudotas veltinis).
6–5 a. pr. Kr. Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje pastatyta taisyklingo plano graikų gyvenviečių: Germonasa (dabar Tamanės stanica, Krasnodaro kraštas), Gorgipija (dabar Anapa), Kepai (dabar Tamanės pusiasalis), Tanaidė (30 km į vakarus nuo Rostovo prie Dono), Fanagorija (dabar Kerčės sąsiauris); jos užstatytos gyvenamaisiais namais su atrijumi.
4–9 amžius
Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu (4–7 a.) Šiaurės Kaukaze plito alanų kultūra, tęsianti sarmatų kultūros tradicijas; išliko seniausi Rusijoje krikščioniškosios architektūros pavyzdžiai – kryžiškojo kupolinio plano šventyklos ant Šaono kalvos (Kubanės kairiajame krante) ir prie Sentos aūlo (dabar Karačiajų Čerkesija, abi 10 a. pirma pusė).
8 a. įsiveržus arabams Pietų Dagestane pastatyta mečečių (Džumos mečetės kompleksas Derbente, 8 a., su citadele, tvirtove ir senamiesčio kitais pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2003). Kalnų vietovėse susiklostė gyvenvietės tipas – aūlas, kuriame statyti gynybiniai bokštai, gyvenamieji namai laiptiškai komponuoti vienas ant kito. Kalnuose statyta iš akmens, slėniuose – daugiausia iš plaušaplyčių. Statytos tvirtovės, gynybiniai įtvirtinimai; Bizantijos meistrai pastatė plytų mūro chazarų tvirtovę Sarkelą (9–10 a., dabar vietovė yra Cimliansko tvenkinio dugne, Rostovo sritis).
Miškastepėse ir miškuose buvo įrengiama pagonių šventyklų, kurių aikštelės dažniausiai būdavo apjuostos statinių tvora (Perynės kulto vieta, 4 km į pietus nuo Didžiojo Naugardo, 9–10 amžius). Europinėje Rusijos dalyje susiklostė savita miestų planavimo sistema; miesto centre buvo statoma įtvirtinta pilis (joje – šventyklos, valdovo rūmai), kurią juosė posadas; toks gyvenvietės tipas, jungiantis senosios Rusios kaimo ir miesto bruožus, skyrėsi nuo Vakarų Europos tankiai užstatytų vidurinių amžių miestų.
10–13 amžius
Plintant krikščionybei sakralinėje architektūroje įsitvirtino kryžiškojo kupolinio plano cerkvės tipas. Kijeve pastatyta pirmoji akmeninė Dievo Motinos Užmigimo cerkvė (Uspenijės; 996, neišliko), pagal Šv. Sofijos soboro Kijeve (1030–40, penkianavė, su 5 apsidėmis ir 13 kupolų) pavyzdį suprojektuota Šv. Sofijos soboras Naugarde (nuo 1999 Didysis Naugardas; 1050) ir Polocke (1044–66; degė 1607 ir 1642, 1710 per sprogimą nukentėjo, 1762 architekto J. K. Glaubico rekonstruotas įgavo Vilniaus baroko mokyklos architektūros bruožų, 1914 restauruotas, dabar Šv. Sofijos soboro architektūros muziejus, miesto kultūros ir muzikos centras).
Rusijos ikimongolinei architektūrai būdinga monumentalios formos. 11 a. vyravo trinavės cerkvės, kurių vidaus erdvę dalijo 6 pilioriai: Švč. Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboras Kijevo Pečorų lauroje (1073–89, sugriautas 1941, atstatytas 20 a. pabaigoje), Vydubickio vienuolyno soboras Kijeve (1077; abu Kijeve). 12 a. pastatyta cerkvių – Išganytojo prie Berestovo Kijeve (12 a. pradžia), Apreiškimo Didžiajame Naugarde (1103), soborų – Šv. Mikalojaus Jaroslavo Išmintingojo dvare Didžiajame Naugarde (1113), Švč. Dievo Motinos Gimimo – Antonijaus vienuolyne (1117), Šv. Jurgio – Jurijaus vienuolyne (1119, architektas Piotras, visi Didžiajame Naugarde, Didžiojo Naugardo ir apylinkių statiniai – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1992).
