Rùsijos choreogrãfija. Šokio elementų buvo gausu senovės slavų apeigose, šventėse, čia susiklostė masinio apeiginio šokio ratu (rusiškai chorovod) forma, mėgdžiota įvairių gyvūnų, dažniausiai paukščių (gaidžio), t. p. lokio elgsena. Šokio judesiuose ėmė rastis transformuotų buities, kasdienių užsiėmimų (medžioklės, amatų), karybos elementų. 10 a. pabaigoje–11 a. pradžioje paplito skomorochai – klajojantys aktoriai, šokėjai, dainininkai, gyvūnų dresuotojai. Nuo 18 a. antros pusės remiantis rusų liaudies šokiais sukurta baleto spektaklių (1767 Maskvoje pastatyta italų kompozitoriaus ir baletmeisterio G. Angiolini, 1731–1803, Tarpušvenčio žaidimai), liaudies šokiai, jų atskiri elementai naudoti profesionaliojoje choreografijoje. Nuo 18 a. antros pusės buvo populiarūs šokiai kamarinskaja, kazokėlis, kiek vėliau – tryptinis, trikinkė, jų stilizuoti elementai naudoti ir baleto spektakliuose. Vyrų šokiai buvo energingi, moterų šokiams būdinga plastiški judesiai, naudoti aksesuarai (skarelės, gėlių puokštės). 1922 susikūrus SSRS rusų liaudies šokis traktuotas kaip sudėtinė daugiatautės valstybės liaudies kultūros dalis. 1937 Maskvoje I. Moisejevas įkūrė ir vadovavo SSRS liaudies šokių ansambliui (pirmasis pasaulyje profesionalus liaudies šokių kolektyvas; netrukus panašūs ansambliai įsteigti ir kitose sovietinėse respublikose). 1948 Maskvoje įkurtas moterų liaudies šokio ansamblis Beriozka (vadovė N. Nadeždina, 1908–79). Įsteigta liaudies šokio mokyklų (1943 – prie SSRS liaudies šokių ansamblio), prie kultūros institutų – choreografijos katedrų. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje susidomėjimas liaudies šokiu išaugo, įsteigta saviveiklinių ir profesionalių kolektyvų, kasmet rengiami folkloro festivaliai, vienas žymiausių – Visos Rusijos liaudies šokio festivalis konkursas Jekaterinburge (nuo 2001).
1673 caro Aleksejaus Michailovičiaus rezidencijoje Preobraženskojėje (prie Maskvos) pastatytas pirmasis baleto spektaklis H. Schützo (?) Baletas apie Orfėją ir Euridikę (baletmeisteris N. Limas). 18 a. pirmoje pusėje baleto scenos buvo rodytos kartu su deklamacijomis, muzikiniais ir dainuojamaisiais intarpais. 1738 Sankt Peterburge įkurta pirmoji baleto mokykla (dabar A. Vaganovos rusų baleto akademija), jai vadovavo J.‑B. Landé (m. 1747), spektaklius statė A. Rinaldi (m. po 1758). Nuo 1773 Maskvoje baleto pradėta mokyti Auklėjimo namuose, 1803 įsteigta Maskvos teatro mokykla (dabar Maskvos choreografijos akademija). 18 a. antroje pusėje–19 a. pradžioje šalyje dirbo užsienio baletmeisteriai: Maskvoje – G. Solomoni (1800 pastatė baletą Apgauta senutė, pagal baletmeisterio J. Daubervalio baletą Tuščias atsargumas), Sankt Peterburge – G. Angiolini, F. Hilverdingas (apie 1710–68), G. Canzianni (18 a. vidurys–19 a.). 