Rùsijos knas. 1896 Maskvoje surengti pirmieji kinematografo seansai, netrukus filmai pradėti rodyti ir kituose miestuose. Brolių A. ir L. Lumière’ų bendrovės operatoriai Ch. Moissonas ir F. Doublier nufilmavo caro Nikolajaus II karūnavimo scenas. 1896 aktorius ir fotografas V. Sašinas‑Fiodorovas surengė vitografu (filmavimo ir filmų demonstravimo prietaisu) nufilmuotų vaizdų peržiūras Koršo teatre Maskvoje, I. Akimovas patentavo filmavimo ir filmų demonstravimo prietaisą strobografą. 1897 caro fotografas B. Matuszewskis nufilmavo kelis oficialius įvykius, filmavo iš brolių A. ir L. Lumière’ų bendrovės atvykę operatoriai. 1904 Maskvoje atstovybę įkūrė Prancūzijos kino bendrovė Pathé, 1905 – Gaumont. 1907 rusų kino pradininku laikomas A. Drankovas (1880–1949) Sankt Peterburge įkūrė pirmą kino studiją, iš pradžių čia kurta kino kronika. 1908 parodytas pirmasis Rusijos vaidybinis filmas Stenka Razinas (kitas pavadinimas Žemupio laisvūnai, režisierius V. Romaškovas, 1862–po 1937).
1908 Maskvoje kino bendrovę įsteigė vienas svarbiausių Rusijos kinematografijos kūrėjų A. Chanžonkovas (1877–1945). 1911 čia sukurtas pirmasis ilgametražis vaidybinis filmas Sevastopolio gynyba (režisieriai A. Chanžonkovas, V. Gončiarovas, 1861–1915), filmų režisavo P. Čardyninas (1873–1934), V. Gončiarovas, B. Čaikovskis (1888–1924), J. Baueris. Melodramoms, psichologinėms dramoms būdinga rafinuota scenografija ir apšvietimas, meistriškas operatoriaus darbas, psichologizuota aktorių vaidyba, dažniausiai – nelaiminga pabaiga (vadinamoji rusiška pabaiga), jose išgarsėjo pirmieji žymūs Rusijos aktoriai O. Gzovskaja (1889–1962), V. Cholodnaja, V. Karalli, V. Polonskis (1879–1919), I. Mozžuchinas. Sukurta ir rusų literatūros klasikų M. Lermontovo (Bela 1913, režisierius A. Gromovas, 1883–1922), A. Puškino (Namelis Kolomnoje 1913, režisierius P. Čardyninas, Pikų dama 1916, režisierius J. Protazanovas), I. Turgenevo (Bajorų gūžta 1914, režisierius V. Gardinas, Po mirties 1915, režisierius J. Baueris, Tėvai ir vaikai 1915, režisierius V. Viskovskis), L. Tolstojaus (Ana Karenina, Kreicerio sonata, abi 1914, abiejų režisierius V. Gardinas, Karas ir taika 1915, režisieriai V. Gardinas, J. Protazanovas) kūrinių ekranizacijų. Kinas pritraukė ir garsių meno bei kultūros veikėjų. Filme Caras Ivanas Vasiljevičius Rūstusis (1915, režisierius A. Ivanovas‑Gajus, 1878–1926) pagrindinį vaidmenį atliko dainininkas F. Šaliapinas, filmų sukūrė teatro režisieriai V. Mejerholdas (Doriano Grėjaus portretas 1915, pagal O. Wilde’ą), A. Tairovas (Lavonas 1916, pagal C. Lemonnier), buvo kuriami filmai pagal Maskvos dailės teatro spektaklius, scenarijų parašė poetai simbolistai V. Briusovas, A. Belas, A. Blokas, V. Ivanovas, F. Sologubas. Režisierius V. Kasjanovas (1883–1960) sukūrė filmą Julijonas Apostata (1916, pagal D. Merežkovskį), pirmąjį avangardinį rusų filmą Drama futuristų kabarete Nr. 13 (1916, vaidino dailininkai N. Gončiarova ir M. Larionovas). Nuo 1910 P. Thiemanno ir F. Reinhardto bendrovėje kurti Rusų auksinės serijos filmai, nuo 1913 aktyviai veikė J. Jermoljevo (1889–1962), D. Charitonovo, M. Trofimovo, V. Vengerovo kino bendrovės. Per I pasaulinį karą kino gamyba itin išaugo (iki 1917 buvo sukurta apie 2000 filmų).
Po 1917 Vasario revoliucijos dauguma kinematografininkų palaikė Laikinąją vyriausybę. Nuo 1917 kurtame periodiniame kino žurnale Svobodnaja Rossija buvo rodoma jos darbas, svarbiausi politiniai įvykiai. Po Spalio perversmo (1917) pradėti kurti agitaciniai filmai, juose aiškinti bolševikų lozungai. 1918 režisierius J. Protazanovas sukūrė filmą Tėvas Sergijus, kuris laikomas vienu reikšmingiausių Rusijos kino filmų. 1918 kino pramonė buvo nacionalizuota. 1918 įsteigta kino studija Lenfilm (iki 1934 veikė įvairiais pavadinimais), 1924 – Mosfilm. Kuriami trumpametražiai dokumentiniai ir vaidybiniai agitaciniai filmai turėjo skatinti kovą su kontrrevoliucija, ragino stoti į Raudonąją armiją: plėtota komedijos, pasakėčios, pasakos žanrai (Raudonarmieti, kas tavo priešas?, Tėvas ir sūnus, režisierius I. Perestiani, 1870–1959, Už raudoną vėliavą, režisierius V. Kasjanovas, visi 1919, Vaikai moko senukus 1920, režisierius A. Ivanovskis, 1881–1968). Buvo filmuojama pilietinio karo frontuose, filmai kurti ir rodyti po šalį važinėjančiuose agitaciniuose traukiniuose, Volgos upe plaukiančiame agitaciniame garlaivyje. Ilgametražiai vaidybiniai filmai Pjautuvas ir kūjis (1921, režisierius V. Gardinas), Stebukladarys (1922, režisierius A. Pantelejevas, 1872–1948), Rūmai ir tvirtovė (1923, režisierius A. Ivanovskis) buvo sukurti pagal tradicinės dramaturgijos schemą. Didelio populiarumo sulaukė nuotykių filmas su vesterno elementais Raudonieji velniūkščiai (1923, režisierius I. Perestiani). Kino kūrėjai eksperimentavo, ieškojo naujų temų, atsisakė tradicinių siužeto perteikimo priemonių, kūrė naujojo meno teoriją. 1919 L. Kulešovas Valstybinėje kino mokykloje (nuo 1925 Kinematografijos technikumas, nuo 1938 Kinematografijos institutas) Maskvoje įsteigė mokomąsias kino dirbtuves (nuo 1922 Kulešovo kolektyvas); pirmieji jo kurse studijavo režisieriai B. Barnetas, V. Pudovkinas, aktoriai A. Chochlova (1897–1985), L. Obolenskis (1902–91), V. Fogelis (1902–29), S. Komarovas (1891–1957) ir kiti. L. Kulešovas atrado naujos realybės, prasmių ir erdvės sukūrimo principus kine, įrodė, kad naujos reikšmės randasi ne iš kadrų turinio, bet yra jų montažo rezultatas (vadinamasis Kulešovo efektas), pirmasis įžvelgė būtinybę rengti naujo tipo kino aktorius. Jo filmui Neįtikėtini misterio Vesto nuotykiai bolševikų šalyje (1924) būdinga susižavėjimas vesternais, parodijos, grotesko gausūs elementai, gaudynės, triukai, filmams Pagal įstatymą (1926), Jūsų pažįstama (1927), Didysis guodėjas (1933) – novatoriškumas, originali forma.
