Rùsijos istòrija
Senovės rytų slavai iki valstybingumo
Apytikrę pirmykštę slavų gyvenamą teritoriją vakaruose ribojo Vyslos ir Oderio, rytuose – Dniestro ir Dniepro upės. 7–8 a. plečiantis slavų gyvenamai teritorijai jie skilo į pietų, vakarų ir rytų slavus. Slavų kaimynai – negausūs finų kalbomis kalbantys etnosai, baltai (rytų galindai) – netrukdė slavams vykdyti teritorinę ekspansiją; tai buvo lėtas ir palyginti taikus skverbimasis į mažai apgyventas žemes. Rytų slavai sudarė keliolika ikivalstybinių genčių sąjungų, kurių žinomiausios – drevlianai, dulebai, Ilmenio slavai, polianai, radimičiai, severianai, tivercai, viatičiai ir kiti. Rytų slavams teko ne kartą susidurti su Rytų Europos ir Azijos stepių klajoklių genčių polietniniais kariniais junginiais – hunais, avarais, bulgarais, chazarais (pastarieji 8–9 a. ėmė duoklę iš kai kurių rytų slavų genčių); tai skatino slavų politinę konsolidaciją. Šiaurėje rytų slavų kaimynai buvo skandinavai.
Senovės Rusios susidarymas
9 a. susiformavo dvi stambiausios ikivalstybinės rytų slavų genčių sąjungos – Kijevo ir Naugardo. Jų politiniam vienijimuisi buvo svarbus vadinamųjų variagų kelias į Graikiją – prekybos kelias, jungiantis Šiaurės Europą su Bizantija ir per ją – su Rytų šalimis, einantis per Naugardo, Smolensko žemę, Kijevą Dniepro upe link Juodosios jūros ir Konstantinopolio. Pirmieji Rusios miestai atsirado būtent prie šio prekybos kelio rytų slavus įtraukiant į tranzitinę prekybą. Skandinavams (vikingams, rusiškai variagi) tiesiogiai dalyvaujant, 9 a. Naugardas ir Kijevas susijungė į politiškai vieningą valstybę – Kijevo Rusią. Iš pradžių skandinavai įsitvirtino Naugarde – anot metraščio, 862 Naugardo slavai pakvietė į sostą jų kunigaikštį Riuriką (jis pradėjo Riurikaičių dinastiją), o 882 Riuriko giminaitis Olegas surengė žygį iš Naugardo į Kijevą.
Rusios pradžia (8–16 a.)
Iš atvykėlių skandinavų ir pačių slavų gentinės diduomenės formavosi paveldima socialinė diduomenė, kuri sistemingai rinko duoklę iš vietos gyventojų. Pamažu atvykėliai buvo slavų asimiliuoti. Valstybės pavadinimas – Rusia kildinamas arba iš atvykėlių skandinavų pavadinimo (rus′), arba iš Padnieprės ir kitų Rytų Europos vietovardžių (15 a. Rusios pavadinimas transformavosi į Rusijos vardą). Normaniškosios teorijos šalininkų ir priešininkų diskusijos 20 a. pabaigoje neteko reikšmės: atvykėlių skandinavų svarbus vaidmuo kuriantis vieningai rusų valstybei pripažįstamas, bet nesureikšminamas: valstybingumas laikomas dėsningu rytų slavų vidinės raidos rezultatu.
Kijevo Rusia
Ši naujai sukurta valstybė buvo žemių konfederacija, kurią valdė didysis kunigaikštis. Kijevo santykiai su kitomis žemėmis rėmėsi sutartimis (riad). Jomis buvo paremtos visos didžiojo kunigaikščio teisės – t. p. ir teisė rinkti duoklę. Išsiskyrė du stambiausi centrai – Kijevas ir Naugardas, kur administracines pareigas atliko artimiausias valdovo giminaitis. Valstybės politinė santvarka buvo paremta kunigaikščio kariauna ir veče. Jis leido įstatymus, vadovavo užsienio politikai, per vadinamąsias poliudjes (poliudje) rinko duokles iš laisvųjų bendruomenininkų (duoklių dydis dar nebuvo tiksliai apibrėžtas, jomis kunigaikštis dalijosi su savo kariauna). Kijevo kunigaikščiui pakluso vietiniai kunigaikščiai.
Valdant Olegui (882–912) Kijevo valdžia sustiprėjo ir apėmė didesnes gretimas žemes. 907 Olegas surengė pergalingą žygį į Konstantinopolį, 911 sudarė sutartį su Bizantija (Rusios sutartys su Bizantija). Valdant Igoriui (912–45) didžiojo kunigaikščio valdžia sustiprėjo dar labiau. Igoris žuvo panorėjęs padidinti drevlianų duoklę. Jo žmona Olga (valdė 945–64) iš naujo reglamentavo duoklės rinkimą. Apie 957 ji Konstantinopolyje pasikrikštijo. Sviatoslavas Igorevičius (valdė 964–72) daugiau dėmesio skyrė užsienio politikai; 964–65 jis įveikė chazarus, 972 žuvo kovoje su pečenegais. Skandinavų remiamas Kijeve įsitvirtino Naugardo kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius (valdė 980–1015). 988 jis oficialiai įvedė šalyje krikščionybę. Krikštas sustiprino Kijevo ryšius su Bizantija ir Vakarų Europa. 10 a. į Rusią pateko slavų raštas, sukurtas Kirilo ir Metodijaus.
Jaroslavui Išmintingajam (valdė 1019–56) sėkmingai kariaujant su kaimynais išsiplėtė valstybės teritorija, parengtas pirmasis teisės sąvadas (Rusų tiesa), suklestėjo prekyba, miestai. Pamažu mažėjo večės ir stiprėjo kunigaikščio įtaka. Jaroslavui Išmintingajam mirus, dėl Kijevo sosto kovojo jo palikuoniai. 1097 Liubeče susirinkę kunigaikščiai sutarė siekti santarvės, bendrai kariauti su išorės priešais. Laikino stabilumo laikotarpis siejamas su Vladimiro Monomacho valdymu (1113–25).
Feodalinio susiskaldymo laikotarpis
Po Vladimiro Monomacho sūnaus Mstislavo Didžiojo mirties (1132) Rusia suskilo į 13 kunigaikštysčių, iš kurių išsiskyrė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė, Smolensko kunigaikštystė, Haličo-Voluinės kunigaikštystė, Kijevo kunigaikštystė, Perejaslavo kunigaikštystė, Turovo kunigaikštystė ir kitos. Vėliau šios kunigaikštystės suskilo į dar smulkesnes. Didėjo vietinių kunigaikščių nuosavybė, natūralaus ūkio sąlygomis tai reiškė jų atsiskyrimą nuo centrinės valdžios. Politine prasme Rusia virto tarpusavyje kariaujančių valstybėlių visuma. Rusios silpnėjimo pagrindine priežastimi laikoma sričių ūkio plėtra ir vietinių bajorų nenoras atiduoti savo tėvonijų pelno dalį centrinei valdžiai, nes ši negarantavo sričių saugumo kilus vidaus neramumams ar išorės pavojui. Dėl kryžiaus karų atsirado tiesesnių prekybos kelių iš Vakarų Europos į Rytus aplenkiant Kijevą ir pietinės teritorijos (Kijevo, Černigovo žemės) neteko tranzitinės prekybos pelno. Politinis susiskaldymas anaiptol nereiškė chaoso: jau 12 a. pabaigoje pasireiškė pirmosios vienijimosi tendencijos: šiaurės rytuose svarbiu centru tapo Suzdalės kunigaikštystė, pietvakariuose – Haličas; susikūrė stipri Naugardo respublika.
Mongolų-totorių jungas ir jo poveikis tolesnei Rusios raidai
13 a. viduryje į Rusią įsiveržė Batijaus vadovaujama mongolų kariuomenė. Per kelerius metus (1237–43) ji pavergė visą šalį, sugriovė daugybę miestų – Riazanę, Vladimirą, Kijevą ir kitus (tiesioginio susidūrimo išvengę Naugardas ir Pskovas buvo priversti mokėti mongolams duoklę), sunaikinta daug vertingų raštų ir meno kūrinių. Ilgam nutrūko prekybiniai ryšiai, sunyko amatai, akmens statyba, gyventojai apleido derlingus ariamuosius plotus. Kitaip negu Šiaurės Kinija, Persija ar Vidurinės Azijos valstybės, Rusia nebuvo tiesiogiai įtraukta į mongolų valstybės sudėtį. Ji daugiausia reguliariai mokėjo duoklę (ją iš pradžių rinko patys mongolai – baskakai, vėliau pavedė tai vietiniams kunigaikščiams). Besikurianti Maskvos valstybė perėmė iš mongolų-totorių pašto sistemą, kavalerijos organizaciją ir administravimo formas, kurios išstūmė večės senąsias demokratines tradicijas.