12 a. mišrų plintų ir akmenų mūrą pakeitė kvadratinių plytų mūras. 12 a.–13 a. pradžioje susiklostė dailės ir architektūros stilistinės mokyklos: Smolensko, Haličo‑Voluinės, Vladimiro‑Suzdalės mokykla, Naugardo mokykla, Pskovo mokykla. Ilgiausiai Kijevo architektūrinės tradicijos išliko Černigove; susiklostė būdingas išilginto silueto su 3 apsidėmis cerkvės tipas – pastato skliautus laikė ramstinės arkos ir 4 pilioriai, užbaigė kokošnikai (Šv. Paraskevės, 12 a. pabaiga–13 a. pradžia, Viešpaties Apsireiškimo cerkvė Išganytojo ir šv. Eufrosinijos Polockietės stačiatikių moterų vienuolyne Polocke, 1159, restauruota 2007 ir 2009).
Smolensko architektūrai įtakos turėjo Bizantijos, Balkanų tautų, romanikos architektūra, Haličo‑Voluinės architektūrai būdingos įvairios kultūrinės įtakos ir architektūrinės tradicijos (iš klinčių statytose kryžiškojo kupolinio plano ir rotondinėse cerkvėse ryšku gotikos bruožai).
Valdant kunigaikščiui Andrejui Bogoliubskiui susiklostė Vladimiro‑Suzdalės mokykla (Švč. Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboras, 1161, Auksiniai vartai, 1164, Šv. Dimitrijaus soboras, 1197, visi Vladimire); jos raiškiausi pavyzdžiai – skulptūriškų formų Švč. Dievo Motinos Globos cerkvė prie Nerlės (netoli Bogoliubovo, Vladimiro sr., 1165, jos grakštų tūrį paryškina siauri langai, giluminiai portalai, arkatūros, reljefinis fasado dekoras), Šv. Jurgio soboras Jurjeve‑Polskyje (1234, gausiai reljefais puoštas fasadas; Vladimiro‑Suzdalės vadinamojo baltojo mūro statiniai – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1992). 12 a. Naugardo apylinkėse statytos nedidelės kubo pavidalo vienanavės cerkvės su 1 arba 3 apsidėmis, jų fasadai (dėl sunkiai apdorojamo vietinio akmens) buvo nelygūs, ilgainiui imti baltinti (Išganytojo cerkvė Neredicoje, netoli Didžiojo Naugardo, 1198). Nuo 13 a. pabaigos Naugarde daugiausia iš grubiai apdirbto akmens (plytos naudotos tik sujungimams) statytos 1 apsidės cerkvės (Šv. Mikalojaus Stebukladario Lipne, Naugardo sr., 1292), 14 a. antroje pusėje susiklostė klasikinis cerkvės tipas, kuriam būdinga tektoniški tūriai, vertikaliai skaidytas fasadas, saikingas dekoras (cerkvės – Šv. Teodoro Stratilato, 1361, Išganytojo Iljine, 1374, abi Didžiajame Naugarde).
Švč. Dievo Motinos Globos cerkvė prie Nerlės (netoli Bogoliubovo, Vladimiro sr., 1165)
12 a. Pskovo apylinkėse pastatyta vienanavių kubo pavidalo šventyklų su nuolaidžiais kampais, paaukštintomis ramstinėmis arkomis (Švenčiausiosios Trejybės soboras Pskove, 12 a., perstatytas 1367, 1699), 15–16 a. susiklostė nedidelės grubių ir lakoniškų formų, iš plytų statytos cerkvės (interjere nebebuvo stogą remiančių ir vidinę erdvę skaidančių piliorių) tipas (Šv. Bazilijaus, 1413, Švč. Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, 1521, Šv. Mikalojaus, 1536, visos Pskove).
14–16 amžius
14 a. svarbiausiu kultūriniu centru tapo Maskva, čia dirbę meistrai tęsė Vladimiro‑Suzdalės mokyklos tradicijas. 1366–68 Maskvos kremlius (su Raudonąja aikšte – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1990) apjuostas kalkakmenio siena su bokštais, jame – pagal Švč. Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboro Vladimire pavyzdį pastatytas Švč. Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboras (1479, architektas A. Fioravanti), Šv. arkangelo Mykolo soboras (1508, architektas Alevizas Naujasis, manoma, tikr. A. L. da Montagnano), Ivano Didžiojo varpinė (1508, architektas B. Friazinas, tikr. M. Bonas, 17 a. restauruota), Briaunotieji rūmai, vadinamoji Granovitaja palata (1491, architektai M. Friazinas, tikr. M. Ruffo, P. Friazinas).