1783 Sankt Peterburge atidarytas pirmasis nuolatinis viešas Didysis teatras (Kamennyj teatr, veikė iki 1886). Čia dirbo užsienio baletmeisteriai, pirmasis rusų baletmeisteris I. Valberchas (1766–1819) pastatė apie 40 baletų (nežinomo kompozitoriaus Laiminga atgaila 1795, Orfėjas ir Euridikė 1808, pagal Chr. W. Glucko muziką). 19 a. pradžioje išryškėjo Sankt Peterburgo (pabrėžiama klasicistinis aiškumas, formos griežtumas) ir Maskvos (emocingesnis, ne toks suvaržytas atlikimas) baleto stilistiniai skirtumai. Didelę įtaką Sankt Peterburgo baleto mokyklai turėjo 1801–11 ir 1816–29 čia dirbęs prancūzų choreografas Ch.‑L. Didelot. Jis išryškino kordebaleto vaidmenį, papildė trupę naujais nariais. Žymesni Ch.‑L. Didelot baletai (pastatė apie 50): Apolonas ir Dafnė (1802), Zefyras ir Flora (1808), Amūras ir Psichėja (1809), Kaukazo belaisvis, arba Nuotakos šešėlis (1823, pagal A. Puškiną, visų 3 kompozitorius C. Cavosas, 1775–1840). Jo baleto spektakliuose šoko N. Berilova (1776–1804), J. Kolosova (1780–1869), M. Ikonina (1788–1866), A. Novickaja (1790–1822), A. Gluškovskis (1793–tarp 1868 ir 1870), A. Istomina.
1806 Maskvoje įkurta nuolatinė baleto trupė, nuo 1812 jai vadovavęs I. Valbercho ir Ch.‑L. Didelot mokinys A. Gluškovskis pastatė apie 20 baletų divertismentų ir baletų melodramų, t. p. baletų pagal rusų literatūrą; svarbesni: F. Scholzo (1787–1830) Ruslanas ir Liudmila, arba Černomoro, piktojo burtininko, nugalėjimas (1821, pagal A. Puškiną) ir Trys juostos, arba Rusiška Pelenė (1826, pagal V. Žukovskį). A. Gluškovskio spektakliuose šoko I. Lobanovas (1797–apie 19 a. 5 dešimtmetis), T. Ivanova‑Gluškovskaja (1800–57), D. Lopuchina (1806–55). Daug įtakos baleto raidai turėjo nuo 1825 Didžiajame teatre Maskvoje dirbusi prancūzų baleto šokėja, baletmeisterė ir pedagogė F. Hullin Sor (1803–74). Ji bendravo su Vakarų Europos baleto menininkais, trupėje įtvirtino preromantinį, vėliau romantinį šokio stilių. Rusijoje romantinis baletas susiklostė 19 a. 4–5 dešimtmetyje po žymių Vakarų Europos balerinų M. Taglioni (1837–42) ir F. Elssler (1848–51) nuolatinių gastrolių šalyje. M. Taglioni romantinio baleto atlikimo principus perėmė ir išplėtojo rusų balerinos J. Sankovskaja (1816–78, Maskvoje) ir J. Andrejanova (Sankt Peterburge). 4–5 dešimtmetyje Sankt Peterburge ir Maskvoje romantinių baletų pastatė F. Taglioni, 6 dešimtmetyje – J. Perrot (1848–59 Marijos teatro Sankt Peterburge vyriausiasis baletmeisteris; A. Ch. Adamo Fėjų augintinė 1849, G. Panizzos ir C. Pugni Faustas 1854, C. Pugni Armida 1855). 1859–69 Sankt Peterburge dirbusio baletmeisterio A. Saint‑Léono spektakliams būdinga efektingos dekoracijos, sceniniai efektai, divertismentiniai šokiai; žymesnius spektaklius sukūrė pagal rusų liaudies pasakas: C. Pugni Arkliukas kupriukas (1864), L. Minkaus Auksinė žuvelė (1867). 1861–63 Maskvoje dirbęs C. Blasisas (1795–1878) pastatė baletus G. Panizzos ir C. Pugni Faustas (1861), L. Minkaus Dvi dienos Venecijoje (1862).