Batijus užgrobia Suzdalę (16 a. miniatiūra)
Mongolų-totorių antplūdis ir jo padariniai – 240 m. trukęs jungas – vienareikšmiškai vertinama kaip sunkus išbandymas: ilgam nutrūko natūrali Rusios raida, ji tapo atskirta nuo Vakarų Europos ir Bizantijos kultūros židinių. Livonijos ordino skverbimąsi į Šiaurės Rytų Rusią kuriam laikui sustabdė naugardiečių pergalė Ledo mūšyje (1242).
Ledo mūšis 1242 (16 a. miniatiūra)
Maskvos didžioji kunigaikštystė 14–16 amžiuje
13 a. pabaigoje susikūrusi Maskvos kunigaikštystė netrukus tapo rusų žemių vienijimo branduoliu. Maskva iškilo dėl kelių objektyvių priežasčių. 13–14 a. ji atsidūrė svarbių prekybos kelių sankirtoje, todėl galėjo pelnytis iš tranzitinės prekybos grūdais. Sumaniai intriguodami Maskvos kunigaikščiai gaudavo iš chano didžiojo kunigaikščio jarlyką ir stengėsi nesuteikti preteksto totoriams įsiveržti. Maskvos kunigaikščius palaikė Stačiatikių Bažnyčia: 1299 metropolitas Maksimas persikėlė iš Kijevo į Vladimirą prie Kliazmos, o kitas metropolitas Petras jau gyveno Maskvoje (ten 1326 ir mirė); tai sustiprino Maskvos sosto moralinį autoritetą. Susivienyti skatino ir socialinės ekonominės priežastys: ūkio kilimas, amatų atsiskyrimas nuo žemės ūkio, prekybinių ryšių stiprėjimas, dvarininkų sluoksnio formavimasis. Valdant Jurijui Danilovičiui (1303–25) Maskvos kunigaikštystė tapo viena stipriausių Šiaurės Rusioje. Ivanas I Kalita (valdė 1325–40) pašalino iš politinės kovos savo pagrindinę varžovę – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) palaikomą Tverės kunigaikštystę (1328 numalšino Tverės sukilimą prieš Aukso ordą), gavo didžiojo kunigaikščio jarlyką (Maskvos didžioji kunigaikštystė), prijungė prie Maskvos Galičo, Beloozero ir Ugličiaus kunigaikštystes. Dmitrijaus Doniečio (valdė 1359–89) svarbiausias laimėjimas – pergalė Kulikovo mūšyje (1380). Vasilijus I (valdė 1389–1425) prijungė Žemutinio Naugardo, Muromo žemes. Tolesnis vienijimasis buvo pristabdytas 15 a. antrame ketvirtyje dėl Maskvos didikų vidaus nesutarimų kilusių feodalinių karų (tęsėsi iki 1453). 15 a. antroje pusėje prie Maskvos prijungti Dmitrovas, Kostroma, Starodubas ir kitos žemės, vėl susigrąžintas kuriam laikui prarastas Žemutinis Naugardas. Ivanas III (valdė 1462–1505) prijungė Jaroslavlio ir Rostovo kunigaikštystes, Naugardą (1478), Tverę (1485). Naujoje valstybėje, be bendravalstybinių institutų, buvo ir autonomijos liekanų. Bizantijos žlugimas (1453) ir giminiavimasis su Paleologų dinastija suteikė Maskvos kunigaikščiams dingstį laikyti save šios imperijos paveldėtojais (Trečiosios Romos teorija). Vasilijus III (valdė 1505–33) 1510 prijungė Pskovą, 1514 – Smolenską, 1517 – Riazanę, 1523 – Černigovą.
16 a. vidurio reformos. Opričnina
Ivanas IV Rūstusis (17 a. miniatiūra)
Mirus Vasilijui III sostą paveldėjo trejų metų Ivanas IV Rūstusis (valdė 1533–84). Už mažametį sūnų 1534–38 valdė jo motina, iš LDK didikų kilusi Elena Glinskaja. Tuo laiku įvykdyta finansų reforma, unifikuota pinigų sistema. Vėliau šalį valdė Šuiskių, Bielskių, Glinskių grupuotės. 1547 Ivanas IV Rūstusis vainikavosi caru. 1549 prie caro susiformavo A. Adaševo vadovaujama Išrinktoji taryba. Ši neoficiali vyriausybė įvykdė svarbių reformų: 1550 įsigaliojo naujas teisynas (įvesta ponų atsakomybė už valstiečius – tai buvo žingsnis baudžiavos link), 1556 panaikinta vadinamoji maitinimų sistema (nuo šiol gyventojai mokėjo tiesiogiai valstybei, o ši mokėjo sričių valdytojams griežtai reglamentuotą atlyginimą). 1549 sušauktas pirmasis Zemskinis susirinkimas, 1551 – Stačiatikių Bažnyčios hierarchų Šimtastraipsnis susirinkimas.
Reformos įteisino luominę monarchiją, bet nedavė greitų rezultatų, todėl reformatorių grupuotės veikla buvo sustabdyta ir 1565 įvesta opričnina – speciali administravimo ir žemės valdymo sistema, kuria siekta sunaikinti kunigaikščių ir aukštųjų bojarinų ekonominę galią ir politinę opoziciją, sustiprinti caro valdžią, centralizuoti valstybės valdymą. Opričnina išliko iki Ivano IV Rūsčiojo mirties (1584), bet iš esmės nepakeitė šalies vidaus santvarkos. Caro vykdytos represijos, Krymo chano antpuoliai, kelerius metus nemažą šalies dalį apėmusi maro epidemija labai neigiamai paveikė Rusijos ūkį. Ivano IV Rūsčiojo valdymo laikotarpio užsienio politikos svarbiausias įvykis buvo Rusijai nesėkmingas Livonijos karas (1558–83).
Didžioji suirutė. Pirmieji Romanovai Rusijos soste
Ivano IV Rūsčiojo sūnų Dmitrijaus (1591) ir Fiodoro (1598) mirtimi baigėsi senoji Riurikaičių dinastija. 1598 caru išrinkto Boriso Godunovo (valdė 1598–1605) teisėmis į sostą daugelis abejojo. Prasidėjo Didžioji suirutė – maždaug dešimtmetį trukęs aštrios visuomenės krizės laikotarpis, kuriam buvo būdinga vidaus nestabilumas, valdžios struktūrų iširimas (valdė carai apsišaukėliai), daugybė neramumų ir sukilimų (didžiausias – Bolotnikovo sukilimas, 1606–07), užsienio valstybių – Abiejų Tautų Respublikos (1604) ir Švedijos (1610) – karinis įsiveržimas (Lenkijos–Lietuvos ir Švedijos intervencija Rusijoje). Pagrindinės šios krizės priežastys – valstiečių įbaudžiavinimas, bajorų reikalavimas išplėsti jų privilegijas, trejus metus iš eilės kilęs badas (šalis neteko 1/3 gyventojų).
Suirutė baigėsi 1613 caru išrinkus Michailą Romanovą (valdė 1613–45) ir soste įsitvirtinus Romanovų dinastijai. Vėl atkurta luominė monarchija. 1619–33 beveik visą valdžią savo rankose buvo sutelkęs Michailo Romanovo tėvas Filaretas; Zemskiniai susirinkimai 1622–32 nebuvo šaukiami. Luominė monarchija evoliucionavo absoliutizmo link – jo atsiradimą lėmė pirmiausia varžovai vakaruose (Abiejų Tautų Respublika) ir pietuose (Turkija). Valdant Aleksejui Michailovičiui (1645–76) sustiprėjo caro valdžia, 1649 parengus naują teisyną (daug jo straipsnių perimta iš 1588 Lietuvos Statuto) kodifikuotos teisės normos, po Ukrainos prijungimo (1654; jai suteikta autonomija) ilgainiui nustota šaukti Zemskinius susirinkimus. 1648–49 uždraudus užsienio pirkliams prekiauti visur, išskyrus Archangelską, formavosi vientisa Rusijos rinka. Dėl nevykusios mokesčių politikos 1648 ir 1662 kilo vadinamieji Druskos ir Vario maištai, 1667–71 vyko Razino sukilimas. Valdant Fiodorui Aleksejevičiui (1676–82) 1682 panaikinta vadinamoji kilmybė, tapusi kliūtimi absoliutizmo raidai. Fiodorui Aleksejevičiui staiga mirus ir nepalikus palikuonių, besivaržančių didikų grupuočių pastangomis carais paskelbti iškart du asmenys: Ivanas V (1682–96) ir Petras I (valdė 1682–1721). Dėl silpnos Ivano V sveikatos ir Petro I mažametystės remdamasi šauliais iš tiesų 7 m. valdė caraitė Sofija. Šauliams 1696 perėjus Petro I pusėn Sofija prarado valdžią ir buvo prievarta įšventinta į vienuoles. Petras I tapo vieninteliu šalies valdovu.