Siujumbekio bokštas Kazanėje (apie 15–17 a.)
Pagal Maskvos kremliaus pavyzdį 15 a. pabaigoje–17 a. pradžioje pastatyta naujų tvirtovių (Naugarde, 1044, perstatyta 1490, Žemutiniame Naugarde, 1500–11, Tuloje, 1521, Kolomnoje, 1531, Smolenske, 1602, architektas F. Konis) ir perstatyta senų (Orešeke, Senojoje Ladogoje, Koporjėje, abi Leningrado srityje). Pagal Švč. Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboro pavyzdį Novodevičės vienuolyne (16–18 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 2004) Maskvoje suprojektuotas masyvių formų Smolensko soboras (1525), Vologdoje – Šv. Sofijos soboras (1570), Švenčiausiosios Trejybės ir šv. Sergijaus lauros vienuolyne Sergijev Posade (architektūrinis ansamblis – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1993) – Švč. Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboras (1559–85).
16 a. susiklostė vadinamoji piramidinė architektūra – statytos mūrinės bokštinės cerkvės, dengtos aštuonkampės piramidės pavidalo stogu (Kristaus Žengimo į dangų cerkvė Kolomenskojėje, 1532, prie Maskvos, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1994) ir cerkvės su 5 (arba daugiau) aštuonkampiais bokštais, kurių didžiausias ir monumentaliausias komponuotas viduryje (raiškiausias pavyzdys – Vasilijaus Palaimintojo cerkvė Maskvoje, 1560, architektai Barma ir Postnikas; dabar Istorijos muziejaus dalis).
Valdant carui Ivanui IV Rūsčiajam suformuotas Solovkų salų (Baltojoje jūroje) architektūrinis ansamblis (15–16 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1992), valdant carui Borisui Godunovui buvo pastatyta įvairių konstrukcijų cerkvių: 5 dalių (cerkvė Viaziomos kaime, 1599), be piliorių (cerkvė Chorošiovo kaime, prieš 1598), bokštinių su piramidiniu stogu (Šv. Boriso ir šv. Glebo cerkvė Borisove prie Možaisko, 1603, visos Maskvos srityje).
Kiti žymesni 15–17 a. statiniai: Feraponto vienuolyno ansamblis prie Kirilovo (Vologdos sr., įkurtas 1397, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000), Kazanės kremlius (16–19 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000), Kirilo Belozerskiečio vienuolynas Kirilove (15–17 amžius).
17 amžius
17 a. pradžioje tęstos 16 a. cerkvių statybos tradicijos (statytos aštuonkampės piramidės pavidalo stogu bokštinės cerkvės – Medvedkove, 1623, vadinamoji Nuostabioji cerkvė Ugličiuje), suprojektuota pasaulietinės architektūros Teremo rūmai Maskvos kremliuje (1636, architektas A. Konstantinovas ir kiti, dabar Rusijos prezidento rezidencija). 17 a. viduryje pradėtos projektuoti vadinamojo raštuotojo stiliaus cerkvės – asimetriškai sukomponuotų tūrių, sudėtingų kompozicijų, dekoruotos gausia, dažniausiai polichromine statinio kontrukciją dengiančia, puošyba: Švč. Dievo Motinos Gimimo Putinkuose (1652), Švenčiausiosios Trejybės Nikitnikuose (1653), Šv. Mikalojaus Chamovnikuose (1680, visos Maskvoje). Gausiai dekoruotų cerkvių pastatyta Jaroslavlyje (Pranašo Elijo cerkvė, 1650, Jono Auksaburnio Korovnikuose, 1654, Jono Krikštytojo Točkove, 1671–87; istorinis miesto centras – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2005).