S. Eizenšteinas į kiną atėjo iš 1917–21 didelės įtakos kinui turėjusios organizacijos Proletkult, kuri vienijo įvairių sričių menininkus. Jis kine pritaikė savo sukurtą atrakcionų montažo teoriją (1923), kurios esmė – priversti žiūrovą išgyventi emocinę įtampą, filme Streikas (1925) atsisakė tradicinio siužeto, pagrindiniu filmo herojumi pavertė kolektyvą, filme Spalis (1927) rėmėsi savo intelektualiojo kino teorija. S. Eizenšteino filmas Šarvuotis „Potiomkinas“ (1925) laikomas vienu geriausių visų laikų pasaulio kino kūrinių. V. Pudovkinas savo filmuose ir teoriniuose veikaluose nagrinėjo kino specifikos, montažo, darbo su aktoriumi klausimus. Trilogijoje Motina (1926), Sankt Peterburgo žlugimas (1927), Čingischano palikuonis (1928) jis pritaikė konstruktyviojo montažo kino principą. L. Kulešovo, S. Eizenšteino, V. Pudovkino filmai, teorinės koncepcijos sulaukė aukšto įvertinimo užsienyje ir buvo pavadintos sovietinio montažo mokykla.
filmo Šarvuotis „Potiomkinas“ kadras (1925, režisierius S. Eizenšteinas)
1921 Petrograde režisieriai G. Kozincevas ir L. Traubergas įkūrė teatro ir kino dirbtuves Aktoriaus ekscentriko fabrikas (rusiškai sutrumpintai FEKS), su kitais paskelbė manifestą Ekscentrizmas. Pasitelkę vadinamuosius žemuosius menus ir žanrus, masinės kultūros ir grotesko priemones jie siekė atskleisti naujas kino galimybes. Jų filmams Oktiabrinos nuotykiai (1924), Milinė (1926), S.V.D. (1927), Naujasis Babilonas (1929) būdinga originalūs scenografijos ir operatorių sprendimai (daugelio filmų dailininkas J. Jenejus, 1890–1971, operatorius A. Moskvinas). 3 dešimtmetyje, ypač paskelbus Naująją ekonominę politiką, kino gamyba išsiplėtė, buvo pasitelktas ir privatus kapitalas. Psichologinių dramų sukūrė J. Raizmanas, J. Červiakovas (1899–1942), S. Jutkevičius, naujos epochos moralines dilemas atskleidė F. Ermleris (Paryžiaus batsiuvys 1928, Imperijos nuolauža 1929). J. Protazanovas sukūrė vieną pirmųjų mokslinės fantastikos filmų Aelita (1924), B. Barnetas – komedijų apie šiuolaikinį gyvenimą (Mergina su dėže 1927, Namas Trubnajos gatvėje 1928), A. Roomas – vieną populiariausių 3 dešimtmečio filmų Trečioji miestiečių (1927), politinių filmų apie Rusijos pilietinį karą (Mirties įlanka 1926). Sukurta istorinių revoliucinių filmų apie sunkią užsienio darbininkų ir intelektualų padėtį: Salamandra (1928, režisierius G. Rošalis), Šmėkla, kuri negrįžta (1930, režisierius A. Roomas), rusų ir užsienio literatūros ekranizacijų.
1928 atsiradus garsiniam kinui montažinio kino meistrai S. Eizenšteinas, V. Pudovkinas ir G. Aleksandrovas paskelbė manifestą Garsinio filmo ateitis. Paraiška (1928), jame rašė apie kinui gresiantį teatrališkumą, siūlė laikytis garso asinchroniškumo principo. Filmų gamyba sumenko, iki 1935 buvo kuriami ir nebylūs, ir garsiniai filmai. Atsiradus garsui filmuose nebeliko energingo montažo, aktorių vaidyba tapo teatrališkesnė. Pirmuoju garsiniu vaidybiniu filmu laikomas Viena (1931, režisieriai G. Kozincevas, L. Traubergas, pradėtas kaip nebylus), populiaresnis už jį buvo režisieriaus N. Ekko (1902–76) filmas Kelialapis į gyvenimą (1931). Režisierius B. Barnetas filme Pakraštys (1933) savitai sujungė vaizdą ir garsą.
Nuo 3 dešimtmečio Rusijos kinas buvo kuriamas ir emigracijoje. Į Prancūziją išvyko A. Chanžonkovas, P. Thiemannas. Paryžiuje J. Jermoljevas, J. Protazanovas, I. Mozžuchinas ir kiti įkūrė bendrovę Ermolieff‑Cinéma (nuo 1922 Albatros, vadovas A. Kamienko). Čia sukurta rusų ir prancūzų klasikos ekranizacijų (režisieriai A. Volkovas, 1885–1942, V. Turžanskis, 1891–1976), bendradarbiavo prancūzų režisieriai R. Clairas, J. Epsteinas, A. Gance’as, M. L’Herbier, J. Renoiras, filmų sukūrė ir žymus aktorius I. Mozžuchinas (Karnavalo vaikas 1921, Deganti žarija 1922). Rusijos kinematografininkai dirbo Čekoslovakijoje, Italijoje. Nuo 3 dešimtmečio antros pusės Vokietijoje dirbo rusų režisieriai F. Ocepas (1895–1949), A. Volkovas, aktoriai A. Sten (1908–93), D. Buchoveckis (1885–1932), O. Tschechowa, operatoriai, technikai. Emigrantai režisieriai išsaugojo ikirevoliucinio kino stilių, jo elementus vėliau perėmė prancūzų poetinio realizmo krypties režisieriai, vokiečių kinematografininkai. Holivude išgarsėjo R. Mamoulianas (1897–1987), R. Boleslawskis (1889–1937), M. Čechovas (daug prisidėjo prie Jungtinių Amerikos Valstijų kino aktorių mokyklos atsiradimo). 3 dešimtmetyje į Rusiją grįžo J. Protazanovas, P. Čardyninas, A. Chanžonkovas.
3–4 dešimtmetyje organizacijos RAPP ir Revoliucinių kinematografijos darbuotojų asociacija kritikavo daugumą filmų už beidėjiškumą, vadinamąjį formalizmą. Į kiną atėjusi nauja karta atsisakė montažinio kino mokyklos principų. 4 dešimtmečio pradžioje sukurta didaktiškų, schematiškų propagandinių filmų: Manometras‑1 (1930), Manometras‑2 (1931, abiejų režisierius A. Roomas), Pusiaudienis (1931, režisieriai J. Cheificas, A. Zarchi). Filme Pasitiktinis (1932, režisieriai S. Jutkevičius, F. Ermleris) parodytas netrukus kine ėmęs vyrauti gamybinis konfliktas. 1935 pirmasis kinematografininkų pasitarimas pasmerkė vadinamąjį formalizmą ir paskelbė socialistinį realizmą vieninteliu teisingu tikrovės vaizdavimo metodu. Pagrindiniu tapo istorinio revoliucinio filmo žanras. Filme Čiapajevas (1934, režisieriai G. ir S. Vasiljevai) įtvirtinta nauja totalitarinė estetika ir naujas požiūris į revoliuciją kine: pabrėžiamas ne liaudies judėjimas, bet revoliucinį pakilimą personifikuojantis už revoliuciją kovojusių asmenų gyvenimas ir žygdarbis. Aktoriaus B. Babočkino (1904–75) sukurtas Rusijos pilietinio karo didvyris Čiapajevas tapo sovietinio kino mitologema. Kiti svarbiausi šios krypties filmai: trilogija Maksimo jaunystė (1935), Maksimo sugrįžimas (1937), Vyborgo pusė (1939, visų režisieriai G. Kozincevas, L. Traubergas), Baltijos deputatas (1937, režisieriai J. Cheificas, A. Zarchi), dilogija Leninas Spalį (1937) ir Leninas 1918 metais (1939, abiejų režisierius M. Rommas).