19 a. 8–10 dešimtmetyje balete įsitvirtino akademizmo nuostatos, jos itin sietinos su 1869–1903 Marijos teatre Sankt Peterburge dirbusio vyriausiojo baletmeisterio M. Petipa veikla. Jis sukūrė vadinamojo didžiojo baleto (grand ballet) tipą iš pantomimos scenų, kurios perteikia spektaklio išorinį veiksmą, ir griežtų choreografinių struktūrų (duetų, variacijų, kordebaleto šokių). M. Petipa spektakliuose išsirutuliojo klasikinis šokis ir charakterinis šokis šokis; svarbiausi jo pastatyti spektakliai: L. Minkaus Bajaderė (1877), P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė (1890) ir Gulbių ežeras (1895, 1 ir 3 veiksmas), A. Glazunovo Raimonda (1898). Marijos teatre dirbęs baletmeisteris L. Ivanovas P. Čaikovskio baletuose Spragtukas (1892) ir Gulbių ežeras (1894–95, pastatė 2 ir 4 veiksmą) itin pabrėžė šokio poetiką ir vaizdingumą. 19 a. pabaigos žymiausi artistai: M. M. Kšesinskaja, O. Preobraženskaja, J. Sokolova (1850–1925), J. Vazem (1848–1937), P. Gerdtas, N. Legatas, t. p. Sankt Peterburge šokusios italų balerinos C. Brianza (1867–1930) ir P. Legnani. Didžiojo teatro Maskvoje baleto trupėje dirbo baletmeisteris ir pedagogas J. Méndezas (1843–1905), jo mokiniai A. Džuri (1872–1963), L. Roslavleva (1874–1904) ir J. Gelcer, šoko V. Tichomirovas (1876–1956) ir kiti.
1902–24 Didžiojo teatro baleto trupei vadovavęs A. Gorskis siekė pakeisti akademinio baleto struktūrą, susieti pantomimą ir šokį. Jis tobulino M. Petipa pastatytus baleto spektaklius: P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė (1899), A. Glazunovo Raimonda, L. Minkaus Don Kichotas (abu 1900), keletą kartų pastatė baletus P. Čaikovskio Gulbių ežeras, A. Ch. Adamo Žizel, sukūrė baletus A. Simono Gudulos duktė (1902), A. Arendso Salambo (1910) ir kitus. Žymesni auklėtiniai: V. Karalli, M. Mordkinas (1880–1944), A. Balašova (1887–1979). Sankt Peterburge dirbęs M. Fokinas (atsisakęs kurti ilgus siužetinius klasikinius baletus), bendradarbiaudamas su scenografais ir kostiumų dailininkais (L. Bakstu, A. Benua, A. Golovinu, N. Rerichu), sukūrė naujos stilistikos vienveiksmių baletų (N. Čerepnino Armidos paviljonas, Chopiniana, pagal F. Chopino muziką, abu 1907, Karnavalas 1910, pagal įvairių kompozitorių muziką), šokio miniatiūrų (Mirštanti gulbė 1907, pagal C. Saint‑Saënso muziką), derino klasikinio baleto, moderniojo šokio pirmtakės I. Duncan ir liaudies šokio principus.
P. Čaikovskio baleto Miegančioji gražuolė spektaklio scena (1901, baletmeisteris A. Gorskis, pagal M. Petipa ir L. Ivanovą, dailininkai Anatolijus Gelceris, Karlas Valcas; Didysis teatras Maskvoje)
M. Fokinas daug prisidėjo prie S. Diagilevo rengtų Rusų sezonų (Paryžiuje ir Londone) ir Rusų baleto (1911–29) sėkmės Vakarų Europoje. M. Fokino spektakliuose šoko A. Pavlova, T. Karsavina, V. Nižinskis ir kiti artistai, jie savo veiklą pratęsė Rusų sezonuose ir Rusų baleto trupėse. Šios trupės turėjo daug įtakos Prancūzijos ir kitų šalių choreografijos raidai.