Teremo rūmų Maskvos kremliuje interjeras (1636, architektas A. Konstantinovas ir kiti)
17 a. pabaigoje susiklostė Maskvos barokas, arba Naryškinų stilius, kurio statiniams būdinga simetriška kompozicija, laisvai komponuoti orderio elementai, raudonų plytų mūro ir balto akmens puošybos dermė (cerkvės Maskvoje – Kristaus Prisikėlimo Kadašuose, 1681–1713, Švč. Dievo Motinos Globos Filiuose, 1693, Švenčiausiosios Trejybės Troickojės Lykove, 1704, Švč. Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboras Riazanėje, 1699, architektas J. Buchvostovas). 17 a. pabaigoje Maskvoje pastatyta visuomeninių pastatų – Spaudos (1679), Monetų (1696) rūmai. Baroko bruožų turi Dievo Motinos Ženklo cerkvė Dubrovicų kaime (1704, Maskvos sritis).
Caro Petro I (valdė 1682–1721) reformos nulėmė politinį ir kultūrinį šalies atotrūkį nuo bizantiškosios civilizacijos, jo rūpesčiu į Rusiją atvyko užsienio architektų. 1703 pagal taisyklingą planą pradėtas planuoti Sankt Peterburgas (istorinis miesto centras su kitais statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1990), pastatyta Petropavlovsko tvirtovė su barokiniu Šv. Petro ir Pauliaus soboru (apie 1712–33, architektas D. Trezzini su kitais). 1706 buvo įkurta Miesto reikalų kanceliarija (nuo 1723 Statybų kanceliarija, savarankiškai veikė iki 1797), kuri rūpinosi statybų reikalais Sankt Peterburge ir jo apylinkėse. 1716 miesto planą parengė prancūzų architektas J.‑B. Le Blond’as. Sankt Peterburge suplanuotas pirmasis taisyklingo plano parkų ansamblis Rusijoje – Vasaros sodas (pradėtas 1704, pagal Petro I planą), suprojektuotas naujo tipo statinys – pirmojo rusų muziejaus pastatas – Kunstkamera (1718–34, architektai G. J. Mattarnovi, M. Zemcovas, N. F. Härbelis, G. Chiaveri; dabar Rusijos mokslų akademijos Petro Didžiojo antropologijos ir entnografijos muziejus). Pastatyta naujo tipo sodybų (Menšikovų dvaras Vasiljevo saloje, 1710–20, architektas G. M. Fontana, G. J. Schädelis), užmiesčio rezidencijų ansamblių (Jekateringofas, 1711, neišliko, Petergof).
18 amžius
Carycino ansamblis prie Maskvos (1785, architektai V. Baženovas, M. Kazakovas, dabar muziejus)
Kižų pastatų kompleksas (18–19 a.)
18 a. architektūros suklestėjimas siejamas su architekto B. F. Rastrelli kūryba, Sankt Peterburgo dailės akademijos atidarymu (nuo 1757 joje buvo rengiami architektai). B. F. Rastrelli pastatams būdinga baroko ir rokoko bruožai – aiškios statinių kompozicijos, gausi puošyba (intensyviõs mėlynos, baltos ir auksinės spalvos dermė); žymiausi projektai: Didieji, arba Jekaterinos, rūmai Puškine (1757), Smolno katedra ir vienuolynas (1748–59, 19 a. pirmoje pusėje užbaigė architektas V. Stasovas), Žiemos rūmai (1762, dabar Ermitažas, abu Sankt Peterburge). Baroko bruožai būdingi architekto D. Uchtomskio (Švenčiausiosios Trejybės ir šv. Sergijaus lauros Sergijev Posade varpinė, 1741–70), A. Kvasovo (soboras Kozelske, Kalugos sr., 1751–63), F. Argunovo (Šeremetjevų sodyba su parku Kuskovo, 18 a. vidurys, su kitais, vėliau įgavo klasicizmo bruožų, dabar Valstybinis keramikos muziejus), A. Jevlaševo (Dono vienuolyno Maskvoje varpinė, 1730–53) kūrybai.
Baroko ir klasicizmo bruožų turi architektų A. Kokorinovo (1726–72), prancūzo J.‑B.‑M. Vallino de la Mothe’o (1729–1800; pastarieji suprojektavo Dailės akademijos rūmus Sankt Peterburge, 1764–88), italo A. Rinaldi (1709–94) statiniai. Žymiausias ankstyvojo klasicizmo atstovas – architektas ir architektūrologas V. Baženovas (Maskvos kremliaus ansamblio rekonstravimo projektas, 1775, Caricyno ansamblis prie Maskvos, su M. Kazakovu, 1785). Nuo 18 a. pabaigos plito vėlyvasis klasicizmas (neoklasicizmas), jo raidai įtakos turėjo G. B. Piranesi, R. Adamo publikacijos, Rusijoje dirbę užsienio architektai. Sudaryta daugiau kaip 400 Rusijos miestų rekonstrukcijos planų. Pagal A. Kvasovo planą (1769) buvo toliau statomas Sankt Peterburgas.