1934 prasidėjus naujai teroro bangai kinas atspindėjo naujas politines tendencijas (filme Didysis pilietis 1939, režisierius F. Ermleris, pavaizduota S. Kirovo nužudymo istorija), pastatyta įvairių žanrų (nuotykių, detektyvų, socialinių dramų, komedijų) filmų apie vadinamuosius liaudies priešus: Partinis bilietas (1936, režisierius I. Pyrjevas), Mergina su charakteriu (režisierius K. Judinas, 1896–1957), Inžinieriaus Kočino klaida (režisierius A. Mačeretas, 1896–1979), Didysis gyvenimas (režisierius L. Lukovas, 1909–63, visi 1939). Kino diegiama žmogaus kenkėjo sąvoka ilgam įsigalėjo sovietinėje gyvensenoje ir ideologijoje. Filmas Trylika (1936, režisierius M. Rommas) apie sovietinės valdžios priešus basmačius Vidurinėje Azijoje laikomas vėlesnių vadinamųjų sovietinių isternų prototipu. Filmuose aukštinta poliarininkų, naujų miestų statytojų, lakūnų žygdarbiai: Aerogradas (režisierius O. Dovženko), Lakūnai (režisierius J. Raizmanas, abu 1935), Septynetas drąsuolių (1936), Komsomolskas (1938, abiejų režisierius S. Gerasimovas). 4 dešimtmečio pabaigos propagandiniuose filmuose atsispindėjo J. Stalino propaguota būsimo karo koncepcija (Jei rytoj kils karas 1938, režisierius J. Dziganas, 1898–1981), buvo kuriami filmai apie istorinius personažus (Petras I 1937–39, režisierius V. Petrovas, Suvorovas 1941, režisieriai V. Pudovkinas, M. Dolleris, 1889–1952, Aleksandras Neviškis 1938, parodytas 1941, režisierius S. Eizenšteinas).
4–5 dešimtmetyje režisieriaus G. Aleksandrovo sovietiniame kine įdiegtam muzikinės komedijos žanrui (Linksmieji vyrukai 1934, Cirkas 1936, Volga, Volga 1938, Šviesus kelias 1940, Pavasaris 1947) būdinga žanro sąlygiškumą pabrėžiantis pompastinis stilius, rodomas turtingas sovietinis gyvenimas. Režisierius I. Pyrjevas muzikiniuose filmuose (Turtingoji nuotaka 1938, Traktorininkai 1939, Kiaulininkė ir piemuo 1941) pabrėžė žanro folkloriškumą, rodė kaimo gyvenimą, jo komedijoms būdinga utopinė šviesaus komunistinio rytojaus erdvė, idealūs ateities žmonės pavaizduoti filme Griežtas jaunuolis (1936, iki 7 dešimtmečio draustas rodyti, režisierius A. Roomas). Kinas labiau suartėjo su literatūra ir teatru, gausiau statyta klasikinės literatūros ir dramaturgijos ekranizacijų: Audra (1934, režisierius Vladimiras Petrovas), Bekraitė (1937, režisierius J. Protazanovas, abu pagal A. Ostrovskį), Pampuška (1934, pagal G. de Maupassant’ą, režisierius M. Rommas). Režisieriaus M. Donskojaus filmuose pagal M. Gorkio autobiografinių romanų trilogiją Gorkio vaikystė (1938), Žmonėse (1939), Mano universitetai (1940) originaliai derinti realizmas ir poezija turėjo daug įtakos italų neorealizmo srovei. Statyta nemažai filmų apie vokiečių darbininkų kovą su išnaudotojais, juodaodžių eksploataciją Jungtinėse Amerikos Valstijose, klasių kovą užsienio šalyse (Dezertyras, režisierius V. Pudovkinas, Mirties konvejeris, režisierius I. Pyrjevas, abu 1933). Vaikų ir jaunimo filmai buvo kuriami Centrinėje M. Gorkio vaikų ir jaunimo filmų studijoje (1936–48 Sojuzdetfilm). Ekranizuojant vaikų literatūros klasikinius kūrinius siužetai buvo keičiami pagal sovietinę ideologiją (Kapitono Granto vaikai 1936, režisierius V. Vainštokas, 1908–78), sukurta kino pasakų (Naujasis Guliveris 1935, režisierius A. Ptuško), šiuolaikinės tematikos filmų (Timūras ir jo komanda 1940, režisierius A. Razumnyj, 1891–1972), pasakojimų apie vaikų padėtį Vakaruose (Suplyšę batai 1933, režisierė M. Barskaja, 1903–37). Garsiausi šio laikotarpio kino aktoriai: B. Ščiukinas (1894–1939), F. Ranevskaja, A. Tarasova, N. Batalovas (1899–1937), N. Bogoliubovas (1899–1980), M. Žarovas (1899–1981), B. Čirkovas, I. Iljinskis, L. Orlova, N. Čerkasovas, B. Babočkinas, V. Mareckaja (1906–78), T. Makarova (1907–97), M. Ladynina, N. Kriučkovas, J. Samoilovas, L. Smirnova (1913–2007), P. Aleinikovas, B. Andrejevas, N. Alisova (1915–96), V. Serova (1917–75), L. Celikovskaja (1919–92). 4–6 dešimtmetyje buvo sušaudyti ar lageriuose žuvo kino gamybos organizatoriai B. Šumiackis (1886–1938), J. Čužinas (1898–1938), A. Gruzas, B. Babickis (1900–49), kritikas ir kino teoretikas A. Piotrovskis (1898–1937), aktoriai V. Zuskinas (1899–1952), J. Garkuša‑Širšova (1915–48), operatorius V. Nilsenas (1905–38), lageriuose kalėjo ir buvo ištremti scenaristai A. Kapleris (1904–79), N. Erdmanas, M. Volpinas (1902–88), aktoriai I. Kovalis‑Samborskis (1893–1962), L. Obolenskis, Z. Fiodorova (1909–81), V. Dvoržeckis (1910–93), T. Okunevskaja (1914–2002), G. Žžionovas (1915–2005), V. Karavajeva (1921–97).
filmo Vaivorykštė kadras (1944, režisierius M. Donskojus)
Per SSRS–Vokietijos karą kino studijos Mosfilm, Lenfilm buvo evakuotos į Almatą. Čia 1942–44 filmai buvo kuriami Centrinėje jungtinėje kino studijoje, fronte filmavo daug kino operatorių. Iš trumpametražių filmų sudarytuose Koviniuose kino rinkiniuose karikatūriškai rodyti vokiečiai, su jais kovojo populiarūs sovietinio kino personažai. Vaidybinis filmas Rajono komiteto sekretorius (1942, režisierius I. Pyrjevas) pradėjo populiariausią karo metais temą – paprastų žmonių, pirmiausia moterų (Ji gina tėvynę 1943, režisierius F. Ermleris) ir partizanų, kova su vokiečių okupantais. Realizmu ir tragizmu išsiskyrė režisieriaus M. Donskojaus filmas Vaivorykštė (1944), kuriame susieta pasipriešinimo okupantams ir evangelijos motyvai. Sukurta filmų apie frontą, karo buitį: Mašenka (1942, režisierius J. Raizmanas), Du kariai (1943, režisierius L. Lukovas), Vaikinas iš mūsų miesto (1942), Lauk manęs (1943, abiejų režisierius A. Stolperis). Dažniausiai filmuose vaizduoti nauji didvyriai (Zoja 1944, režisieriai L. Arnštamas, 1905–79, I. Frezas, 1909–94, A. Ptuško), buvo populiarūs pramoginiai filmai ir komedijos (Antoša Rybkinas 1942, režisierius K. Judinas, Šeštą valandą vakaro po karo 1944, režisierius I. Pyrjevas).