baleto spektaklio Chopiniana scena (1907, pagal F. Chopino muziką, baletmeisteris M. Fokinas, Marijos teatras Sankt Peterburge)
Po Spalio perversmo (1917) iš Rusijos emigravo daug baleto menininkų, bet Petrogrado ir Maskvos teatrai bei baleto mokyklos tęsė veiklą. 20 a. 3 dešimtmetyje Petrograde susiklosčiusi buvusios baleto solistės A. Vaganovos baleto pedagogikos sistema turėjo daug įtakos klasikinio šokio raidai. Šiuo laikotarpiu nemažai eksperimentuota: F. Lopuchovas pastatė vieną pirmųjų nesiužetinių baletų Visatos didybė (1923, pagal L. van Beethoveno muziką), alegorinį V. Deševovo baletą Raudonasis viesulas (kitas pavadinimas Bolševikai 1924), I. Stravinskio baletą Pulčinela (1926). K. Goleizovskis (1892–1970) su savo įkurtos (1916) Maskvos kamerinio baleto trupės artistais ieškojo naujų šokio formų (Faunas 1922, pagal C. Debussy muziką), Didžiajame teatre pastatė S. Vasilenko baletą Juozapas Gražusis (1925). Maskvoje buvo atidaryta daug šokio studijų, tarp jų ir I. Duncan (1921), veikė Petrogrado akademinis Jaunasis baletas (vienas įkūrėjų – G. Balanchine’as, tikr. G. Balančivadze).
3 dešimtmečio pabaigoje įsitvirtinus socialistinio realizmo principams, vengta eksperimentų ir ieškojimų, vėl pradėta statyti siužetiniai daugiaveiksmiai ideologinio pobūdžio baletai (R. Gliero Raudonoji aguona 1927, baletmeisteriai V. Tichomirovas, 1876–1956, L. Laščilinas, 1888–1955). 4 dešimtmetyje šios tendencijos dar labiau sustiprėjo Maskvoje susiklosčius draminio baleto (rusiškai drambalet) žanrui – šie spektakliai dažniausiai buvo kuriami pagal literatūros kūrinius: B. Asafjevo Bachčisarajaus fontanas (1934, pagal A. Puškiną, baletmeisteris R. Zacharovas) ir Kaukazo belaisvis (1938, pagal M. Lermontovą), S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta (1940, pagal W. Shakespeare’ą, abiejų baletmeisteris L. Lavrovskis). Spektakliuose buvo itin pabrėžiama režisūros pradas, veiksmo ir charakterių plėtotė, atsisakyta klasikinio baleto struktūros. 2–4 dešimtmetyje įkurta naujų baleto trupių Permės, Sverdlovsko, Saratovo, Kuibyševo muzikiniuose teatruose, Mažajame operos teatre Leningrade (1931 įkūrė F. Lopuchovas, nuo 2001 Michailo teatras), trupė Maskvos meninis baletas (įkurta 1929, vėliau K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus‑Dančenkos muzikinis teatras, 1941–60 ir 1963–71 meno vadovas V. Burmeisteris, 1904–71), choreografijos mokyklų. Žymesni baleto solistai: A. Messereras, M. Semionova, T. Večeslova (1910–91), K. Sergejevas (1910–92), G. Ulanova, N. Dudinskaja.