Žymesni vėlyvojo klasicizmo atstovai: Ch. Cameronas (rūmų kompleksas Puškine, apie 1780, Pavlovske, pradėtas 1780, abu su kitais), M. Kazakovas (žymiausias vadinamojo Maskvos klasicizmo atstovas; Maskvoje – Petro kelionių rūmai, 1780, Pilypo Metropolito cerkvė, 1788, Golicyno ligoninė, 1801), I. Starovas (Nikolsko‑Gagarino sodyba prie Maskvos, 1776, Sankt Peterburge – Tauridės rūmai, 1789, Aleksandro Neviškio lauros Švenčiausiosios Trejybės soboras, 1774–90), G. A. D. Quarenghi (Šeremetjevo rūmai Maskvoje, 1798, dabar Ostankino muziejus, Smolno institutas Sankt Peterburge, 1808; jo suprojektuoti monumentalių formų subtiliai dekoruoti pastatai Sankt Peterburgui suteikė didmiesčio vaizdą), K. Rossi (Sankt Peterburge – kunigaikščio Michailo rūmai, 1819–29, dabar Rusų muziejus). Provincijose cerkvių suprojektavo architektas N. Lvovas (1751–1803). Medinės architektūros tradicijos tęstos ir 18 a.– pastatytas Kižų pastatų kompleksas (18–19 a., nuo 1960 Karelijos medinės architektūros ir etnografijos muziejus-draustinis, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1990).
19 amžius
19 a. pradžioje klasicizmas įgavo ampyro bruožų. Ampyrinių pastatų Sankt Peterburge suprojektavo architektas A. Voronichinas (Kazanės soboras, 1760–1814), A. Zacharovas (Admiraliteto pastato rekonstrukcija, 1806–23), J. Thomas de Thomonas (Birža, 1810). Po Prancūzijos–Rusijos karo buvo statomi ir atstatomi miestai. Sankt Peterburge suplanuota pagrindinės Rūmų ir Senato (dabar Dekabristų) aikštės, mieste ir jo apylinkėse pastatyta didelių sudėtingos struktūros pastatų (soborai – Švenčiausiosios Trejybės, 1835, architektas V. Stasovas, Jėzaus Atsimainymo, 1840, architektas K. Tonas, Šv. Isakijaus soboras 1818–58, architektas A. de Montferrand’as, maniežas Puškine, 1821, architektas V. Stasovas).
Kristaus Prisikėlimo soboras Sankt Peterburge (1883–1907, architektas A. Parlandas)
Po 1812 gaisro Maskvos atstatymu rūpinosi Maskvos statymo komisija (veikė 1813–43, vadovas architektas O. Bove). Buvo rekonstruota Raudonoji aikštė (1815), Teatro, Maniežo (abi 1824) aikštės, Maskvos universiteto rūmai (1793, architektas M. Kazakovas, rekonstruoti 1819, architektas D. Gilardi), suformuotas Aleksandro sodas (1822), pastatyta maniežas (1817, architektas A. Betankuras, 1825 fasadai įgavo ampyro bruožų, architektas O. Bove), Didžiojo teatro rūmai (1825, paskutinį kartą restauruoti ir rekonstruoti 2011), Triumfo vartai (1834, 1938 nugriauti, 20 a. 6 dešimtmetyje atstatyti, visų architektas O. Bove), Jekaterinos institutas (1827, architektai D. Gilardi, A. Grigorjevas), Kristaus Išganytojo cerkvė (1860, architektas K. Tonas, nugriauta 20 a. 4 dešimtmetyje, 1991 atstatyta). 19 a. antroje pusėje pradėjus naudoti naujas konstrukcijas (pirmiausia, metalines perdangas), buvo statomi pramoniniai (fabrikai, gamyklos), prekybiniai (pasažai), administraciniai, visuomeniniai (stotys, bankai, ligoninės, viešbučiai) pastatai, daugiabučiai sekciniai gyvenamieji namai. Architektūroje įsivyravo istorizmas ir eklektika.