5 dešimtmečio antros pusės filmuose toliau plėtota karo tema: Žvalgo žygdarbis (1947, režisierius B. Barnetas), Trečiasis smūgis (1948, režisierius I. Savčenka, 1906–50), Jaunoji gvardija (1948, režisierius S. Gerasimovas). Suklestėjęs J. Stalino kultas buvo įtvirtintas filmuose Priesaika (1946), Berlyno žlugimas (1949, abiejų režisierius M. Čiaureli, 1894–1974). S. Eizenšteino filmo Ivanas Rūstusis (1945–46), turėjusio tapti J. Stalino pašlovinimu, dalis 1 buvo apdovanota J. Stalino premija (1945), dalis 2 rodyti uždrausta (1958 leista); joje teigta, kad begalinė valdžia veda į asmenybės degradaciją. Kino raidą neigiamai paveikė 1946 komunistų partijos Centrinio komiteto nutarimas, pasmerkęs ir uždraudęs rodyti filmo Didysis gyvenimas (1946, režisierius L. Lukovas) 2 dalį (parodyta 1958), nes joje esą neteisingai buvo pateikti valstybės ir kolektyvo santykiai, vadinamoji antikosmopolitinė kampanija. Per metus buvo išleidžiama tik apie 10 ilgametražių vaidybinių filmų. Sukurta nemažai biografinių filmų apie žymius mokslininkus, menininkus, revoliucionierius, karvedžius (Glinka 1946, režisierius L. Arnštamas, Akademikas Ivanas Pavlovas 1949, Musorgskis 1950, abiejų režisierius G. Rošalis, Mičiurinas 1949, režisierius O. Dovženko). Prasidėjus Šaltajam karui filmuose buvo rodomi siekiantys naujo pasaulinio karo, bendradarbiaujantys su naciais amerikiečiai (Rusų klausimas 1948, režisierius M. Rommas, Susitikimas prie Elbės 1949, režisierius G. Aleksandrovas). Kinui buvo būdinga schematizmas, didaktiški siužetai, herojų tendencingas skirstymas į geruosius ir bloguosius; vienu svarbiausių šio laikotarpio kino bruožų tapo aktorių dominavimas. Garsėjo aktoriai P. Kadočnikovas, S. Bondarčiukas, V. Družnikovas (1922–94), K. Lučko (1925–2005), N. Mordiukova, V. Vasiljeva (g. 1925), I. Makarova, V. Tichonovas.
6 dešimtmetyje atsirado ir naujų temų, buvo pabrėžiama herojų psichologiniai, moraliniai konfliktai, akcentuojama šeima: Didžioji šeima (1954), Mano brangus žmogus (1958, abiejų režisierius J. Cheificas), Gyvenimo pamoka (režisierius J. Raizmanas), Svetima giminė (režisierius M. Šveiceris), Nebaigta apysaka (režisierius F. Ermleris, visi 1955). Jaunajai režisierių kartai itin daug įtakos turėjo italų neorealizmas (Pavasaris Užupio gatvėje 1956, režisieriai M. Chucijevas, F. Mironeris, 1927–80). Sukurta reikšmingų užsienio ir rusų literatūros ekranizacijų: Vėjavaikė (1955, pagal A. Čechovą, režisierius S. Samsonovas, 1921–2002), Otelas (pagal W. Shakespeare’ą, režisierius S. Jutkevičius), Keturiasdešimt pirmas (pagal B. Lavreniovą, režisierius G. Čiuchrajus), Kareiviai (pagal V. Nekrasovą, režisierius A. Ivanovas, visi 1956), Tykusis Donas (1957–58, režisierius S. Gerasimovas), Žmogaus likimas (1959, režisierius S. Bondarčiukas, abu pagal M. Šolochovą), Dama su šuniuku (1960, pagal A. Čechovą, režisierius J. Cheificas). Filmuose buvo idealizuojama Rusijos pilietinis karas ir komunistai: Komunistas (režisierius J. Raizmanas), Pavelas Korčiaginas (pagal N. Ostrovskį, režisieriai A. Alovas, V. Naumovas, abu 1957).
Kino atgimimą paskatino po J. Stalino mirties prasidėjęs atšilimas – griauta sovietinio kino įprastos schemos, atsirado naujas požiūris į tikrovę ir pagrindines kino temas. Naujoviškai į II pasaulinį karą pažvelgta originalaus vaizdinio sprendimo (operatorius S. Urusevskis) režisieriaus M. Kalatozovo filme Skrenda gervės (1957, vienintelis Kanų kino festivalio prizu Auksinė palmės šakelė apdovanotas Rusijos filmas). Kiti svarbesni šios tematikos filmai: Baladė apie kareivį (1959, režisierius G. Čiuchrajus), Taika ateinančiam (1961, režisieriai A. Alovas, V. Naumovas), Ivano vaikystė (1962, režisierius A. Tarkovskis). Šiuolaikinės tematikos filmų, kuriuose atskleidžiama personažų vidinis pasaulis, jų likimų tragizmas, sukūrė režisieriai L. Kulidžanovas, J. Segelis (1923–95), J. Čiuliukinas (1929–87), B. Barnetas ir kiti. 1956 muzikine komedija Karnavalo naktis debiutavo E. Riazanovas. Garsėjo aktoriai S. Bondarčiukas, J. Matvejevas (1922–2003), G. Jumatovas (1926–97), E. Bystrickaja, A. Batalovas, V. Šukšinas, L. Charitonovas (1930–87), N. Rybnikovas (1930–90), L. Chitiajeva (g. 1930), A. Larionova (1931–2000), J. Urbanskis (1932–65), E. Leždej (1933–2001), Z. Kirijenko (g. 1933), T. Samoilova, V. Lanovojus, L. Gurčenko, I. Savvina, M. Volodina (g. 1938), V. Ivašovas (1939–95).
filmo Skrenda gervės kadras (1957, režisierius M. Kalatozovas; iš kairės: Borisas – A. Batalovas, Veronika – T. Samoilova, Stepanas – V. Zubkovas)
filmo Andrejus Rubliovas kadras (1965, režisierius A. Tarkovskis; iš kairės: Andrejus Rubliovas – A. Solonicynas, Teofanas Graikas – N. Sergejevas)
filmo Man dvidešimt metų (Iljičiaus užkarda) kadras (1965–88, režisierius M. Chucijevas; Ania – M. Vertinskaja, Sergejus – V. Popovas)
6–7 dešimtmečio kiną paveikė ir prancūzų kino kryptis Naujoji banga. Režisierius M. Rommas filme Devynios vienerių metų dienos (1962) atskleidė šiuolaikinio miesto kasdienybės, apmąstymų apie gyvenimo prasmę ir tradicines vertybes temą. Atšilimo kinui būdinga kasdienybės poezija, jaunosios kartos moralinės dilemos, konformizmo pagundos ir ištikimybė tėvų kartos idealams ryškiausiai atsispindi režisieriaus M. Chucijevo (Man dvidešimt metų 1965, cenzūros iškarpytas; visas leistas rodyti originaliu pavadinimu Iljičiaus užkarda 1988; Liepos lietus 1967), G. Danelijos (Aš vaikštau po Maskvą 1964) filmuose. 7 dešimtmečio pradžioje į kiną atėję kinematografininkai kūrė sudėtingos kino kalbos, filosofinėmis, poetinėmis metaforomis ir asociacijomis grįstą kiną. Režisierius A. Tarkovskis filme Andrejus Rubliovas (1965) nagrinėjo menininko ir valdžios santykius, I. Talankinas filme Dienos žvaigždės (1967) atkūrė rašytojos O. Berggolc vidinį pasaulį, A. Končialovskis filme Asios Kliačinos, kuri mylėjo, bet neištekėjo, istorija (1967, visas parodytas 1988) pateikė estetinį iššūkį saldiems filmams apie kaimo gyvenimą, E. Klimovas ekscentriškoje komedijoje Sveiki atvykę, arba Pašaliniams įeiti draudžiama (1964) atvirai šaipėsi iš sovietinės ideologijos klišių.