Petro I valdymas
17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje išryškėjo Rusijos atsilikimas nuo Europos valstybių. Petras I ėmėsi priemonių jį sumažinti. Luominę atstovaujamąją monarchiją pakeitė absoliutinė monarchija. Senoji valdymo sistema galutinai suiro Šiaurės karo (1700–21) pradžioje. Tiek karo eiga (pralaimėjimas prie Narvos 1700), tiek prasidėję valstiečių sukilimai parodė valstybės aparato silpnumą. Valdymo reformas vertė daryti besiplėtojančios Rusijos valstybės vidaus poreikiai. Reformuodamas valstybės valdymą Petras I pasirinko švediškąjį modelį. Aukščiausiu valdymo organu 1711 tapo Senatas, kuris rengė naujų įstatymų projektus (juos tvirtindavo caras). Bažnyčia tapo valstybės aparato dalimi. Panaikinta patriarcho vieta, įkurta Dvasinė kolegija, Sinodas. Įvykdęs šias reformas Petras I sukūrė sau paklusnią valdininkiją. Rusija buvo suskirstyta į gubernijas, provincijas ir distriktus. Naujųjų valdininkų priežiūrai sukurta prokuratūra. Įvesta gyventojų karinė prievolė – rekrutų šaukimas, kasmet teikiantis 30 000–40 000 naujokų. Rusijos kariuomenė tapo gausi ir reguliari. 1722 išleista Rangų lentelė nustatė naują tarnybos eigos tvarką, nustatyta tiksli, kaip ir kariuomenėje, valdininkų rangų hierarchija. Petras I rėmė manufaktūrų steigimą, jų savininkams teikė daug lengvatų. Laisvųjų žmonių, savo noru einančių dirbti į manufaktūras, buvo labai nedaug, todėl 1721 leista prie fabrikų prirašyti valstiečius. Petro I valdymo pabaigoje jau buvo apie 240 manufaktūrų. Beveik visos Rusijos manufaktūrose pagamintos prekės buvo suvartojamos šalies viduje, eksportuota, kaip ir seniau, žaliavos ir žemės ūkio produktai. Po Petro I, kuris 1721 priėmė imperatoriaus titulą, reformų Rusija sustiprėjo kariniu ir ekonominiu atžvilgiu, bet išliko gana atsilikusia šalimi.
Poltavos mūšis (aliejus, 1718, dailininkas L. Caravaque’as, Ermitažas Sankt Peterburge)
Rūmų perversmo epocha
Po Petro I mirties sostą užėmus jo žmonai Jekaterinai I (valdė 1725–27) dėl įtakos varžėsi įvairios grupuotės. 1726 sukurta Aukščiausioji slaptoji taryba, kuriai pakluso Senatas ir Sinodas. Pagal Jekaterinos I testamentą sostas atiteko dvylikamečiui Petro I vaikaičiui Petrui II (valdė 1727–30). Jo vardu valdė Aukščiausioji slaptoji taryba – faktiškai tai reiškė aristokratų grupuotės, kuri tikėjosi iš dalies panaikinti Petro I reformas ir atkurti senąją santvarką, įvykdytą rūmų perversmą. Petrui II netikėtai mirus Aukščiausioji slaptoji taryba į sostą pakvietė Ivano V dukrą, Kuršo kunigaikščio našlę Aną Ivanovną (valdė 1730–40). Užimdama sostą ji priėmė vadinamąsias kondicijas, kuriomis buvo apribota jos valdžia – 8 narių Aukščiausioji slaptoji taryba sprendė vidaus ir užsienio politikos klausimus. Remdamasi bajorija Ana Ivanovna 1730 nustojo vykdyti šias sąlygas, panaikino Aukščiausiąją slaptąją tarybą ir tapo vienvaldė. Didžiausią įtaką jai darė favoritas E. J. Bironas, kuris leido vokiečiams įsigalėti Rusijos politiniame gyvenime; tai sukėlė rusų bajorų pasipriešinimą.
Po Anos Ivanovnos mirties imperatoriumi 1740 paskelbtas mažametis Braunšveigų šeimos atstovas Ivanas VI (nominaliai valdė 1740–41), bet 1740 11 Karo kolegijos prezidentas B. K. Minichas, remdamasis gvardija, pašalino E. J. Bironą iš regentų. 1741 11 įvyko dar vienas perversmas: mažametis imperatorius buvo suimtas (laikytas nelaisvėje iki 1764), sostą užėmė Petro I dukra Jelizaveta (valdė 1741–61). Kitaip nei pirmtakė, į aukščiausius postus ji skyrė pirmiausia rusus. Svarbiausias Jelizavetos valdymo įvykis buvo Rusijos dalyvavimas Septynerių metų kare (1756–63). Jelizavetai mirus sostą užėmė Petro I vaikaitis Petras III (valdė 1762 01–07). Bajorams jis leido vykti į užsienį, tarnauti bet kuriai valstybei ir po to grįžti atgal. Bajorų laisvių manifestas skelbė bajoro teisę bet kada pasitraukti iš karo tarnybos – iki tol jie privalėjo eiti tarnybą nuo 20 iki 45 metų. Petras III pakeitė Rusijos užsienio politikos kryptį – sudarė taiką su Prūsija, kariuomenėje diegė prūsišką drausmę. 1762 07 grupė gvardijos karininkų, veikiančių išvien su Petro III žmona būsimąja imperatore Jekaterina II, įvykdė perversmą, privertė Petrą III atsisakyti sosto ir jį įkalino (netrukus neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudytas).
Apšviestasis absoliutizmas. Jekaterinos II epocha
Šis perversmas buvo ypatingas tuo, kad daugelis buvusių aukštųjų pareigūnų po jo išsaugojo savo postus. Pirmiausia Jekaterina II (valdė 1762–96) nutraukė sąjungą su Prūsija. Patvirtinti Petro III įsakai, atleidžiantys bajorus nuo privalomos tarnybos. Senatui suteiktos aukščiausiojo teismo ir administravimo prerogatyvos – ši reforma padarė jo darbą efektyvesnį. Politikos bajorų atžvilgiu perimamumą rodė 1762 07 03 įsakas, įpareigojantis valstiečius besąlygiškai paklusti savo šeimininkams. Gerokai išplito baudžiava – Jekaterina II išdalijo apie 800 000 dešimtinių žemės su baudžiauninkais (dėl baudžiavos stiprėjimo kilo 1773–75 Pugačiovo karas). 1764 panaikinta Ukrainos autonomija. 1765 manifestas patvirtino dvarininkų teises į jų turimas žemes. 1765 įsteigta Laisvoji ekonominė draugija, 1766 pradėtas generalinis ežių nustatymas. 1767–68 nesėkmingai rengtas naujas teisynas. Vidaus reformos iš esmės baigtos 1785 paskelbus Bajorų privilegijų raštą ir Miestų privilegijų raštą.
Jekaterina II (aliejus, 1780, dailininkas J. B. von Lampi the Elderʼis, Meno istorijos muziejus Vienoje)
18 a. pabaigoje Rusijos kariuomenė labai išaugo ir pasiekė aukštą kovinį pajėgumą; tarnyba apribota 25 metais. Naudodamasi Abiejų Tautų Respublikos nusilpimu Rusija aktyviai kišosi į jos vidaus reikalus, po II (1793) ir III (1795) Abiejų Tautų Respublikos padalijimų (Abiejų Tautų Respublikos padalijimai) Rusija aneksavo daug jos žemių. Po pergalės 1768–74 kare su Turkija (Rusijos–Turkijos karai) prie Rusijos 1783 prijungtas Krymas (jis tapo Taurijos gubernija). 1784 čia pradėjo veikti Rusijai labai svarbus Sevastopolio uostas. Antrąjį karą su Turkija (1787–91) užbaigusi Jasų taika sutvirtino Rusijos padėtį Juodosios jūros pakrantėse.
Pavelo I valdymas
Imperatorius Pavelas I (valdė 1796–1801) pasiskelbė valdysiąs visai kitaip nei jo motina Jekaterina II: atnaujino jos panaikintų institucijų veiklą, apribojo bajorų privilegijas (atėmė teisę savo noru baigti karo tarnybą), iš tremties grąžinti į Jekaterinos II nemalonę patekę asmenys. Lažas apribotas iki 3 d. per savaitę, pradėtas kelti valstiečių išlaisvinimo klausimas. Sugriežtinta drausmė kariuomenėje. Toliau plėtojosi baudžiavinė sistema, baudžiava paplito Ukrainoje, prie Dono. Pavelo I užsienio politika buvo gana prieštaringa. 1798 Rusija dalyvavo koalicijos (dar priklausė Austrija, Didžioji Britanija ir Abiejų Sicilijų karalystė) karuose su Prancūzija, 1799 atšaukė kariuomenę iš Italijos ir sudarė sąjungą su Prancūzija. Pavelas I nuteikė prieš save bajoriją, dvasininkiją ir kariuomenę ir 1801 03 buvo nužudytas gvardiečių – sąmokslą surengė jo sūnaus Aleksandro šalininkai, nepatenkinti Pavelo I tarptautine ir vidaus politika, daugiausia diplomatinių santykių su Didžiąja Britanija nutraukimu.
