Rùsijos geogrãfų draugijà (Русское географическое общество, Russkoje geografičeskoje obščestvo), viena seniausių pasaulio geografų draugijų, seniausia Rusijos visuomeninė organizacija. Įkurta 1845 A. J. Krusensterno, P. Rikordo, F. Litkės, F. Vrangelio, K. Arsenjevo, K. E. von Baero, P. Keppeno, V. Struve’s, M. Vrončenkos ir kitų iniciatyva. Centras – Sankt Peterburge.
Rusijos geografų draugijos tikslas – rinkti tikslius geografinius, statistikos, etnografinius duomenis apie Rusiją ir gretimas valstybes, plėtoti geografijos mokslą, propaguoti ir praktiškai įgyvendinti jo laimėjimus. 21 a. pradžioje Rusijos geografų draugija turėjo 9 skyrius: Fizinės, Medicininės, Mokomosios, Socialinės ir ekonominės geografijos, Matematinės geografijos ir kartografijos, Biogeografijos, Pasaulio vandenynų problemų, Etnografijos, Planetologijos, t. p. regioninių ir vietinių skyrių (didžiausi Primorės ir Maskvos), filialų ir atstovybių visoje Rusijos Federacijos teritorijoje, 16 komisijų, daugiau kaip 23 700 narių (2020) Rusijos Federacijoje ir užsienio valstybėse. Draugija turi archyvą, muziejų, biblioteką, J. Šokalskio paskaitų centrą. Nuo 1865 Rusijos geografų draugija leidžia žurnalą Izvestija Rossijskogo geografičeskogo obščestva. Nuo 1999 prie Rusijos geografų draugijos veikia Geoinformacijos tyrimų centras.
Rusijos geografų draugijos logotipas
1850–1933 draugijai vadovavo Mokslo taryba, atstovaujama pirmininko ir vicepirmininko; nuo 1933 draugijos administravimo institucija – suvažiavimas (iki 2021 10 įvyko 16), šaukiamas kartą per 5 metus. Nuo 1956 Rusijos geografų draugija Tarptautinės geografų draugijos narė.
1850–1917 Rusijos geografų draugija veikė Rusijos imperatoriškosios geografijos draugijos, 1926–38 Valstybinės geografijos draugijos, 1938–92 SSRS geografijos draugijos pavadinimais. 1846–1917 Rusijos geografų draugija turėjo 3 skyrius (Fizinės ir matematinės geografijos, Statistikos ir Etnografijos). Pirmieji Rusijos geografų draugijos regioniniai skyriai buvo įkurti Kaukaze (1850, centras Tiflise, dabartinis Tbilisis), Sibire (1851, centras Irkutske), Šiaurės vakarų krašte (1867, centras Vilniuje, Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius), Pietvakarių krašte (1873, centras Kijeve), Vakarų Sibire (1877, centras Omske) ir kitur. 1846–66 Rusijos geografų draugija nereguliariai leido periodinį leidinį Zapiski Imperatorskogo Russkogo geografičeskogo obščestva, 1866 jį pertvarkė į 3 atskirus: Zapiski Imperatorskogo Russkogo geografičeskogo obščestva po obščej geografii (1867–1916, iki 1913 išėjo 49 t., redaktoriai: P. Semionovas-Tianšanskis, P. Kropotkinas, I. Poliakovas, M. Rykačiovas, A. Lomonosovas, R. Lencas, M. Bogdanovas, A. A. Tillo, F. Feldmanas, J. Šokalskis, I. V. Mušketovas), Zapiski Imperatorskogo Russkogo geografičeskogo obščestva po otdeleniju statistiki (1866–1912 išėjo 11 t., redaktoriai: A. Artemjevas, E. Anučinas, J. E. Jansonas, M. Rajevskis), Zapiski Imperatorskogo Russkogo geografičeskogo obščestva po otdeleniju ėtnografii (1867–14 išėjo 14 t., redaktoriai: V. Lamanskis, L. Maikovas, N. Veselovskis, F. Istominas ir kiti.; šis leidinys pakeitė 1853–64 leistą Ėtnografičeskij sbornik). Rusijos geografų draugijos Etnografijos skyrius 1891–1916 leido žurnalą Živaja starina, Statistikos skyrius 1891–1935 – žurnalą Meteorologičeskij vestnik.