Rusijos pilietinio karo mitus sugriovęs A. Askoldovo (g. 1932) filmas Komisarė (1967) buvo iškart uždraustas rodyti (parodytas 1987). Šiuolaikinės tematikos filmais Trumpi susitikimai (1967) ir Ilgos palydos (1971, leistas rodyti 1987) debiutavo režisierė K. Muratova. Filmuose Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai (1965), Kaukazo belaisvė (1967), Briliantinė ranka (1969) atsiskleidė komediografo L. Gaidajaus talentas. Reikšmingų ekranizacijų sukūrė režisieriai G. Kozincevas (Hamletas 1964, Karalius Lyras 1971, abu pagal W. Shakespeare’ą), S. Bondarčiukas (Karas ir taika 4 d. 1967, pagal L. Tolstojų). Dažnai gvildentos moralės, prisitaikymo temos (Serioža 1960, režisieriai I. Talankinas, G. Danelija, O jeigu tai meilė? 1961, režisierius J. Raizmanas, Kai medžiai buvo dideli 1962, režisierius L. Kulidžanovas), sukurta antireliginių filmų (Stebuklingoji, režisierius V. Skuibinas, 1929–63, Debesys virš Borsko, režisierius V. Ordynskis, 1923–85, abu 1960).
filmo Karas ir taika kadras (1967, režisierius S. Bondarčiukas; Nataša Rostova – L. Saveljeva, Andrejus Bolkonskis – V. Tichonovas)
Istorinės tematikos filmuose prabilta apie J. Stalino epochos represijas (Tikėkite manimi, žmonės 1964, režisierius L. Lukovas, Draugai ir metai 1965, režisierius V. Sokolovas, 1928–2015), apie iki tol nutylėtus II pasaulinio karo aspektus (Gyvieji ir mirusieji 1964, režisierius A. Stolperis). Sukurta filmų apie kaimo gyvenimą (Pirmininkas 1964, režisierius A. Saltykovas), kriminalinių filmų, filmų apie šnipus (Ne sezono metas, režisierius S. Kulišas, 1936–2001, Skydas ir kalavijas, režisierius V. Basovas, 1923–87, abu 1968), filmų vaikams ir jaunimui (Škidos respublika 1966, režisierius G. Poloka, 1930–2014, Išgyvensim iki pirmadienio 1968, režisierius S. Rostockis). Garsėjo aktoriai O. Borisovas, R. Bykovas, S. Liubšinas, A. Solonicynas, A. Demidova, A. Demianenka (1937–99), V. Vysockis, O. Dalis (1941–81), I. Gulaja (1941–90), I. Čiurikova, A. Vertinskaja.
1972 priimtame SSKP Centrinio komiteto nutarime Apie priemones tolesniam sovietų kinematografijos vystymui pabrėžiama būtinybė atskleisti kine šiuolaikinio gyvenimo problemas. Stagnacijos požymių juntama pagal valstybės užsakymą sukurtuose karo (Išlaisvinimas 1971, Laisvės kariai 1977, abiejų režisierius J. Ozerovas, 1921–2001, Jie kovėsi už tėvynę 1975, režisierius S. Bondarčiukas), gamybinės (Karščiausias mėnuo 1974, režisierius J. Karasikas, 1923–2005, Duonos skonis 1979, režisierius A. Sacharovas, 1934–99) tematikos filmuose. Labiausiai lankomo filmo Nesugaunamieji keršytojai (1967, režisierius E. Keosajanas, 1936–94) buvo sukurtas (žiūrovams reikalaujant) tęsinys Nauji nesugaunamųjų nuotykiai (1968). Autorinio kino atstovai kūrė aštrius šiuolaikinio gyvenimo, jaunimo, moralines problemas gvildenančius filmus: Pradžia (1970), Prašau žodžio (1975, abiejų režisierius G. Panfilovas), Monologas (1973), Svetimi laiškai (1976, abiejų režisierius I. Averbachas), Putine raudonasai (1974, režisierius V. Šukšinas), Premija (1975, režisierius S. Mikaelianas, 1923–2016), Raktas be teisės perduoti (1977, režisierė D. Asanova). Reikšmingiausiuose filmuose apie karą vaizduojama karo kasdienybė, paprastų žmonių likimų tragizmas (Patikrinimas keliuose 1971, iki 1985 draustas rodyti, Dvidešimt dienų be karo 1977, abiejų režisierius A. Germanas, O aušros čia tykios 1972, režisierius S. Rostockis, Pakilimas 1977, režisierė L. Šepitko), karo veteranų dvejonės (Sparnai 1968, režisierė L. Šepitko, Baltarusijos stotis 1970, režisierius A. Smirnovas).
filmo Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui kadras (1977, režisierius N. Michalkovas)
Itin populiarūs tapo televizijos serialai apie karą, žvalgų, milicininkų pasiaukojimą: Septyniolika pavasario akimirkų (1973, režisierė T. Lioznova, 1924–2011), Susitikimo vietos pakeisti negalima (1979, režisierius S. Govoruchinas). Sukurta rusų (Nusikaltimas ir bausmė 1970, pagal F. Dostojevskį, režisierius L. Kulidžanovas, Bėgimas 1970, pagal M. Bulgakovą, režisieriai A. Alovas, V. Naumovas, Jegoras Bulyčiovas ir kiti 1973, pagal M. Gorkį, režisierius S. Solovjovas, Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui 1977, pagal A. Čechovą, Kelios I. I. Oblomovo gyvenimo dienos 1979, pagal A. Gončiarovą, abiejų režisierius N. Michalkovas) ir užsienio (Soliaris 1972, pagal S. Lemą, režisierius A. Tarkovskis, Legenda apie Tilį 1977, pagal Ch. De Costerą, režisieriai A. Alovas, V. Naumovas) literatūros ekranizacijų.
A. Tarkovskis filmuose Veidrodis (1975) ir Stalkeris (1979) tęsė filosofinius apmąstymus apie gyvenimo prasmę, požiūrį į istoriją, dvasingumo ir Dievo paieškas, eksperimentavo su autorinio kino pasakojimo, filosofinės parabolės formomis. Populiarus buvo žanrinis kinas: komedijų sukūrė G. Danelija (Afonia 1975, Mimino 1978, Rudens maratonas 1979), V. Melnikovas (Čiukotkos viršininkas 1966), E. Riazanovas (Likimo ironija, arba Po pirties 1976, Tarnybinis romanas 1977, Garažas 1979), vadinamąjį isterno žanrą plėtojo V. Motylis (Baltoji dykumos saulė 1969), epinį kiną kūrė A. Končialovskis (Sibiriada 1978). Sukurta filmų apie revoliucinį pasipriešinimą, slogų gyvenimą Vakaruose ir imperialistų užmačias (Tas saldus žodis – laisvė! 1973, Kentaurai 1979, abiejų režisierius V. Žalakevičius, Misterio Makinlio pabėgimas 1975, režisierius M. Šveiceris). Itin populiari buvo melodrama Maskva netiki ašaromis (1979, režisierius V. Menšovas), filmai XX amžiaus piratai (1980, režisierius B. Durovas), Ekipažas (1980, režisierius A. Mitta). Garsėjo aktoriai M. Hrynko, P. Luspekajevas (1927–70), M. Uljanovas (1927–2007), V. Zamanskis (g. 1928), A. Kuznecovas (1930–2014), O. Basilašvili, A. Freindlich, A. Filozovas (1937–2016), L. Achedžakova, A. Miagkovas (abu g. 1938), A. Mironovas, A. Kaliaginas, M. Terechova, I. Mirošničenko (g. 1942), O. Jankovskis, N. Michalkovas, A. Kaidanovskis, V. Gostiuchinas (g. 1946), J. Bogatyriovas (1947–89), J. Solovej, O. Ostroumova, M. Nejolova (abi g. 1947), N. Gundareva (1948–2005), I. Kupčenko (g. 1948), J. Proklova (g. 1953), N. Andreičenko (g. 1956).