Aleksandro I valdymas
Aleksandras I ir Napoleonas susitinka pasirašyti Tilžės taikos sutartį (19 a. raižinys)
Aleksandras I (valdė 1801–25) skelbėsi reformatoriumi, bet reformų padarė nedaug. 1802 kolegijas pakeitė ministerijos. 1803 įsakas Dėl laisvųjų žemdirbių numatė teisę atleisti valstiečius iš baudžiavos su žemės sklypu už išpirką. Įgyvendinta švietimo reforma. 1805 vietoj reformų projektus rengusio Slaptojo komiteto įsteigtas Ypatingasis komitetas tardomosioms byloms spręsti, nuo 1807 veikė Komitetas saugumui garantuoti. 1810 įsteigta patariamoji institucija – Valstybės taryba. Nuo 2 dešimtmečio pabaigos tvarkyti vidaus reikalus buvo pavesta A. Arakčejevui. Jau pačioje savo valdymo pradžioje Aleksandras I sudarė taiką su Didžiąja Britanija. 1803 pavasarį prieš Prancūziją suburta koalicija (be Rusijos, Didžioji Britanija, Austrija, Abiejų Sicilijų karalystė, Švedija), kurios tikslas buvo išstumti prancūzus iš Šiaurės Vokietijos, atkurti buvusias valstybes ir grąžinti į sostą ankstesnes dinastijas.
Netikęs vadovavimas lėmė Rusijos kariuomenės pralaimėjimą Austerlitzo mūšyje (1805) ir kituose mūšiuose. 1807 06 su Napoleonu I pasirašyta Tilžės taika. 1808 10 12 Erfurto konvencija Prancūzija neoficialiai pripažino Moldavijos, Valakijos ir Suomijos prijungimą prie Rusijos; Rusija pripažino Napoleono I teises į Ispaniją. Po 1808–09 Rusijos ir Švedijos karo (Rusijos–Švedijos karai) Rusijai atiteko Suomija ir Alandų salos. Santykiams su Prancūzija pablogėjus (Rusija įtariai žiūrėjo į Napoleono I planus atkurti Lenkijos valstybę ir nedalyvavo kontinentinėje blokadoje) 1812 kilo Prancūzijos–Rusijos karas, kurį Rusija laimėjo. Jos kariuomenės dalyvavimas VI antinapoleoniškosios koalicijos (dar įėjo Austrija, Didžioji Britanija, Prūsija) 1813–14 kare Vakarų Europoje nulėmė Napoleono I imperijos žlugimą. Vienos kongrese (1814–15) imperatoriaus Aleksandro I iniciatyva sukurta Šventoji Sąjunga, kuri gynė legitimizmą, priešinosi demokratiniams pokyčiams.
Borodino mūšis, 1812 09 07 (aliejus, drobė, dailininkas L.‑R. Lejeune, Versalio rūmai)
Nikolajaus I vidaus ir užsienio politika
Dekabristų sukilimas (1825) atskleidė baudžiavinės sistemos krizę. Po šio sukilimo imperatorius Nikolajus I (valdė 1825–55) ėmėsi laviravimo taktikos. 1826 priimtas griežtas cenzūros įstatymas 1828 buvo šiek tiek sušvelnintas. 1828 įstatymu švietimo sistemoje įvestas luominis principas. Dalinių nuolaidų politika baigėsi po 1830 revoliucijų Europoje, sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Nikolajus I padidino Rusijos kariuomenę iki 1,5 mln. (didžiausia kariuomenė Europoje). Imperatoriaus kanceliarija tapo biurokratine struktūra, apimančia viso Rusijos vidaus gyvenimo kontrolę (svarbiausi jos skyriai – antrasis, kodifikuojantis įstatymus, ir trečiasis – politinio sekimo). Įstatymų reforma (1830 parengtas Rusijos imperijos įstatymų sąvadas) įtvirtino vienvaldystę ir baudžiavinę sistemą. Oficialiojo tautiškumo teoriją carizmas paskelbė valstybine doktrina. Stiprėjo prievartinis imperijos nerusų bendruomenių rusinimas. 1835 likviduota universitetų autonomija ir universitetų teismai. 1839–43 įvykdyta finansų reforma, įvestas tvirtas rublio kursas. 19 a. viduryje Nikolajus I (vadintas Europos žandaru) malšino Europos revoliucijas (padėjo sunaikinti Vengrijos respubliką), sprendė Rytų klausimą. 1828–29 karas su Turkija buvo vienas sėkmingiausių Rusijai: pasiekta Graikijos autonomija, aneksuotas Vakarų Sakartvelas, Bosforo sąsiauris tapo neutralus. Rusija siekė sutvirtinti savo padėtį Balkanuose, Didžioji Britanija ir Prancūzija – visiškai nustumti Rusiją nuo Juodosios jūros pakrančių. Rusijos pralaimėjimas Krymo kare (1853–56) lėmė politinę ir ekonominę vidaus krizę, tapo viena baudžiavinės sistemos reformavimo priežasčių.
Baudžiavos panaikinimas (1861) ir kitos Aleksandro II reformos
Aleksandras II
Krymo karui dar tebevykstant 1855 mirė Nikolajus I. Naujuoju Rusijos monarchu tapęs Aleksandras II (valdė 1855–81) suvokė, kad svarbiausia – panaikinti baudžiavą, ir to ėmėsi tuoj pat po karą užbaigusios Paryžiaus taikos. 1861 02 19 Aleksandras II patvirtino valstiečių reformos projektą, 1861 03 05 jį paskelbė. Valstiečiams buvo suteikta asmens laisvė, jie gavo žemės, bet tik ją išpirkę tapdavo visateisiais tos žemės savininkais (faktiškai valstiečiai išpirkdavo ne žemę, kainuojančią gerokai pigiau, bet feodalines prievoles). Dvarininkui likdavo ne mažiau kaip 1/3, stepių gubernijose – ne mažiau kaip 1/2 visos ariamos žemės. Reforma neapėmė Lenkijos, Suomijos, Pabaltijų gubernijų, Stavropolio gubernijų, Uralo ir Sibiro (čia baudžiava panaikinta jau anksčiau arba jos visai nebuvo).
1864 įvykdžius žemietijos reformą sukurtos naujos renkamos įstaigos žemietijos (zemstvos), kuriose atstovauta visiems luomams (vyravo dvarininkai). 1864 teismų reforma (Rusijos teismų reforma) įsteigė europinio tipo institucijas – advokatūrą, prisiekusiųjų teismą. Įvestas viešumo principas, teismai tapo neluominiai. Finansų reforma apėmė iždą, bankų sistemą (1860 įsteigtas Valstybės bankas) ir mokesčius valstybei. Vykdant 1870 miestų valdymo reformą (miestų nuostatai) luominė miesto vadovybė buvo pakeista neluomine savivaldybe – miesto dūma. Karinė reforma vykdyta nuo 1855: Rusijos teritorija padalyta į 15 karinių apygardų, įsteigta Karo ministerija, pereita nuo rekrutų ėmimo prie visų luomų karo prievolės: nuo 1874 į kariuomenę šaukti visi krikštyti (tik) asmenys nuo 20 m.; nustatytas 6 m., baigusiems vidurines mokyklas – 3 m., aukštąsias mokyklas – 6 mėn. tarnybos laikas. Įvykdžius švietimo reformą mokyklose panaikintas luominis principas; atidaryta daugiau kaip 10 000 žemietijų mokyklų, nustatyti 2 gimnazijų tipai – klasikinės ir realinės gimnazijos, klasikines gimnazijas baigę asmenys turėjo teisę be egzaminų stoti į universitetą. 1863 priimti nauji universitetų nuostatai (atkurta 1835 panaikinta autonomija, Rusijos universitetų nuostatai). Visos šios reformos buvo įgyvendinamos ilgai ir nenuosekliai – savų interesų siekė ir senasis feodalinis, ir naujasis kapitalistinis pradas. Pramonės raida nuo 1861 pasižymėjo dideliu mastu ir tempais. 1861–81 anglies pramonė išaugo 9, naftos – 200 kartų. 19 a. 8 dešimtmetyje pagal sunkiosios pramonės raidos tempus ir grūdų eksportą Rusija pirmavo pasaulyje (greitai pirmą vietą užleido Jungtinėms Amerikos Valstijoms). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Rusijoje įvyko pramonės perversmas. Baudžiavinių valstiečių darbą fabrikuose pakeitė laisvai samdomas darbas.