Per SSRS–Vokietijos karą Maskvos ir Leningrado operos ir baleto teatrai buvo evakuoti ir tęsė veiklą. 5 dešimtmečio antroje pusėje atgijus meniniam gyvenimui pradėta suvokti draminio baleto ribotas menines galimybes. Prie to prisidėjo ir nauja baleto artistų karta: R. Stručkova (1925–2005), M. Pliseckaja, V. Bovt, N. Fadeječevas (g. 1933) ir kiti. 6 dešimtmečio pabaigoje pradėję dirbti baletmeisteriai siekė į baleto spektaklius sugrąžinti šokį kaip pagrindinį baleto spektaklio elementą; žymesni baletai: S. Prokofjevo Akmeninė gėlelė (1957), A. Melikovo Legenda apie meilę (1961, abu Didžiajame teatre, abiejų baletmeisteris J. Grigorovičius), A. Petrovo Vilties krantas (1959), Leningrado simfonija (1961, pagal D. Šostakovičiaus muziką, abu S. Kirovo operos ir baleto teatras, abiejų baletmeisteris I. Belskis, 1925–99). Vėl pradėta kurti vienveiksmius baletus, miniatiūras, praturtėjo šokio leksika.
S. Prokofjevo baleto Romeo ir Džuljeta spektaklio scena (1946, baletmeisteris L. Lavrovskis, dailininkas P. Viljamsas; iš kairės: Lorencas – A. Bulgakovas, Romeo – M. Gabovičius, Džuljeta – G. Ulanova, Didysis teatras Maskvoje)
A. Chačaturiano baleto Spartakas spektaklio scena (1968, baletmeisteris J. Grigorovičius, dailininkas S. Virsaladze, Frigija – J. Maksimova, Spartakas – V. Vasiljevas, Didysis teatras Maskvoje)
Didžiajame teatre Maskvoje L. Jakobsonas pastatė A. Chačaturiano baletą Spartakas (1956), šokio spektaklį Choreografinės miniatiūros (1958, pagal įvairių kompozitorių muziką). 1964 tapęs Didžiojo teatro vyriausiuoju baletmeisteriu (iki 1995) J. Grigorovičius pastatė baletus P. Čaikovskio Spragtukas (1966), A. Chačaturiano Spartakas (1968). Įsteigta naujų baleto trupių. 1966 Maskvoje I. Moisejevas įkūrė choreografinį koncertinį ansamblį Jaunasis baletas (iki 1992 veikė įvairiais pavadinimais, nuo 1992 Klasikinio baleto teatras), jo repertuarą sudarė originalūs baletmeisterių K. Goleizovskio, A. Messerero, I. Moisejevo, O. Vinogradovo baleto spektakliai. 1969 Leningrade L. Jakobsonas įsteigė trupę Choreografinės miniatiūros. Šiuo laikotarpiu dirbę baletmeisteriai V. Vasiliovas (1931–2017) ir N. Kasatkina (g. 1934), N. Bojarčikovas, G. Majorovas (g. 1936), G. Aleksidze, D. Briancevas (1947–2004) baletams ieškojo originalios muzikos ir plastinės raiškos.
1977 Leningrade B. Eifmanas įkūrė Naujojo baleto teatrą (nuo 2001 Boriso Eifmano baleto teatras), spektakliuose eksperimentavo su ritminėmis, plastinėmis, muzikinėmis priemonėmis. Garsėjo baleto artistai I. Kolpakova, M. R. Liepa, N. Dolgušinas (1938–2012), G. Komleva (abu g. 1938), J. Maksimova, V. Vasiljevas, N. Bessmertnova, M. Lavrovskis. 7–8 dešimtmetyje politinio prieglobsčio kitose šalyse pasiprašė kai kurie žymūs Rusijos šokėjai: R. Nurejevas (1961 Prancūzijoje), N. Makarova (1970 Didžiojoje Britanijoje), M. Baryšnikovas (1974 Kanadoje), 1974 į Izraelį išvyko V. Panovas ir G. Ragozina (g. 1949).