Petergofe pastatyta neogotikinis kotedžas – Nikolajaus I vasaros rezidencija (1829, architektas A. Menelawsas), neograikiškojo stiliaus Caricyno paviljonas (1844, architektas A. Štakenšneideris), geležinkelio stotis (1857, architektas N. Benua), Sankt Peterburge – Naujasis Ermitažas (1839–52, architektai F. K. L. von Klenze, V. Stasovas, N. Jefimovas), neorenesansiniai Nikolajaus rūmai (1861), Taganroge – Alferakio rūmai (1848, abiejų architektas A. Štakenšneideris).
19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje senosios Rusios architektūros bruožai atsikartojo rusiškojo stiliaus, neorusiškojo stiliaus (Jaroslavlio geležinkelio stotis, 1904, architektas F. Šechtelis, sentikių pomorų cerkvė, 1908, architektas I. Bondarenko, abu Maskvoje) statiniuose, architekto K. Tono (bizantiškojo stiliaus Didieji Kremliaus rūmai Maskvoje, 1838–50, dabar Rusijos prezidento pagrindinė rezidencija, Švč. Dievo Motinos Gimimo soboras Rostove prie Dono, 1860), I. Ropeto (tikr. I. Petrovas, 1845–1908; suprojektavo medinių statinių, dauguma neišliko; Liaudies namai Barnaule, Altajaus kraštas, 1900), A. Parlando (1842–1919; Kristaus Prisikėlimo soboras Sankt Peterburge, 1883–1907) kūryboje.
Daugelio Rusijos miestų architektūrinį vaizdą iki šiol formuoja 19 a. statiniai.
20 amžiaus pirma pusė
20 a. pradžioje suprojektuota moderno bruožų (asimetriška kompozicija, organiški tūriai, įvairių formų fasadai, puošti balkonais, erkeriais, vitražais, lelijos arba iriso ornamentiniais motyvais) pastatų (Riabušinskių gyvenamasis namas Maskvoje, 1902, architektas F. Šechtelis). Sankt Peterburge plitusiam modernui įtakos turėjo Skandinavijos šalių modernas (bendrovės Zinger pastatas, 1904, architektas P. Siuzoras), architektūroje derinti moderno ir neoklasicizmo bruožai (viešbutis Astorija, 1912, architektas J.‑F. Lidvalis, A. Polovcevo sodyba Akmeninės salos rajone, 1913, architektas I. Fominas).
Po Spalio perversmo (1917) kurti gigantiški monumentalūs architektūriniai projektai; vienas didingiausių – paminklas III internacionalui (1920, skulptorius V. Tatlinas, neįgyvendintas). Remiantis miesto sodo idėjomis parengta Sankt Peterburgo (1922, architektai I. Fominas, L. Tverskojus), Maskvos (1924, architektas S. Šestakovas, 1865–1930) generaliniai planai. Išsiplėtus pramoninei statybai pradėta rekonstruoti senuosius miestus (Sverdlovską, Novosibirską, Čeliabinską), pastatyta naujų pramoninių miestų (Magnitogorskas, Novokuznecovas).
3–4 dešimtmetyje veikusios architektų grupuotės (Naujųjų architektų asociacija, Šiuolaikinių architektų susivienijimas) plėtojo modernistinės architektūros tradicijas. Ryškiausiai reiškėsi konstruktyvizmas. Buvo projektuojami vadinamieji namai komunos (architektas I. Nikolajevas, 1901–79, M. Ginzburgas, 1892–1946, I. Milinis, 1899–1974). Susiklostė nauji pastatų tipai – kultūros namai (Darbininkų kultūros namų Maskvoje projektai, 1923, architektai broliai Leonidas, Viktoras ir Aleksandras Vesninai, I. Golosovas, N. Trockis, visi neįgyvendinti), darbininkų klubas (Rusakovo klubas, 1929, architektas K. Melnikovas, Zujevo klubas, 1928, architektas I. Golosovas, abu Maskvoje), tarybų rūmai (Novosibirske, architektai B. Gordejevas, S. Turgenevas, Žemutiniame Naugarde, architektas A. Grinbergas, abeji 1931). Vadinamąjį utopinį konstruktyvizmą plėtojo I. Leonidovas, K. Melnikovo projektams būdinga transformuojamų vidaus erdvių sprendimai (SSRS paviljonas Tarptautinėje dekoratyvinio ir šiuolaikinio pramoninio meno parodoje Paryžiuje, 1925).