9 dešimtmečio pradžioje kai kurie nepriimtini oficialiajai ideologijai filmai buvo uždrausti (Agonija, 1981 parodytas užsienyje, SSRS iki 1985 draustas rodyti, režisierius E. Klimovas), bet vėliau draudimų sumažėjo. V. Abdrašitovas filmuose Lapių medžioklė (1980), Traukinys sustojo (1982), Planetų paradas (1984) tyrinėjo sovietinio žmogaus vidinį pasaulį, N. Michalkovas kūrė degraduojančių savo amžininkų portretus (Giminė 1981), A. Germanas filme Mano draugas Ivanas Lapšinas (1984) rekonstravo 4 dešimtmečio žmonių pasaulėjautą, S. Aranovičius (1934–1996; Torpednešiai 1983), V. Aristovas (Parakas 1985) plėtojo karo tematiką dokumentiniu stiliumi atkurdami karo kasdienybę. R. Balajanas (g. 1941) filme Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje (1983) sukūrė prarastosios keturiasdešimtmečių kartos manifestą, itin populiarūs buvo P. Todorovskio, K. Šachnazarovo (g. 1952) filmai. Po 1985 SSRS kinematografininkų sąjungos (įkurta 1965) suvažiavimo sąjunga įgavo daugiau galių, specialioji komisija turėjo grąžinti į ekranus uždraustus filmus, pradėta rengti kino reformą. Nuo 9 dešimtmečio vidurio sukurta daug filmų iki tol cenzūros draustomis temomis: apie Stalino lagerius, kalinius, narkomanus, prostitutes, gyvenimo dugne atsidūrusius žmones, antiutopijų apie pasaulio pabaigą, katastrofas. Savita menine kalba išsiskyrė K. Muratovos (Asteninis sindromas 1989), K. Lopušanskio (g. 1947) Mirusio žmogaus laiškai (1986) filmai. Viena pagrindinių šio laikotarpio temų – J. Stalino epochos demitologizavimas – originaliai buvo įkūnyta režisieriaus T. Abuladzės filme Atgaila (1984, SSRS parodytas 1987). Parodyti iki tol viešai nedemonstruoti sudėtingi autoriniai A. Sokurovo filmai Vienišas žmogaus balsas (1978) ir Skausminga nejautra (1983), filme Užtemimo dienos (1988) jis tęsė A. Tarkovskiui būdingą žmogaus ir istorijos santykio, Dievo paieškų temą. Iki tol drausta pogrindinė jaunimo kultūra atskleista filmuose Assa (1987, režisierius S. Solovjovas), Adata (1988, režisierius R. Nugmanovas, g. 1954), filmą manifestą apie kartų santykius Mažoji Vera (1988) sukūrė režisierius V. Pičiulas (1961–2015).
10 dešimtmetyje sumenko kinematografijos finansavimas, atsirado privačių kino studijų, sukurta itin daug televizijos serialų, kino gamybai imtas naudoti privatus ir užsienio kapitalas. Takoskyra tarp pramoginio, menko meninio lygio kino ir autorinio kino tapo vis pastebimesnė. 1990–91 sukurta daugiau kaip 500 filmų, bet didžioji jų dalis (vadinamieji kooperatiniai) neturėjo meninės vertės. 10 dešimtmetyje autorinio kino tradicijas toliau plėtojo režisieriai A. Sokurovas, K. Muratova, V. Abdrašitovas. I. Dychovičnas (1947–2009; Praraja 1992) ir S. Livnevas (g. 1964; Pjautuvas ir kūjis 1994), siekdami demitologizuoti epochą, stilizavo stalinizmo laikotarpio estetiką, P. Lunginas filmuose Taksi bliuzas (1990) ir Lunaparkas (1992) atskleidė sovietinių žmonių niūrius kompleksus. A. Balabanovas sukūrė estetizuotų S. Becketto (Laimingos dienos 1991) ir F. Kafkos (Pilis 1994) ekranizacijų, jo vėliau sukurti filmai Brolis (1997), Karas (2002) vertinami kontroversiškai, autorius dažnai kaltintas šovinizmu. Kinotyrininkas O. Kovalovas (g. 1950) filmuose Skorpiono sodai (1991), Sergejus Eizenšteinas. Autobiografija (1995) rėmėsi kino archyvais, naudojo koliažo principą, V. Todorovskis (Katafalkas 1990, Meilė 1991, Pamaskvės vakarai, Kurčiųjų šalis, abu 1994) ir D. Jevstignejevas (g. 1961; Limita 1994, Mama 1999) pratęsė psichologinės dramos tradicijas. Kino kalbos raidai daug įtakos turėjo A. Germano filmas Chrustaliovai, mašiną! (1998). Reikšmingų debiutinių filmų sukūrė A. Proškinas, P. Čiuchrajus (g. 1946), A. Rogožkinas (g. 1949), V. Chotinenko, J. Kara (g. 1954), A. Chvanas (g. 1957), L. Sadilova (g. 1963).
Kine vėl atgimė 4 dešimtmetyje iš Holivudo perimtas vadinamsis didysis stilius (Saulės išvarginti 1994, Sibiro kirpėjas 1999, abiejų režisierius N. Michalkovas). Atsirado vadinamasis liaudiškas kinas, skirtas iš kino laukiantiems pramogos žiūrovams (Rusų nacionalinės medžioklės ypatumai 1995, režisierius A. Rogožkinas). Profesionalūs kino kūrėjai (V. Bortko, g. 1946, A. Rogožkinas, A. Tatarskis, 1950–2007, D. Svetozarovas, g. 1951) vis dažniau kūrė televizijos serialus, į kiną atėjo nemažai reklamos kūrėjų (T. Bekmambetovas, g. 1961, F. Bondarčiukas, g. 1967, F. Jankovskis, g. 1968). Reikšmingų vaidmenų sukūrė P. Mamonovas (g. 1951), S. Garmašas, A. Guskovas (abu g. 1958), S. Makoveckis, O. Menšikovas, J. Jakovleva, V. Cojus (1962–90), I. Dapkūnaitė, V. Maškovas, N. Negoda (abu g. 1963), J. Mironovas, M. Porečenkovas (g. 1969), S. Bodrovas jaunesnysis (1971–2002), K. Chabenskis (g. 1972), S. Bezrukovas (g. 1973), Č. Chamatova (g. 1975).
21 a. 1 dešimtmetyje debiutavo režisieriai A. Zviagincevas (g. 1964; Sugrįžimas 2003), B. Chlebnikovas ir A. Popogrebskis (abu g. 1972; Koktebelis 2003), plėtotas vadinamojo nekomercinio kino stilius (Kaip aš praleidau vasarą, režisierius A. Popogrebskis, Pakvaišusi pagalba, režisierius B. Chlebnikovas, abu 2010), A. Germanas jaunesnysis (g. 1976) demitologizavo praeitį (Popierinis kareivis 2009). Daug įtakos kinui turėjo teatro dramaturgų ir režisierių K. Serebrennikovo (g. 1969; Vaizduojant auką 2006), I. Vyrypajevo (g. 1974; Euforija 2006, Deguonis 2009), V. Sigarevo (g. 1977; Vilkelis 2009) sukurti filmai. Plėtota Holivudo tradiciniai žanrai – trileris, vadinamoji fantazija (Nakties sargyba 2004, režisierius T. Bekmambetovas), miuziklas (Stileivos 2008, režisierius V. Todorovskis). Filmų sukūrė A. Balabanovas (Kūrikas 2010), N. Michalkovas (Saulės išvarginti 2. Pasipriešinimas 2010, Citadelė 2011), A. Sokurovas (Faustas 2011).
filmo Faustas kadras (2011, režisierius A. Sokurovas; Faustas – J. Zeileris, Gretchen – I. Dychauk)
20 a. 7–8 dešimtmetyje iš SSRS emigravę režisieriai ir aktoriai kūrė Izraelyje (režisieriai M. Kalikas, M. Boginas, g. 1936, H. Frankas, 1926–2013), Jungtinėse Amerikos Valstijose (aktoriai S. Kramarovas, 1934–1995, O. Vidovas, 1943–2017, režisierius A. Končialovskis). 9 dešimtmetyje Holivudo filmuose vaidino aktorė N. Negoda. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbo režisieriai S. Bodrovas vyresnysis (g. 1948), T. Bekmambetovas.