10 dešimtmetyje suaktyvėjo rusų ir kitų šalių baleto ryšiai, pagausėjo Didžiojo teatro, S. Kirovo operos ir baleto teatro baleto trupių gastrolių užsienyje, Rusijos baletmeisteriai pradėjo statyti spektaklius kitų šalių baleto trupėse, užsienio teatruose šoko I. Muhamedovas (g. 1960), A. Asylmuratova (g. 1961), N. Ananiašvili (g. 1963), V. Malachovas (g. 1968) ir kiti. Šiuo laikotarpiu konservatyvesnė repertuaro politika buvo būdinga Didžiajam teatrui (ypač J. Grigorovičiaus vadovavimo metais), S. Kirovo operos ir baleto teatre (nuo 1992 Marijos teatras) greta romantinio ir klasikinio repertuaro statyta kitų šalių baletmeisterių M. Bejart’o, K. McMillano, J. Neumeierio, R. Petit, J. Robinso, A. Tudoro kūriniai. 1990 įsteigta Kremliaus suvažiavimų rūmų baleto teatras Maskvoje (nuo 1992 Kremliaus baletas), 1992 – Sankt Peterburgo vyrų baletas (vadovas V. Michailovskis, g. 1953). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje išgarsėjo baleto artistai J. Machalina (g. 1968), A. Antoničeva, U. Lopatkina, N. Ciskaridze (visi g. 1973), M. Aleksandrova (g. 1978), S. Zacharova (g. 1979), N. Osipova (g. 1986), I. Vasiljevas (g. 1989) ir kiti, baletus stato choreografai A. Ratmanskis (g. 1968), K. Simonovas (g. 1975) ir kiti. Baletmeisteriai rengiami Rusijos teatro meno akademijoje Maskvoje (nuo 1946), Sankt Peterburgo konservatorijoje (nuo 1962), kitose aukštosiose mokyklose.
Baleto konkursai rengiami daugelyje miestų; svarbesni: Tarptautinis baleto artistų ir choreografų konkursas (nuo 1969 Maskvoje, 2005 sidabro medalį pelnė J. Dronina), Tarptautinis baleto konkursas Maja (nuo 1994 Sankt Peterburge, 1994 bronzos medalį pelnė E. Špokaitė).
1310
9–10 dešimtmetyje intensyviau pradėjo plėtotis modernusis ir šiuolaikinis šokis. 1987 Permėje įsteigta pirmoji šiuolaikinio šokio trupė – Jevgenijaus Panfilovo baletas (iki 1994 veikė įvairiais pavadinimais; Lietuvoje rodyti spektakliai Storulių baletas, Upė, Aštuonios rusiškos dainos, visi 1999, Viržynas 2000, BlokAda, Kapituliacija, abu 2002, visų choreografas J. Panfilovas, 1955–2002). Žymiausios šokio trupės veikia Uralo regione: Provincialnyje tancy (įkurta 1990 Jekaterinburge, vadovė T. Baganova, g. 1968; Lietuvoje rodyti spektakliai Neatsitiko 1997, Laukiantis vyras 1999, Vestuvės, Klevų sodas, abu 2000, Ramus gyvenimas su silkėmis 2001, Skrydis arbatėlės metu 2003, Lazy Suzan 2004, Po įtraukimo. Diptikas. II dalis 2008), Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatras (įkurtas 1992, vadovai O. Pona, g. 1959, ir V. Pona, g. 1950; Lietuvoje rodyti spektakliai: Smėlio dėžė 1998, Žvelgiantys į amžinybę 2003, Ar Anglijos karalienė ką nors žino apie tikrąjį gyvenimą?, Laukimas, abu 2005, Kitapus upės 2007, visų choreografė O. Pona, Audrey 2007, choreografė M. Greif), Kipling (įkurtas 1994 Jekaterinburge, Lietuvoje rodytas spektaklis Vaikinai – į kairę, merginos – į dešinę 2000, choreografė N. Levčenko), teatras Ekscentrik‑balet (įkurtas 2003 Jekaterinburge, vadovas S. Smirnovas, g. 1965).