Rusakovo klubas Maskvoje (1928–29, architektas K. Melnikovas)
Vėlyvojo konstruktyvizmo pastatai manieristinių sudėtingų kompozicijų, ištobulintų formų (M. Gorkio dramos teatro rūmai Rostove prie Dono, architektai V. Ščiuko, V. Gelfreichas, pramoninis kompleksas Pravda Maskvoje, abu 1935, architektas P. Golosovas). Pastatyta pramoninių ir inžinerinių pastatų: Maskvos radijo bokštas (1921, inžinierius V. Šuchovas, 1853–1939, Volchovo hidroelektrinė, 1927, architektas O. Muncas, 1871–1942). 1932 įkurta SSRS architektų sąjunga, 1934 – SSRS Architektūros akademija (1992 jos veikla atkurta Rusijos architektūros ir statybos mokslų akademijoje). 4 dešimtmečio viduryje pradėta naudoti metalo ir surenkamąsias gelžbetonio konstrukcijas, racionaliai planuoti miestus (funkcinės miesto zonos dalytos į vadinamąsias kaimynystes). Raudonojoje aikštėje Maskvoje pastatytas Lenino mauzoliejus (1930, architektas A. Ščiusevas). 1937 pasaulinei parodai Paryžiuje SSRS paviljoną suprojektavo architektas B. Jofanas ir skulptorė V. Muchina. Architektūroje reiškėsi tradicionalizmas, klasicizmo ir avangardo bruožai derinti L. Rudnevo projektuose (Frunzės karo akademija Maskvoje, 1937).
20 amžiaus antra pusė
Rusijos mokslų akademijos prezidiumo rūmai Maskvoje (1990, vyriausiasis architektas Jurijus Platonovas)
viešbutis Ukraina Maskvoje (1955, architektai A. Mordvinovas, V. Oltarževskis)
Po II pasaulinio karo buvo atstatomi miestai (Stalingradas, dabar Volgogradas, architektai K. Alabianas, 1897–1959, N. Poliakovas, 1898–1969), sugriauti architektūriniai paminklai. Maskvoje suprojektuoti 7 aukštybiniai pastatai, vadinamieji Stalino daugiaaukščiai: gyvenamieji namai Kotelničeskajos pakrantėje (1952, architektai D. Čečiulinas, A. Rostkovskis), Raudonųjų vartų aikštėje (architektai A. Duškinas, B. Mezencevas), Užsienio reikalų ministerija (architektai V. Gelfreichas, M. Minkusas), viešbučiai Leningradskaja (architektai L. Poliakovas, A. Boreckis, visi 1953), Ukraina (architektai A. Mordvinovas, V. Oltarževskis), M. Lomonosovo universiteto ansamblis (architektai L. Rudnevas, S. Černyševas, P. Abrosimovas, A. Chriakovas, abu 1955); jų architektūrai įtakos turėjo Sovietų rūmų Maskvoje projektas (1931, architektai B. Jofanas, V. Ščiuko, V. Gelfreichas, neįgyvendintas).
Atšilimo laikotarpiu plėtota pramoninė statyba, kuri paspartino ir gyvenamųjų namų statybas. Didesniuose miestuose suprojektuota ligoninių, sanatorijų (Soči), viešbučių, mokyklų, vaikų darželių, kultūros įstaigų (koncertų salė Oktiabrskij Leningrade, architektas A. Žukas ir kiti, Kosmonautikos istorijos muziejus Kalugoje, architektas B. Barchinas ir kiti, abu 1967), sporto kompleksų (olimpinis centras Lužniki 1956, architektai A. Vlasovas, I. Rožinas, N. Ullas, A. Chriakovas, 2002 rekonstruoti), visuomeninių (Jaunųjų pionierių rūmai, 1962, architektai V. Jegerevas, V. Kubasovas, F. Novikovas, I. Pokrovskis ir kiti), inžinerinių (Ostankino televizijos bokštas, 1967, architektas L. Balatovas; visi Maskvoje) pastatų.