Rusijos geografų draugija surengė mokslines ekspedicijas: į Lifliandiją (Vidžemę) ir Kuršą (1846, vadovas A. Šegrenas), Šiaurės Uralą (1847), Kaspijos ir Azovo jūras (1853 ir 1863–66), Kaukazą (1850 ir 1882, vadovai J. Chodzka ir D. Anučinas), Sibirą (1850–55, 1859, 1862, 1881–84, vadovai L. Švarcas, R. Maakas, K. Struve, G. Potaninas, N. Jurgensas), Š. Mandžiūriją (1864 ir 1866, vadovas P. Kropotkinas), Usūrio (1867) ir Kuznecko Alatau (1881) kraštą (vadovai N. Prževalskis, A. Adrianovas), Šiaurės ašigalį (1912, vadovas G. Sedovas), Altajų ir Centrinį Tian Šanį (1856, vadovas P. Semionovas-Tianšanskis), Centrinę Aziją (1870–73 ir 1876, vadovas N. Prževalskis), į Šiaurės vakarų Mongoliją (1876–77 ir 1879, vadovas G. Potaninas), Alajų ir Pamyrą (1877–78, vadovas N. Severcovas, 1879–80, vadovas N. Prževalskis, 1884, vadovas G. Grum-Gržimailo), Tangutą ir Tibetą (1884–86, vadovas G. Potaninas), Egiptą, Nilo aukšupį (1848, vadovai J. Kovalevskis, L. Cenkovskis), Naująją Gvinėją (1870–77, vadovas N. Miklucho-Maklajus), Suomiją ir Švediją (1871, vadovas P. Kropotkinas), Centrinę ir Šiaurės Ameriką, Indiją ir Japoniją (1873–76, vadovas A. Vojeikovas), Indiją (1874, vadovas I. Minajevas). 20 amžiaus 2–4 dešimtmetyje Rusijos geografų draugija rengė ekspedicijas į Centrinę Aziją, Mongoliją ir Tibetą, 3–4 dešimtmetyje ledlaužiais Sedov (1929–30), Sibiriakov (1932), Čeliuskin (1933–34, vadovas O. Šmidtas), Sadko (1935–37) Rusijos geografų draugijos ekspedicijos tyrė Arktį, ant Arkties ledynų buvo išlaipinta pirmoji pasaulyje dreifuojančioji stotis Šiaurės ašigalis 1 (1937, vadovas O. Šmidtas). 21 amžiaus pradžioje Rusijos geografų draugija organizavo ekspediciją į Prano Juozapo žemės salyną ieškoti 1914 dingusios G. Brusilovo ekspedicijos (2010, vadovas O. Pradanas) ir daugelį kitų.
Draugijos pirmininkai: didieji kunigaikščiai Konstantinas Nikolajevičius (1845–92) ir Nikolajus Michailovičius (1892–1917) Romanovai; iki 1914 draugijai faktiškai vadovavo vicepirmininkai: F. Litke (1845–50 ir 1857–73), N. Muravjovas‑Amurskis (1850–57), P. Semionovas‑Tianšanskis (1873–1914), J. Šokalskis (1914–1931), N. Vavilovas (1931–40), Levas Bergas (1940–50), Eugenijus Pavlovskis (1952–64), S. Kalesnikas (1964–77), Aleksejus Trešnikovas (1977–91), Sergejus Lavrovas (1991–2000), Jurijus Seliverstovas (2000–02), Anatolijus Komarcinas (2002–09), Sergejus Šoigu (nuo 2009).
Su Rusijos geografų draugija bendradarbiavo L. Ivinskis (siuntė jai savo tautosakos rinkinius, žodynus), Rusijos geografų draugijos nariais buvo kunigas A. Burba, J. Čerskis (1871–82 Rusijos geografų draugijos Sibiro skyriaus narys), E. Volteris (nuo 1884 tikrasis draugijos narys), lietuvių kompozitorius Č. Sasnauskas.