Kinematografininkus rengia S. Gerasimovo kinematografijos universitetas (įkurtas 1919, nuo 1934 Kinematografijos institutas, 1986 suteiktas S. Gerasimovo vardas), Aukštieji scenaristų ir režisierių kursai (įkurti 1963, abu Maskvoje), Sankt Peterburgo teatro meno akademija (1962–93 Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutas, 1984 suteiktas N. Čerkasovo vardas), kitos aukštosios ir privačios mokyklos. Daugelyje miestų rengiami tarptautiniai kino festivaliai; svarbiausi: Maskvos tarptautinis kino festivalis (pirmą kartą surengtas 1935, atnaujintas 1959, 1959–99 vyko kas 2 metai, nuo 2000 rengiamas kasmet), Atviras Rusijos kino festivalis Kinotavr (nuo 1989 Soči), Atviras Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ir Baltijos šalių kino festivalis Kinošok (nuo 1992 Anapoje), Langas į Europą (Vyborge), Festivalių festivalis (Sankt Peterburge, abu nuo 1993).
filmo Žmogus su kino kamera kadras (1929, režisierius Dz.Vertovas)
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje įvykius filmavo kitų šalių operatoriai, netrukus svarbiausius istorinius įvykius pradėjo fiksuoti ir Rusijos kino operatoriai. 1918–19 Dz. Vertovas su A. Saveljevu kūrė pirmą sovietinį kino žurnalą Kinonedelja. Iš pilietinio karo frontuose nufilmuotos ir kitus svarbius įvykius užfiksavusios kino kronikos Dz. Vertovas sukūrė filmus Revoliucijos metinės (1918) ir Pilietinio karo istorija (1922). Su savo įkurta grupe Kino‑oko (M. Kaufmanas, J. Svilova, I. Kopalinas ir kiti) suformulavo kino tiesos (kinopravda) teoriją, pagal kurią sukūrė naujo tipo kino žurnalą Kinopravda (1922–25). Dz. Vertovas pasisakė prieš vaidybinį kiną, rėmėsi eksperimento, asociatyvaus montažo, vadinamosios užkluptos tikrovės principais, atsiradus garsiniam kinui eksperimentavo su garsu. E. Šub sukūrė naują dokumentinio kino žanrą – montažinį filmą: Romanovų dinastijos žlugimas (1927), Nikolajaus II Rusija ir Levas Tolstojus (1928).
3 dešimtmetyje režisierius V. Jerofejevas (1898–1940) nufilmavo originalių etnografinių, kelionių filmų apie Aziją (Pasaulio stogas 1928, Azijos širdis 1929), Vokietiją (Į laimingą uostą 1930). 4 dešimtmetyje įsteigta specializuotos dokumentinių filmų studijos Maskvoje, Leningrade, Irkutske. Vis mažiau eksperimentuota, kurta ideologizuoti kino žurnalai, reportažai, kino apybraižos, filmai portretai, vadinamieji filmai procesai (fiksuota garsių politinių teismo procesų eiga).
Dokumentinius filmus kūrę režisieriai dažnai buvo ir operatoriai; žymiausias – R. Karmenas (filmavo SSRS, Ispanijoje, Abisinijoje, Kinijoje). 1932–34 vienas žymiausių sovietinio kino kūrėjų A. Medvedkinas važinėjo po šalį su Kino traukiniu ir kūrė dokumentinius, vaidybinius, animacinius filmus (dažnai nufilmuodavo ir tą pačią dieną surengdavo premjerą). II pasaulinio karo frontuose dirbo daugiau kaip 200 kino operatorių. 1942 M. Sluckis (1907–59) iš sumontuotų maždaug 100 operatorių tą pačią dieną nufilmuotų kadrų sukūrė filmą Karo diena. 1942 sukurtas I. Kopalino (1900–76) filmas Vokiečių fašistų kariuomenės sutriuškinimas prie Maskvos buvo apdovanotas Oskaru. Per SSRS–Vokietijos karą dokumentinių filmų sukūrė ir sovietinio kino klasikai O. Dovženko, S. Jutkevičius, J. Raizmanas. R. Karmeno filmas apie Niurnbergo procesą Tautų teismas (1947) tapo vienu svarbiausių pokario filmų. Kiti šiuo laikotarpiu sukurti dokumentiniai filmai ir kino žurnalai daugiausia iliustravo ir skelbė ideologines klišes, rodė pagražintą tikrovę, buvo pernelyg didaktiški.
6 dešimtmetyje dokumentinis kinas atsigavo R. Karmenui sukūrus filmą Pasakojimas apie Kaspijos naftininkus (1953). Atšilimo laikotarpio kino dokumentininkų V. Lisakovičiaus (g. 1937), P. Kogano (1931–98) ir P. Mostovojaus (g. 1938), S. Aranovičiaus (1934–96), M. Merkel (1927–2015), B. Galanterio (1935–92) filmams būdinga personažų likimų subtili analizė. Viename svarbiausių filmų Paprastas fašizmas (1967) M. Rommas atskleidė totalitarinių režimų esmę. 7 dešimtmetyje sukurtuose poetiniuose dokumentiniuose filmuose A. Pelešianas (g. 1938) pritaikė savo sukurtą distancinio montažo teoriją. 8 dešimtmetyje sukurta daug dokumentinių filmų serialų, garsiausias – režisieriaus R. Karmeno sukurtas 20 serijų filmas Didysis Tėvynės (1979). Prasidėjus pertvarkai filmuose demaskuota totalitariniai mitai (Solovkų valdžia 1988, režisierė M. Goldovskaja, g. 1941), atskleisti vadinamųjų mažųjų žmonių tragiški likimai (Praeitis atrodo lyg sapnas 1987, režisierius S. Mirošničenko, g. 1955), kritikuota valdžia (Taip gyventi negalima 1990, režisierius S. Govoruchinas). Meninės dokumentikos krypties originalių filmų sukūrė A. Sokurovas (Marija 1978–88, Vakaro auka 1987), su S. Aranovičiumi: Dmitrijus Šostakovičius. Alto sonata (1981). Nuo 1986 savo dokumentinius filmus portretus A. Sokurovas vadina elegijomis (Maskvos elegija 1986, apie A. Tarkovskį, Sovietų elegija 1989, apie B. Jelciną, Paprasta elegija 1990, apie V. Landsbergį). 9 dešimtmetyje išsiskyrė vadinamoji Sverdlovsko mokykla, kurią sudarė Vakarų Sibire kuriantys dokumentininkai (J. Šilleris, g. 1942). Režisierių S. Dvorcevojaus (g. 1962), V. Kosakovskio autorinis dokumentinis kinas grindžiamas tikrovės, jos menkiausių apraiškų stebėjimu, visiškai į ją nesikišant. 9 dešimtmečio pabaigoje debiutavęs V. Manskis (g. 1963) filmuose nagrinėjo sudėtingą dabartinės Rusijos istoriją, parodė jos svarbiausius veikėjus, iškėlė problemiškus šių dienų tikrovės klausimus (Asmeninės kronikos. Monologas 1999, Putinas. Keliamieji metai 2001, Poeto mirtis 2005, Nekaltybė 2008). S. Loznica (g. 1964) dokumentiniuose filmuose (Portretas 2002, Peizažas 2003, Blokada 2005) naujai pažvelgė į dokumentinio kino galimybes tyrinėti tikrovę, naujoviškai panaudojo archyvinę kino kroniką. Dokumentinio kino festivaliai rengiami Jekaterinburge, Maskvoje, Sankt Peterburge, Permėje ir kituose miestuose.