Kaimo vietovėse statyta kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietės. 8 dešimtmetyje daugiausia suprojektuota gyvenamųjų namų rajonų (Pušų Laukymė Krasnoselsko rj. Sankt Peterburge, 1977, architektas N. Matusevičius, g. 1921, Šiaurės Čertanovo mikrorajonas Maskvoje, apie 1980, architektai M. Posochinas, L. Diubekas, 1908–85).
8–9 dešimtmečio architektūroje ryšku grįžimas prie neoklasicizmo principų (Sovietų namai, 1980, architektas D. Čečiulinas, Jaunimo namai, 1988, architektas J. Belopolskis), ekspresyvios racionalistinės architektūros tendencijos (Socialinių mokslų institutas, 1976, architektas J. Belopolskis, Centrinis vaikų muzikos teatras, 1979, architektai V. Krasilnikovas, A. Velikanovas; visi Maskvoje).
21 amžiaus pradžia
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia projektuojama Sankt Peterburge ir Maskvoje. Pastatyta viešbučių (Swissotel Maskvoje, 2005), prabangių gyvenamųjų namų (Maskvoje – Triumfo rūmai 2005, architektas A. Trofimovas, Pompėjos namas 2006, architektas M. Belovas, Sankt Peterburge – Stella Maris 2007, Le Grand 2008, abiejų architektūrinė bendrovė E. Gerasimovas ir partneriai), multifunkcinių (Sostinių miestas Maskvoje, 2009, architektūrinė bendrovė NBBJ) kompleksų, verslo centrų (dangoraižiai Maskvoje – Pakrantės bokštas, architektūrinės bendrovės RTKL & ENKA Architectural Office, Šiaurės bokštas, abu 2007, Imperijos bokštas 2008, architektūrinė bendrovė NBBJ), sakralinių (Palaimintosios Ksenijos Peterburgietės cerkvė Kolomnoje, 1990, Joasafo Belgorodiečio cerkvė Pargolovo kaime prie Sankt Peterburgo, 2001, architektas A. Petrovas), administracinių (Federacinio arbitražo teismo rūmai Maskvoje, 2007, architektas V. Plotkinas ir kiti), biurų (Maskvoje – oro linijų Aeroflot 2009, architektas V. Plotkinas, bendrovės Jandeks 2010, architektas V. Budko ir kiti, kompleksas Ermitaž Plaza 2006, architektai S. Kiseliovas, V. Labutinas ir kiti), visuomeninių (Šachmatų klubas Chanty‑Mansijske, 2010, architektas E. van Egeraatas) pastatų, įstaigų (Griežtai saugomų vietovių centras Belojarskyje, Chantų‑Mansių autonominė apygarda, 2010, architektai V. Lukomskis, I. Lukomskaja ir kiti).
dangoraižis Lachtos centras (kairėje; 2018, architektas T. Kettleʼas, architektūrinė bendrovė Gorprojekt) ir Krestovo stadionas (2007–17, pagal architekto K. Kurokavos projektą) Sankt Peterburge
Pasaulio paveldo vertybės
Maskvos kremlius ir Raudonoji aikštė, Sankt Peterburgo istorinis miesto centras su kitais statiniais, Kižų pastatų kompleksas (visi nuo 1990), Didžiojo Naugardo ir apylinkių statiniai, Vladimiro‑Suzdalės vadinamojo baltojo mūro statiniai, Solovkų salų architektūrinis ansamblis (visi nuo 1992), Švenčiausiosios Trejybės ir šv. Sergijaus lauros vienuolynas Sergijev Posade (nuo 1993), Kristaus Žengimo į dangų cerkvė Kolomenskojėje (nuo 1994), Feraponto vienuolyno ansamblis prie Kirilovo, Kazanės kremlius, Kuršių nerija (ir Lietuvoje, visi nuo 2000), Džumos mečetės kompleksas Derbente (nuo 2003), Novodevičės vienuolynas (nuo 2004), Jaroslavlio istorinis miesto centras, Struve’s geodezinis lankas (ir Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Moldavijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje, Ukrainoje, abu nuo 2005), Bulgaro istorinis ir archeologinis kompleksas (nuo 2014), Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboras ir vienuolynas Svijažke (Totorija, nuo 2017).
1729
Rusijos kultūra
Rusijos konstitucinė santvarka