19 a. antroje pusėje Rusija vykdė aktyvią užsienio politiką – siekta atgauti per Krymo karą prarastas pozicijas. Dėl Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Austrijos politinio spaudimo per 1863 sukilimą ji suartėjo su Prūsija, palaikė Vokietijos suvienijimo siekiantį O. E. L. von Bismarcką, šis savo ruožtu rėmė Rusiją jai siekiant peržiūrėti Paryžiaus taikos sutarties sąlygas. Prancūzijai pralaimėjus 1870 karą su Prūsija Rusija iš karto atsisakė laikytis Paryžiaus taikos sąlygų. 1873 sudaryta Trijų imperatorių sąjunga (Austrija-Vengrija, Rusija ir Vokietija), kiekvienas jos narys siekė neleisti sustiprėti kitam sąjungos nariui. Tuo pat metu Rusija siekė sustiprinti dėl pralaimėjimo Krymo kare sumenkusį dinastijos autoritetą. Per 1877–78 karą ji nugalėjo Turkiją. San Stefano taika Rusijai atiteko pietinė Besarabijos dalis, Karsas, Ardachanas, Batumi, Bajazetas; Didžiosios Britanijos ir Austrijos-Vengrijos reikalavimu šios sutarties sąlygos buvo peržiūrėtos Berlyno kongrese (1878). Finansiniai sunkumai neleido Rusijai toliau išlaikyti Aliaskos, todėl 1867 ji buvo parduota Jungtinėms Amerikos Valstijoms už 7,2 mln. dolerių. 1867 pasirašyta sutartis su Japonija dėl taikaus konfliktų sprendimo kolonizuojant Sachalino salą, 1875 Japonija pripažino Sachaliną Rusijai, bet ši atidavė Japonijai Kurilų salas. Iki 1885 Rusija užvaldė Vidurinę Aziją. Žemėlapis Rusija 16 a.–20 a. pradžioje.
Rusija 16 a.–20 a. pradžioje
Revoliucinio judėjimo plėtotė ir Aleksandro III kontrreformos
Nuo 19 a. 7 dešimtmečio pradžios didėjant valstiečių turtiniam susiskirstymui, stiprėjo revoliucinės Rusijos visuomenės nuotaikos. Daugiausia iš inteligentijos (raznočincai) atsirado vadinamąjį valstietišką socializmą skelbiantis narodnikų judėjimas. Sparčiai plėtojantis pramonei formavosi darbininkų klasė, kūrėsi jos organizacijos (1875 įkurta Pietų Rusijos darbininkų sąjunga, 1878 – Rusijos darbininkų šiaurės sąjunga). 1881 Aleksandras II buvo nužudytas per narodnikų surengtą teroristinį aktą. Aleksandro III valdymui (1881–94) būdingas Rusijos visuomeninio gyvenimo konservatyvumas ir vadinamosios kontrreformos: vėl sugriežtinta cenzūra, grąžinti luominiai apribojimai siekiant aukštojo mokslo, sustabdytas Konstitucijos rengimas, keturgubai sumažintas žemietijų ir miestų rinkėjų skaičius. Užsienio politikoje Rusija, kuriai nebuvo priimtinos Vokietijos ambicijos, pamažu nutolo nuo Vokietijos–Austrijos bloko (apie 1885–86 iširo ir Trijų imperatorių sąjunga) ir suartėjo su Didžiąja Britanija ir Prancūzija. 1891 sudaryta Prancūzijos–Rusijos sąjunga. 1904 Rusija galutinai prisijungė prie Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinio bloko, nukreipto prieš Vokietijos ir Italijos įsigalėjimą.
19 a. pabaigoje (pirmiausia G. Plechanovo Ženevoje įkurtos Darbo išvadavimo grupės pastangomis) Rusijoje plito marksizmas. 1895 V. Leninas įkūrė Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti.
Parlamentarizmo užuomazgos ir pirmoji Rusijos revoliucija
20 a. pradžioje Rusijoje formavosi politiniai sąjūdžiai ir partijos. 1900 12 dešiniųjų pažiūrų veikėjai, teigiantys, kad rusų valstybės galia turi remtis stačiatikybe, vienvaldyste ir tautiškumu, įsteigė organizaciją Rusų susirinkimas, turinčią keliolika vietinių skyrių. Liberalieji sąjūdžiai rėmėsi pažangiaisiais zemstvų nariais ir reformoms pritariančia inteligentija: 1903 07 įkurta Išsivadavimo sąjunga, 1903 pabaigoje – Zemskininkų konstitucininkų sąjunga, kurios nariai manė, kad konstitucija galėsianti sutaikyti monarchą su liaudimi. Kūrėsi ir revoliucinės partijos. 1902 įkurta eserų partija. 1898 Minske įvyko pirmasis Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) suvažiavimas, 1903 susidarė dvi jos frakcijos – menševikai (menševizmas) ir bolševikai, kurios formaliai vienai partijai priklausė iki 1917. Taktiniai menševikų ir bolševikų nesutarimai pamažu tapo strateginiais. Vyriausybei nevykdant rimtų reformų ir tolygiai stiprėjant opoziciniams sąjūdžiams artėjo socialinis sprogimas. Rusijos 1905–07 revoliucija, Rusijos raidos ekonominių ir politinių prieštaravimų padarinys, buvo nukreipta prieš carizmą ir Rusijos plėtotę stabdančias feodalinės santvarkos liekanas. Vienvaldystės krizę paaštrino ir nesėkmingas Japonijos–Rusijos karas (1904–05). Revoliucijai plintant valdžia turėjo daryti nuolaidų: 1905 08 06 imperatorius Nikolajus II (valdė 1894–1917) paskelbė manifestą dėl patariamosios įstatymų leidybos institucijos sušaukimo (Bulygino dūma), 1905 10 30 pasirašė Spalio septynioliktosios manifestą, kuriuo paskelbė asmens neliečiamybę, sąžinės, žodžio, susirinkimų, sąjungų laisvę, pažadėjo sušaukti Valstybės dūmą. Šis manifestas pagreitino politinių partijų formavimąsi: dešinieji sukūrė Rusų tautos sąjungą (juodašimčiai), nuosaikūs liberalai – Spalio septynioliktosios sąjungą (oktiabristai), kairieji liberalai – kadetų partiją. 1906 pradžioje vėl tapusi padėties šeimininke vyriausybė siekė atsisakyti dalies nuolaidų, kurias teko padaryti per revoliucijos pakilimą. 1907 06 II Valstybės dūma buvo paleista – šis įvykis laikomas revoliucijos, kuri labai paveikė Rusijos politinę ir ekonominę raidą, pabaiga. Vienvaldystę pamažu keitė konstitucinė monarchija.
Socialinė ekonominė ir politinė šalies raida 1907–1917
Vyriausybė stengėsi revoliucijos išryškintus prieštaravimus spręsti pamažu reformuodama šalį. Buvo įvykdyta agrarinė Stolypino reforma. Nikolajus II Valstybės dūmą laikė vienvaldystės principo pažeidimu. Liberalai ir net dešinieji pradėjo atvirai kritikuoti vyriausybę: pirmieji siekė priversti ją tęsti reformas, antrieji kaltino neryžtingumu ir reikalavo griežtinti politiką. 1906–07 Rusija peržiūrėjo savo užsienio politikos kursą. 1907 Japonijos ir Rusijos konvencija nustatė šalių sienas ir įtakos sferas Tolimuosiuose Rytuose. 1907 08 sudaryta Didžiosios Britanijos ir Rusijos konvencija, pagal kurią Persijos šiaurė buvo pripažinta Rusijos, Persijos pietryčiai ir Afganistanas – Didžiosios Britanijos įtakos sfera, centras liko neutralia teritorija. Šiuo susitarimu baigtas formuoti antivokiškas blokas – Antantė. Dviejų politinių blokų Europoje susidarymas neišvengiamai vedė į Pirmąjį pasaulinį karą (1914–18). Karo mastas ir trukmė sukėlė visų kariaujančių pusių krizę. Rusijos pramonė, nepaisant karinės gamybos plėtotės, neįstengė patenkinti nei kariuomenės, nei gyventojų poreikių. Vyriausybė sudarė ypatinguosius komitetus, kurių tikslas buvo efektyvios karinės ekonomikos sukūrimas. 1914 įkurtos Visos Rusijos žemietijų ir Visos Rusijos miestų sąjungos, 1915 – kariniai pramoniniai komitetai, kurie sprendė gynybos, transporto, degalų ir kitus svarbius klausimus. Šios priemonės negalėjo įveikti ekonominės krizės, stiprėjo socialinė įtampa, kilo bado grėsmė. Vyriausybės nuolat keitėsi, didelė tariamo pranašo G. Rasputino įtaka caro šeimai smukdė valdančiosios dinastijos autoritetą. Kraštutiniai dešinieji siūlė įvesti karinę diktatūrą ir paleisti IV Valstybės dūmą, liberalai siekė įtvirtinti konstitucinę monarchiją ir sudaryti visuomenės remiamą demokratinę vyriausybę, bolševikai ir kitos revoliucinės partijos kurstė radikalias kareivių ir miestų gyventojų nuotaikas, organizavo streikus, demonstracijas. 1917 03 streikų banga apėmė visą Petrogradą. Rusijos Vasario revoliucijos (1917 03 08–17) padariniai – Romanovų dinastijos valdymo ir Rusijos monarchijos pabaiga, respublikinės santvarkos įtvirtinimas.