Animacinio kino pradžia laikoma 1912 Maskvoje V. Starevičiaus pirmojo lėlių animacijos filmo Gražioji Lukanidė premjera (1910 Kaune jo sukurtas eksperimentinis lėlių animacinis filmas Elniaragių kova davė pradžią lietuvių animaciniam kinui). Jis sukūrė ir populiarių žanrų animacinių parodijų, pasakų. Nuo 1917 animacinio kino priemonės dažnai naudotos kuriant agitacinius filmus. Prie animacinio kino raidos prisidėjo ir Dz. Vertovo propagandinis pieštinis filmas Sovietiniai žaislai (1924). Animacinis kinas buvo laikomas eksperimentiniu, tik nuo 3 dešimtmečio vidurio pradėta kurti filmai vaikams. Maskvoje animacininkų mokyklos daugumą sudarė Aukštųjų meno ir technikos dirbtuvių absolventai V. Ivanovas‑Vano (1900–87), seserys Valentina (1899–1975) ir Zinaida (1900–83) Brumberg (Samių berniukas 1928). Mokyklos Leningrade (1923–41) kūrėjai V. Grigorjevas (1903–82), B. Antonovskis (1891–1934), M. Cechanovskis (1889–1965; Paštas 1929) filmuose eksperimentavo su vaizdu ir garsu. 4 dešimtmečio pradžioje animacijai būdinga originalus meninis sprendimas, satyros motyvai. 4 dešimtmečio pradžioje Maskvoje parodžius W. Disney studijos filmus SSRS imta taikyti jo filmų kūrimo metodus (kūrėjus apmokė W. Disney studijos dailininkė). 1935 A. Ptuško sukūrė pirmą ilgametražį lėlių animacinį filmą Naujasis Guliveris (1935). 1936 Maskvoje įkurta studija Sojuzdetmultfilm (nuo 1937 Sojuzmultfilm), joje daugiausia kurti filmai vaikams pagal įvairių tautų pasakas, t. p. didaktinės, totalitarinės ideologijos kupinos istorijos. 1947 buvo sukurtas pirmas ilgametražis pieštinis animacinis filmas Arkliukas Kupriukas (režisierius V. Ivanovas‑Vano). Savitų filmų sukūrė V. ir Z. Brumberg (Fedia Zaicevas 1948), L. Atamanovas (1905–81; Raudonoji gėlelė 1952, Auksinė antilopė 1954, Sniego karalienė 1957). Atšilimo metais pradėta kurti animacinius filmus ir suaugusiems, režisavo Kinematografijos institute Maskvoje parengti animacininkai, siekta kurti įvairių stilių, tematikos filmus. 7 dešimtmečio vienas svarbiausių filmų Vieno nusikaltimo istorija (1962, režisierius F. Chitrukas) buvo skirtas suaugusiems žiūrovams, jam būdinga lakoniškas piešinys, aiškus minties dėstymas. Sukurta gana daug satyrinės parabolės žanro filmų (Gyveno kartą Koziavinas, režisierius A. Chržanovskis, g. 1939, Žmogus rėmeliuose, režisierius F. Chitrukas, abu 1966), buvo populiarūs filmai serialai apie Mikę Pūkuotuką (1969–1972, režisierius F. Chitrukas), krokodilą Geną ir Kūlverstuką (1969–83, režisierius R. Kačanovas, 1921–93), Vilką ir Zuikį (Na, palauk! 1969–93, režisierius V. Kotionočkinas, 1927–2000), Rūgpienių kaimą (1978–84, režisierius V. Popovas, 1930–87). Eksperimentų su folkloru (Kairys 1964, režisierius I. Ivanovas‑Vano) tradiciją filmuose Lapė ir zuikis (1973), Garnys ir gervė (1974) pratęsė originaliausias Rusijos animacijos kūrėjas J. Noršteinas; jis sukūrė ir vienus poetiškiausių filmų – Ežiukas rūke (1975) ir Pasakų pasaka (1979). Animacinių filmų sukūrė B. Diožkinas (1914–92), N. Serebriakovas (1928–2005), I. Ufimcevas (1928–2010), V. Karavajevas (1929–2001), V. Ugarovas (1941–2007), E. Nazarovas (1941–2016). Nuo 7 dešimtmečio daug lėlių animacijos filmų sukūrė V. Kurčevskis (1928–97), I. Garanina (1937–2010), V. Tarasovas (g. 1939), G. Bardinas (g. 1941). 9–10 dešimtmetyje studijų Sojuzmultfilm ir Multtelefilm (įkurta 1970) veikla sumenko, įkurta daugiau kaip 20 privačių studijų; viena svarbesnių – studija Pilot (1988 įkūrė A. Tatarskis, 1950–2007, I. Kovaliovas, g. 1954, A. Prochorovas, g. 1948). Daug animacinio kino kūrėjų išvyko dirbti į kitas šalis. Animacijos raidai įtakos turėjo ir naujosios technologijos, atsiskyrė autorinės animacijos kryptis. 21 a. pradžioje vėl tapo populiarūs vaikams skirti ilgametražiai filmai pasakos. Nuo 1996 kasmet Rusijos animacinių filmų festivalis rengiamas Tarusoje (nuo 2002 Suzdalėje), nuo 1998 tarptautinis festivalis Krok vyksta ir Rusijoje (nuo 1989 rengiamas Ukrainoje, nuo 1999 vyksta kasmet).
Lietuviai. 20 a. antroje pusėje nemažai Lietuvos režisierių, operatorių, dramaturgų, kino kritikų, aktorių baigė studijas Kinematografijos institute Maskvoje. Nuo 7 dešimtmečio Rusijos filmuose vaidino aktoriai D. Banionis, J. Budraitis, A. Masiulis, L. Noreika, V. Tomkus, nuo 8 dešimtmečio – R. Adomaitis, G. Baikštytė, V. Paukštė, nuo 9 dešimtmečio – I. Dapkūnaitė, L. Laucevičius, N. Oželytė, R. Ramanauskas, nuo 21 a. pradžios – iš Lietuvos kilusi A. Ditkovskytė, D. Kazlauskas ir kiti. Operatorius J. Gricius nufilmavo režisieriaus G. Kozincevo filmus Hamletas (1964) ir Karalius Lyras (1971). Režisierius V. Žalakevičius kino studijoje Mosfilm sukūrė filmus Tas saldus žodis – laisvė! (1972), Avarija (1973), Kentaurai (1979), Nepažįstamo žmogaus pasakojimas (1980).
L: N. Lebedev Očerki istorii kino SSSR: Nemoe kino (1918–1934) Moskva 1965; Istorija sovetskogo kino: 1917–1967: V četyrjoch tomach Moskva 1969–1978; C. Asenin Mir mul′tfil′ma Moskva 1986; Montaž: Literatura. Iskusstvo. Teatr. Kino Moskva 1988; Testimoni silenziosi: Film russi 1908–1919=Silent Witnesses: Russian Films 1908–1919 Pordenone–London 1989; V. Fomin Kino i vlast′: Sovetskoe kino. 1965–1985 gody Moskva 1996; Kinematograf ottepeli: Dokumenty i svidetel′stva 2 t. Moskva 1998–2002; L. Rošal′ Ėffekt skrytogo izobraženija: Fakt i avtor v neigrovom kino Moskva 2001; Novejšaja ėnciklopedija otečestvennogo kino: 1986–2000 7 t. Sankt‑Peterburg 2001–04; Velikij kinemo: Katalog sochranivšichsja igrovych fil′mov Rossii. 1908–1919 Moskva 2002.
1322
Rusijos kultūra
Rusijos konstitucinė santvarka