Jekaterinburgo trupės Provincialnyje tancy šokio spektaklio Miegančioji gražuolė scena (2010, choreografė T. Baganova, dailininkė N. Korotajeva)
1994 Maskvoje įkurtas A. Pepeliajevo Kinetinis teatras (nuo 2006 Apparatus, Lietuvoje rodyti A. Pepeliajevo spektakliai Tyla 1997, Žvilgsnis į Rusijos kapą iš Vokietijos pusės 1998, XVII, III ir vėl VI iš II, Piliečiai!, abu 1999, Jūros kopūstai 2001, Gulbių ežeras 2003, Durys 2006). Kitos svarbesnės trupės ir choreografai: teatras Rusų kamerinis baletas „Maskva“ (įkurtas 1989, iki 2012 vadovas N. Basinas, g. 1938; Lietuvoje rodyti spektakliai Auksinis gaidelis 2000, choreografas I. Fadejevas, g. 1969, Na vet.ru 2002, choreografė A. Ševčenko, g. 1970), Sašos Kukino šokio trupė (įkurta 1990 Sankt Peterburge, Lietuvoje rodyti spektakliai Ob‑viam, Sapnai / juodai balti ir spalvoti, abu 1998, choreografas S. Kukinas), Iguana (įkurta 1995 Sankt Peterburge, choreografai M. Ivanovas, g. 1963, N. Gasteva, 2000 Lietuvoje rodytas šios choreografės spektaklis Laimė), Po.v.s.tancy (įkurta 1997 Maskvoje, choreografas T. Burnašovas, g. 1967). Daugelyje miestų rengiami tarptautiniai šiuolaikinio šokio festivaliai; vienas svarbiausių – nuo 2001 Maskvoje rengiamas Rusijos šokio teatrų festivalis CECH.
2072
1867 Vilniuje šoko Imperatoriškųjų teatrų baleto trupė iš Sankt Peterburgo (tarp jų – A. Prichunova, 1830–87, ir P. Gerdtas). Nuo 1919 Kaune dirbo iš Sankt Peterburgo atvykusi baleto artistė, baletmeisterė ir pedagogė O. Dubeneckienė. 3–4 dešimtmetyje šoko ir pastatė baletų P. Petrovas (pirmasis baleto spektaklis L. Delibes’o Kopelija 1925, Valstybės teatre), G. Kiakštas. Kaune kurį laiką gyveno ir baleto studiją turėjo V. Karalli. 1931–35 Valstybės teatro baleto trupei vadovavo N. Zverevas, pagrindinius vaidmenis baleto spektakliuose atliko V. Nemčinova ir A. Obuchovas (1931–35 jis vadovavo ir baleto studijai, 1935 suvalstybinta). Valstybės teatro baleto trupėje šoko N. Beriozovas. 1936–37 trupei ir baleto studijai vadovavo A. Fokina (Fiodorova). Šiuo laikotarpiu Kaune gastroliavo T. Karsavina (1927), V. Kriger ir A. Messereras (1929), L. Bank ir M. Gabovičius (1936) ir kiti.