Politinė krizė ir Spalio perversmas
Siekdami dar labiau destabilizuoti Rusijos vidaus padėtį vokiečiai nutarė pasinaudoti bolševikais, kurie nuo 1917 03 sudarė atskirą partiją. 1917 04 Vokietijos generalinio štabo palaikomi į Rusiją iš emigracijos slapta grįžo V. Leninas, G. Zinovjevas ir kiti bolševikų vadovai. Vadinamosiomis Balandžio tezėmis V. Leninas kvietė pereiti prie socialistinės revoliucijos, perduoti valdžią taryboms, iškėlė demagoginį taikos šūkį, darbininkams žadėjo suteikti gamybos kontrolę, valstiečiams – greitai išspręsti agrarinį klausimą. Balandžio pradžioje įvestas valstybės grūdų monopolis. Tuo pat metu miestuose įvestos kortelės duonai, vėliau – ir kitam maistui. Šios laisvosios rinkos apribojimo priemonės silpnos valdžios ir realios kontrolės nebuvimo sąlygomis atvedė prie būtiniausių produktų deficito ir milžiniškos infliacijos. Vyriausybė negarantavo kortelių perkamosios galios.
Laikinosios vyriausybės sudėtis keitėsi: iš pradžių joje vyravo kadetai ir oktiabristai, nuo 1917 05 (po vadinamosios Balandžio krizės) įėjo ir eserai bei menševikai. Vadinamoji Liepos krizė kilo 07 15 dėl anarchistų veiksmų Petrograde ir kadetų ministrų, nesutinkančių su autonomijos suteikimu Ukrainai, atsistatydinimo; 07 17 bolševikų organizuotoje ginkluotoje demonstracijoje dalyvavo apie 500 000 žmonių. 1917 08 06 sudaryta nauja A. Kerenskio vadovaujama koalicinė vyriausybė. Imperatoriaus šeima buvo suimta ir išvežta į Tobolską. Po kariuomenės vyriausiojo vado L. Kornilovo surengto maišto (1917 09 07–13; siekta nuversti Laikinąją vyriausybę ir iki karo pabaigos įvesti karinę diktatūrą) valdžia perduota 5 asmenų Direktorijai, kuri 1917 09 14 paskelbė Rusiją respublika.
Masėms radikalėjant didėjo bolševikų partijos įtaka. Dar 09 13 bolševikai perėmė valdžią Petrogrado, 09 18 – Maskvos tarybose. Siekiant sutvirtinti Laikinosios vyriausybės pozicijas 09 27–10 05 posėdžiavo Demokratinis pasitarimas, į jį savo atstovų atsiuntė tarybos, profesinės sąjungos, kariuomenės ir laivyno komitetai, tautinės ir kitos organizacijos. V. Lenino reikalavimu bolševikai atšaukė savo frakciją iš Demokratinio pasitarimo – tai reiškė jų atsisakymą bendradarbiauti su kitomis partijomis. Įvykdę ginkluotą Spalio perversmą (11 06–07) bolševikai nuvertė Laikinąją vyriausybę. Rusijos tarybų antrasis suvažiavimas (11 07–08), kur daugumą sudarė bolševikai ir kairieji eserai, išrinko Rusijos centrinį vykdomąjį komitetą (pirmininkas L. Kamenevas, vėliau J. Sverdlovas), sudarė V. Lenino vadovaujamą vyriausybę – Liaudies komisarų tarybą, priėmė Taikos (siūlė visuotinę taiką ir sutikimą derėtis be išankstinių sąlygų) ir Žemės dekretus.
revoliuciniai kareiviai Petrogrado Rūmų aikštėje (1917)
Iki 1918 03 14 sovietų valdžia įsitvirtino didžiojoje dabartinės Rusijos teritorijos dalyje. Valdžios perėmimas dažniausiai buvo taikus, ginkluota kova vyko Maskvoje.
Sovietų valdžios įsitvirtinimas ir pilietinis karas
Pirmieji sovietų valdžios dekretai patraukė į bolševikų pusę daugelį valstiečių. Naujosios valstybės teisės pagrindinių principų išraiška tapo 1917 11 15 paskelbta Dirbančiosios ir išnaudojamosios liaudies teisių deklaracija, parašyta V. Lenino ir 1918 01 priimta III tarybų suvažiavimo. Ji skelbė Rusiją darbininkų, kareivių ir valstiečių sovietine federacine respublika, numatė privačios žemės nuosavybės panaikinimą, pramonės įmonių ir bankų nacionalizavimą, visuotinės darbo prievolės įvedimą; pagrindinis valstybės tikslas – išnaudojimo ir klasių visuomenės panaikinimas ir socializmo pergalė visose valstybėse. 1918 pradžioje Stačiatikių Bažnyčia neteko žemės nuosavybės teisių, visos bažnytinės mokyklos buvo perduotos Švietimo liaudies komisariatui, anuliuota bažnytinė ir įvesta civilinė santuoka. Per 1917 11–12 rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą daugumą gavo eserai, bolševikus jiems nepalankūs rezultatai paskatino Steigiamojo susirinkimo nepripažinti. 1918 01 18–19 naktį kairiųjų eserų palaikomi jie susirinkimą paleido. Nuo 1918 vasaros bolševikų partija tapo vienvalde šalies partija. Kovai su vadinamąja kontrrevoliucija dar 1917 12 bolševikai sukūrė F. Dzierżyńskio vadovaujamą Rusijos ypatingąją komisiją kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu, kuri vykdė vadinamąjį raudonąjį terorą (1922 02 sukurta Valstybinė politinė valdyba, pavaldi Vidaus reikalų liaudies komisariatui). V. Leninas manė, kad norint laimėti laiko ir išsilaikyti valdžioje būtina sudaryti taiką. Prasidėjusio Vokietijos puolimo sąlygomis 1918 03 03 pasirašyta Bresto taika: Rusija atsisakė Baltijos šalių, dalies Baltarusijos, Karso ir Batumo (dabartinio Batumi) tvirtovių Kaukaze, pripažino Ukrainos ir Suomijos nepriklausomybę. 1917 11–1918 04 demobilizuota senoji kariuomenė. 1918 01 išleisti Liaudies komisarų tarybos dekretai dėl Raudonosios armijos ir laivyno sukūrimo. 1918 03–04 įsteigta Aukščiausioji karinė taryba, Visos Rusijos karo komisarų biuras; buvo pritraukti senieji carinės Rusijos karininkai. Jau iškart po Spalio perversmo bolševikų valdžiai bandyta priešintis ginklu. 1918 pavasarį visuotinio karo pobūdį įgavusio Rusijos pilietinio karo (1917–22) sąlygomis 1918–19 formavosi sovietų valdžios karinio komunizmo politika (ūkio valdymo ir prekių paskirstymo centralizacija, visuotinė darbo prievolė ir kita). Dėl sukilimų (Kronštadto sukilimas ir kiti) ir katastrofiškos ūkio padėties šios politikos netrukus atsisakyta: 1921 03 paskelbta Naujoji ekonominė politika (laikinai sugrįžta prie kai kurių rinkos ūkio principų ir įvairių nuosavybės formų).
Sovietų Rusijos mėginimas primesti bolševizmą Lenkijai (Lenkijos–Sovietų Rusijos karas, 1919–21) baigėsi jos kariuomenės pralaimėjimu ir Rygos taika (1921). 1920 Sovietų Rusija pasirašė taikos sutartis su Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija, 1921 – su Persija ir Turkija. 1920 pradžioje prasidėjo derybos su Didžiąja Britanija dėl prekybos ryšių atkūrimo.
SSRS kūrimasis ir raida
1922 pradžioje buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje Sovietų Rusijos pastangomis ir karine jėga (užgrobus susikūrusias Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Sakartvelo ir Ukrainos respublikas) jau buvo sukurtos 9 sovietinės respublikos: Rusija, Ukraina, Baltarusija, Armėnija, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Tolimųjų Rytų respublika, Buchara ir Chorezmas. Rusijoje savo ruožtu buvo 8 autonominės respublikos ir 14 autonominių sričių, bet nei jos, nei sovietinės respublikos realaus savarankiškumo neturėjo: valdžia priklausė vienai partijai, visi pagrindiniai klausimai buvo sprendžiami Maskvoje. 1922 10 Tolimųjų Rytų respublika buvo panaikinta ir prijungta prie Rusijos. 1922 03 sudaryta Užkaukazės federacija. 4 respublikos – Rusija, nuo 1918 vadinama Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika (RSFSR), Ukraina, Baltarusija ir Užkaukazės federacija – 1922 12 30 sudarė SSRS (ilgainiui respublikų daugėjo). Formaliai visos respublikos šioje sąjungoje turėjo lygias teises, bet iš tiesų vyravo didžiausia ir galingiausia – Rusija: visi svarbiausi politiniai ir ekonominiai sprendimai buvo priimami Maskvoje, rusai (jie pusiau oficialiai buvo laikomi pirmąja tarp lygių SSRS tautų) vyravo valstybės ir partinėse institucijose, kitos sovietinės respublikos buvo pamažu rusinamos. 1924 01 priėmus SSRS konstituciją jos aukščiausiąja įstatymų leidžiamąja institucija formaliai tapo SSRS tarybų suvažiavimas, bet visus svarbiausiaus klausimus sprendė Visasąjunginės komunistų partijos Centro komiteto politinis biuras. Po V. Lenino mirties (1924 01) komunistų partijai ir valstybei ėmė vadovauti svarbiausius politinius varžovus pašalinęs J. Stalinas. Stalinizmo laikais susiformavo autoritarinio tipo valstybė su stipria centrine valdžia ir vienos komunistų partijos vyravimu visose gyvenimo srityse – politikoje, ideologijoje, ekonomikoje. 3 dešimtmečio pabaigoje–4 dešimtmečio pradžioje ši santvarka virto totalitarine – šalies gyventojai tapo visiškai atskirti nuo valstybės valdymo ir faktiškai neteko pilietinių teisių ir laisvių. 20 a. 3–4 dešimtmetyje šalyje buvo sukurta stambioji pramonė, įvykdyta prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, kuri praktiškai grąžino baudžiavinę sistemą. Ekonomikoje sukurta planinė sistema, įvesti penkmečio planai planai, plačiai naudotas beteisių gyventojų, kalinių, tremtinių darbas. Įteisintas ir ideologiškai pagrįstas masinis teroras socialinių ir etninių grupių atžvilgiu. Užsienio politikoje pralaužus tarptautinį boikotą 3 dešimtmetyje pasiektas diplomatinis pripažinimas, vėliau siekta laikino status quo santykiuose su didžiausiomis Europos valstybėmis ir artimiausiais vakarų kaimynais. 4 dešimtmetyje, suirus Vašingtono–Versalio sistemai ir Europoje atsiradus totalitariniams režimams, imtasi laviravimo tarp Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos bei Vokietijos politikos. 1939 08 23 SSRS ir Vokietijos sudarytas Molotovo–Ribbentropo paktas leido dviem totalitarinėms valstybėms pažeidžiant tarptautines teisės normas pasidalyti įtakos sferomis Rytų Europą. SSRS nesėkmės 1941 06 prasidėjusiame SSRS–Vokietijos karo pradžioje aiškintinos prastai organizuota gynyba, karo išvakarėse vykdytomis represijomis prieš kariškius. SSRS indėlis pasiekiant pergalę Antrajame pasauliniame kare buvo didžiulis, jį lėmė pakankamai didelis Rusijos žmonių skaičius ir gebėjimas juos sutelkti. Per karą sprendėsi sovietinio režimo likimas. Siekiant pergalės bet kokia kaina paaukota daugiau kaip 27 mln. gyvybių; 9 mln. žuvo fronte. Po karo pamažu didėjo SSRS ekonominis atsilikimas nuo pirmaujančių Vakarų šalių. Tam turėjo įtakos ir prasidėjęs Šaltasis karas tarp dviejų karinių blokų – NATO ir Varšuvos pakto. SSRS ieškojo politinės atramos vadinamojo Trečiojo pasaulio šalyse kurdama ir remdama socialistinės pakraipos prosovietinius režimus; tuo iš dalies prisidėjo prie kolonijinės sistemos žlugimo. SSRS politinė santvarka stokojo vidinės dinamikos ir negalėjo būti modernizuota, ideologinė komunistinė doktrina prasilenkė su tikrove. SSRS liko totalitarinė šalis, 7–8 dešimtmetyje išgyveno ilgą stagnacijos laikotarpį, kurio padarinys – politinė ir ekonominė krizė. Iš dalies liberalūs SSRS valdžios 6 dešimtmečio (atšilimas) ir 9 dešimtmečio antros pusės (pertvarka) pertvarkymai buvo nesėkmingi ir galiausiai SSRS žlugo. Plačiau apie šio laikotarpio Rusijos istoriją Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga.
Rusija 1990–2010
Jau nuo 9 dešimtmečio antros pusės RSFSR, iki tol dažniausiai tapatinama su SSRS, stengėsi pabrėžti savo atskirumą ir politinį ekonominį savarankiškumą. Rusijos I liaudies deputatų suvažiavimas, RSFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinkęs B. Jelciną, 1990 06 12 priėmė Rusijos suverenumo deklaraciją, kuri skelbė Rusijos Konstitucijos ir įstatymų viršenybę sąjunginių įstatymų atžvilgiu. Prasidėjo atviras SSRS ir Rusijos vadovybių konfliktas (pagrindinė diskusija vyko ūkio klausimais – Rusijos vadovybė siūlė vadinamąją 500 dienų programą, kurios esmė – masinis valstybinės nuosavybės privatizavimas ir kainų liberalizavimas). Pradėjo formuotis daugiapartinė sistema, susikūrė politinių partijų, tarp jų – ir Rusijos komunistų partija (iki tol Rusija, vienintelė iš SSRS respublikų, tokios partijos neturėjo). Rusijos gyventojams per referendumą pritarus Rusijos prezidento instituto būtinumui 1991 06 12 B. Jelcinas išrinktas prezidentu.
B. Jelcinas kalba mitinge Maskvoje per Rugpjūčio pučą (1991 08)
1991 12 08 Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovams paskelbus apie SSRS likvidavimą ir pasirašius sutartį dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sudarymo 12 21 RSFSR buvo pavadinta Rusijos Federacija.
1992 Rusijos valdžia nedelsdama pradėjo radikalias reformas – Rusijos aukso valiutos atsargos buvo minimalios, užsienio skolos – labai didelės (Rusija įsipareigojo išmokėti SSRS užsienio skolą, kuri 1994 pabaigoje sudarė 94 mlrd. 232 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių). Įteisintos laisvosios rinkos taisyklės sukėlė hiperinfliaciją. 1993 įvesti nauji pinigai. Dar 1992 viduryje kilo prieštaravimų tarp nugalėjusių demokratų: opozicija kaltino prezidentą B. Jelciną liaudies interesų nepaisymu, korupcija. Kairioji opozicija priešinosi prezidento kursui rengti naują Konstituciją. B. Jelcinas 1993 09 nutraukė Liaudies deputatų suvažiavimo ir Aukščiausiosios Tarybos funkcionavimą ir paskelbė rinkimus į Federacinį Susirinkimą. Savo ruožtu Aukščiausioji Taryba panaikino prezidento įgaliojimus ir paskelbė viceprezidentą A. Ruckojų laikinai einančiu prezidento pareigas. B. Jelcinas įsakė blokuoti Aukščiausiosios Tarybos pastatą (vadinamuosius Baltuosius rūmus), jį palaikė dauguma Rusijos Federacijos subjektų. 1993 10 03–04 šalis atsidūrė ant pilietinio karo ribos. Opozicijos šalininkai bandė pralaužti blokadą, bet 10 04 elitiniai Maskvos karinės apygardos daliniai sėkmingai šturmavo Baltuosius rūmus; žuvo apie 150 žmonių. Paleidus Aukščiausiąją Tarybą likviduotos ir vietinės tarybos. Šie įvykiai laikomi Rusijos sovietinės epochos pabaiga.