A. Ch. Adamo baleto Korsaras spektaklio scena (baletmeisteriai A. Ratmanskis, J. Burlaka, dailininkai B. Kamenskis, J. Zaiceva, Medora – M. Aleksandrova, Konradas – N. Ciskaridze, Didysis teatras Maskvoje; projektas Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009)
Nuo 5 dešimtmečio antros pusės Lietuvoje dirbo rusų baletmeisteriai F. Lopuchovas (P. Čaikovskio Gulbių ežeras 1948), M. Statunovskis (A. Kreino Laurensija 1950), M. Moisejevas (P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė 1955), J. Jastrebovas (B. Asafjevo Bachčisarajaus fontanas 1961, Kauno muzikiniame teatre), K. Bojarskis (A. Rekašiaus Gęstantis kryžius 1966), G. Aleksidze (Apmąstymai šokyje, su E. Bukaičiu, 1972, pagal įvairių kompozitorių muziką), M. Pliseckaja, V. Smirnovas‑Golovanovas ir N. Ryženko (R. Ščedrino Ana Karenina 1975), N. Bojarčikovas (S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta 1977), P. Gusevas (P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė 1981), O. Vinogradovas (L. J. F. Héroldo Tuščias atsargumas 1987), A. Andrejevas ir N. Stukolkina (A. Glazunovo Raimonda 1991), V. Vasiljevas (S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta 1993, L. Minkaus Don Kichotas 1994), A. Melanjinas (P. Čaikovskio Spragtukas 1996). 21 a. pradžioje baletų pastatė B. Eifmanas (Raudonoji Žizel 2001, pagal įvairių kompozitorių muziką, Rusiškasis Hamletas 2003, pagal L. van Beethoveno ir G. Mahlerio muziką), K. Simonovas (A. Šenderovo Dezdemona 2005, L. Delibes’o Kopelija 2010), A. Ratmanskis (R. Ščedrino Ana Karenina 2005). Įvairiais laikotarpiais Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupėje šoko Rusijos choreografijos mokyklų auklėtiniai.
Lietuvoje gastroliavo M. Pliseckaja, N. Bessmertnova, A. Antoničeva, J. Machalina, J. Maksimova, S. Lunkina, O. Novikova, N. Ciskaridze, F. Ruzimatovas, L. Sarafanovas, V. Vasiljevas ir kiti, B. Eifmano baleto trupė, 2009 – Didžiojo teatro baleto trupė (A. Ch. Adamo Korsaras).
Lietuviai. 1918–22 baleto artistė O. Malėjinaitė mokėsi Petrogrado teatro (choreografijos) mokykloje (pas M. Romanovą). 1934 M. Juozapaitytė‑Kelbauskienė ir B. Kelbauskas stažavo M. M. Kšesinskajos studijoje Paryžiuje. Per SSRS–Vokietijos karą Leningrado choreografijos mokykloje stažavo G. Sabaliauskaitė (dalyvavo ir į Permę evakuoto S. Kirovo operos ir baleto teatro baleto spektakliuose). 20 a. antroje pusėje Rusijos aukštąsias mokyklas baigė lietuvių baletmeisteriai (V. Brazdylis, E. Bukaitis, A. Cholina, E. Domeika, V. Grivickas, A. Kondratavičius, I. Ribačiauskaitė, J. Smoriginas), daugelis baleto artistų. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje Lietuvos operos ir baleto teatras gastroliavo Maskvoje ir Sankt Peterburge. 21 a. pradžioje Rusijoje baletų pastatė J. Smoriginas, šokio spektaklį – A. Cholina.
L: J. Slonimskij Sovetskij balet Moskva–Leningrad 1950; V. Krasovskaja Russkij baletnyj teatr načala ХХ veka 2 č. Leningrad 1971–72, Russkij baletnyj teatr ot vozniknovenija do serediny XIX veka Sankt‑Peterburg 2008; J. Suric Choreografičeskoe iskusstvo dvadcatych godov Moskva 1979; V. Gaevskij Divertisment Moskva 1981, Dom Petipa Moskva 2000; L. Blok Klassičeskij tanec: Istorija i sovremennost′ Moskva 1987; M. Požarskaja Russkie sezony v Paryže=The Russian Seasons in Paris Moskva 1988; A. Levinson Staryj i novyj balet: Mastera baleta Sankt‑Peterburg 2008; J. Bachrušin Istorija russkogo baleta Sankt‑Peterburg 2009; A. Pleščeev Naš balet: 1673–1899: Balet v Rossii do načala XIX stoletija i balet v Sankt‑Peterburge do 1899 goda Sankt‑Peterburg 2009; V. Svetlov Sovremennyj balet Sankt‑Peterburg 2009.
1310
Rusijos kultūra
Rusijos konstitucinė santvarka