1993 12 12 referendumu patvirtinta nauja Konstitucija, kuri įtvirtino prezidentinę respubliką. 1994 Rusija baigė išvesti kariuomenę iš Europos šalių. 1994–96 vyko pirmasis Čečėnijos karas (Ičkerijos respublika liko de facto nepriklausoma, 1977 sutartimi Rusija įsipareigojo santykius su ja grįsti laikantis tarptautinės teisės normų, Čečėnijos karai). 1996 02 Rusija tapo Europos Tarybos nare. Per 1996 06 prezidento rinkimus B. Jelcinas vėl tapo prezidentu. 1997 05 Paryžiuje pasirašytas Rusijos ir NATO susitarimas Dėl abipusių santykių, bendradarbiavimo ir saugumo; NATO įsipareigojo nedislokuoti ginklų prie Rusijos sienos; įsteigta bendra Nuolatinė jungtinė taryba, bet Rusija negavo teisės vetuoti NATO sprendimų. Bankų sistemą ištikus krizei (30 % Rusijos bankų buvo nuostolingi) nuo 1992 12 ministro pirmininko pareigas ėjęs V. Černomyrdinas 1998 03 atsistatydino, nauja S. Kirijenkos vyriausybė faktiškai įvedė besikeičiantį dolerio kursą, tai reiškė rublio devalvaciją ir kainų augimą. Rusijos ekonomika vėl smuko iki 1990 lygio. 1998 08 ši vyriausybė buvo atstatydinta, ministru pirmininku tapo J. Primakovas. Tarptautiniam valiutos fondui sutikus atidėti užsienio skolų (1998 jos sudarė 130 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių) mokėjimą 1999 pavasarį ekonomika šiek tiek stabilizavosi. 1999 12, likus pusei metų iki kadencijos pabaigos, B. Jelcinas atsistatydino, 2000 03 Rusijos prezidentu tapo V. Putinas; populiarumą jis pelnė nuo 1999 08 būdamas ministru pirmininku – po antrojo Čečėnijos karo (aktyvioji jo fazė truko 1999–2000) panaikino nepriklausomą Ičkerijos respubliką ir 2001 sukūrė Rusijos Federacijos subjektą – Čečėnijos respubliką. V. Putino administracija siekė didinti valstybės vaidmenį, stiprinti ekonomiką ir vadinamąją kovą su terorizmu. 2003 12 rinkimus į Valstybės Dūmą laimėjo prezidentą remianti partija Vieningoji Rusija (įkurta 2001). 2004 03 V. Putinas perrinktas Rusijos prezidentu. Jo antrosios kadencijos pradžioje Čečėnijoje ir Beslane įvykdyti teroro aktai; tuo pretekstu 2004 12 panaikinta Rusijos subjektų vadovų tiesioginių rinkimų sistema. Nuo 2007 rinkimai į Valstybės Dūmą vyksta tik pagal partinius sąrašus, Rusijos Federacijos subjektų vadovų kandidatūros teikiamos prezidento. Naujieji pokyčiai daugelio buvo vertinami kaip demokratijos varžymas. Užsienio politikoje V. Putino valdymo metais paaštrėjo Rusijos santykiai su Vakarais. Rusija priekaištavo Vakarams dėl NATO narystės siekiančių Ukrainos ir Sakartvelo palaikymo, priešraketinės gynybos sistemos kūrimo, ketinimų išgauti Kaspijos jūros naftą apeinant Rusijos teritoriją, Kosovo nepriklausomybės pripažinimo, Vakarai Rusijos politinei vadovybei – dėl ginklų eksporto, karo veiksmų Čečėnijoje, pilietinių teisių ir laisvių varžymo šalies viduje. Valdžios iškelta suverenios demokratijos ideologinė doktrina, turinti reikšti ne visuotinius demokratijos principus, neva atsižvelgiant į Rusijos specifiką, buvo daugelio sukritikuota, t. p. ir būsimojo prezidento D. Medvedevo (iškeltas Vieningosios Rusijos ir išrinktas 2008 03 02). 2008 D. Medvedevas deklaravo santykių su Vakarais gerinimo politiką. Karo veiksmai Pietų Osetijoje (2008 08 07–08; Rusija čia įvedė karinius dalinius) ir jų perkėlimas į Sakartvelo teritoriją, t. p. pasiskelbusių atsiskyrusiomis nuo Sakartvelo ir nepriklausomomis Pietų Osetijos ir Abchazijos rėmimas trukdė įgyvendinti šią politiką. 2010 04 08 Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentai pasirašė sutartį 10 m. dėl strateginės ginkluotės mažinimo.
1088
Rusija nuo 2011
V. Putinas (kairėje) ir D. Medvedevas atidarant Naujosios Jeruzalės vienuolyną Istroje (2017 11 15)
Per 2011 12 rinkimus į Valstybės dūmą daugiausia balsų vėl gavo Vieningoji Rusija (49,32 %; 2007 – 64,30 %). Paskelbus oficialius rinkimų rezultatus šalyje kilo protestų – spaudos atstovai ir stebėtojai užfiksavo rinkimų pažeidimų. 2012 03 04 Rusijos prezidentu vėl išrinktas V. Putinas (D. Medvedevas – vėl vyriausybės vadovas). 2014 03 Rusija prisijungė Ukrainai priklausantį Krymą (Krymo aneksija); Jungtinės Tautos šį įvykį įvertino kaip neteisėtą aktą, Ukraina – kaip okupaciją. Dėl Krymo aneksijos ir netiesioginio Rusijos dalyvavimo Donbaso kare Europos Sąjunga, Jungtinės Amerikos Valstijos, kai kurios valstybės įvedė Rusijai politines ir ekonomines sankcijas. Dėl jų, pasaulinės naftos kainos mažėjimo bei 2014–15 valiutos krizės (labai smuko rublio vertė) 2014 12 šalyje kilo socialinė ekonominė krizė. 2015 02 27 Maskvos centre nužudytas opozicijos veikėjas B. Nemcovas, šis įvykis sukėlė didelį atgarsį Rusijoje ir už jos ribų.
Nuo 2015 09 30 Rusija vykdė karinę operaciją Sirijoje (Sirijos pilietinis karas); tai buvo pirma posovietinės Rusijos didelio masto karinė operacija už buvusios SSRS ribų. 2016 09 rinkimus į Valstybės dūmą įtikinamai laimėjo Vieningoji Rusija (surinko 76,22 % rinkėjų balsų). 2017 03 26 net 82 Rusijos miestuose vyko protesto mitingai, demonstracijos ir piketai (kilo valdžiai nesureagavus į galimus D. Medvedevo korupcinius ryšius atskleidžiantį filmą). 2018 03 18 Rusijos prezidentu perrinktas V. Putinas, 2018 05 D. Medvedevas paskirtas antrai vyriausybės vadovo kadencijai. Paskelbus pensijų reformos įstatymo ptojektą 2018 07–11 maždaug 80‑yje Rusijos miestų vyko protesto akcijos – reikalauta referendumo (iš dalies dėl to 2018 09 pensinis amžius padidintas mažiau nei buvo siūlyta). V. Putinui per metinį pranešimą pasiūlius surengti referendumą dėl šalies konstitucijos pataisų parlamento galioms sustiprinti D. Medvedevo vyriausybė 01 15 atsistatydino; 01 16 vyriausybės pirmininku patvirtintas buvęs Federalinės mokesčių tarnybos vadovas Michailas Mišustinas.
Nuo 2021 pavasario Rusija stiprino savo karines pajėgas prie sienos su Ukraina (manoma, kad 2022 pradžioje jas sudarė apie 150 000 karių). 2022 02 21 Rusija oficialiai pripažino atsiskyrusias Donecko ir Luhansko respublikas suvereniomis valstybėmis, V. Putinas įsakė Rusijos karinėms pajėgoms įžengti į Donecko ir Luhansko respublikas, pavadindamas šiuos veiksmus taikos palaikymo misija. 2022 02 24 ankstų rytą Rusijos kariuomenė plačiu frontu įsiveržė į Ukrainą pradėdama, pasak V. Putino, specialią karinę operaciją, skirtą Ukrainai demilitarizuoti ir denacifikuoti.
Jungtinių Tautų (1945), ESBO (1973), Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (1991), Europos Tarybos (1996), Eurazijos ekonominės bendrijos (2001), Centrinės Azijos bendrijos organizacijos (2002), Pasaulio prekybos organizacijos (2011) narė.
2271
L: R. Pipes The Formation of the Soviet Union. Communism and Nationalism, 1917–1923 Cambridge 1954; Russian Imperialism from Ivan the Great to the Revolution New Brunswick 1974; H. Rogger Russia in the Age of Modernization and Revolution, 1881–1917 London 1983; G. Geyer Russian Imperialism. The Interaction of Domestic and Foreign Policy 1860–1914 Berg 1987; G. Hosking Russia: People and Empire, 1552–1917 Cambridge 1997; Imperial Russia: New Histories for the Empire Bloomington 1998; D. Lieven Empire: the Russian Empire and its Rivals London 2000.
Rusijos konstitucinė santvarka