Rùsijos konstitùcinė krzė, 1993 politinė krizė. Kilo dėl dviejų aukščiausios valdžios atstovų – prezidento ir Liaudies deputatų suvažiavimo – tarpusavio priešpriešos, nesutariant principiniais šalies tolesnės politinės ir socialinės ekonominės raidos klausimais.
Konflikto prielaidos
1991 12 08 Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovams pasirašius Belovežo susitarimą dėl Napriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) įkūrimo, iki metų pabaigos buvo išformuotos visos pagrindinės SSRS valdžios įstaigos, tačiau tebeliko galioti sovietinė Rusijos konstitucija, daug kur prieštaravusi naujoms politinėms realijoms. Ši neišspęsta teisinė kolizija paliko daug erdvės veikti liaudies deputatams, tarp kurių būta nemažai SSRS restauravimo šalininkų, turinčių ryšių su specialiomis tarnybomis ir karinėmis‑represinėmis struktūromis; tai sudarė prielaidas šalies politiniams ir socialiniams konfliktams.
Jau 1992 pavasarį, tuoj pat po SSRS žlugimo, Rusijos prezidentui B. Jelcinui ir J. Gaidaro vadovaujamai vyriausybei teko daryti kompromisą lėtinant šalies reformų tempus. 1992 12 J. Gaidaras negavo Liaudies deputatų suvažiavimo Aukščiausiosios Tarybos paramos ir turėjo trauktis iš ministro pirmininko posto, užleisdamas jį V. Černomyrdinui. Tačiau politinė priešprieša ir toliau stiprėjo prosovietinėms jėgoms neketinant laisva valia užleisti turimų pozicijų; 1992 12 10 B. Jelcinas atvirai įvardijo Liaudies deputatų suvažiavimą kaip demokratinių permainų stabdį, atsakingą dėl šalies sunkios ekonominės padėties bei siekio atkurti SSRS ir komunistinį režimą. 1993 03 28 Liaudies deputatų suvažiavimo bandymas nušalinti B. Jelciną nuo pareigų baigėsi nesėkme – pritrūko tam reikalingų balsų. 04 25 referendume dėl pasitikėjimo jis gavo 58 % piliečių palaikymą. Tai leido B. Jelcinui susitelkti ties naujos Rusijos Federacijos konstitucijos parengimu (naujas konstitucijos projektas numatė daugiau įgaliojimų šalies prezidentui ir apribojo Aukščiausiosios tarybos kompetencijas), kartu jis perėmė iniciatyvą politinėje kovoje su Liaudies deputatų suvažiavimu bei viceprezidentu A. Ruckojumi, kuris stojo į B. Jelcino priešininkų pusę ir prarado jo pasitikėjimą.
Prezidento ir Liaudies deputatų suvažiavimo priešprieša
1993 09 21 B. Jelcinas ir Liaudies deputatų suvažiavimo Aukščiausioji Taryba nutraukė vieni kitų įgaliojimus. Tą pačią dieną B. Jelcinas pasirašė įsakymą Dėl palaipsnės konstitucinės reformos, numatantį Liaudies deputatų savažiavimo ir jo Aukščiausiosios tarybos paleidimą bei rinkimus į Valstybės Dūmą 1993 12. B. Jelcino įsakymu Liaudies deputatų suvažiavimo buveinė, vadinamieji Baltieji rūmai, 09 22 buvo apsupti milicijos, nutrauktas vandens ir elektros energijos tiekimas. Liaudies deputatų šalininkų 09 23 įvykdyto NVS ginkluotų pajėgų štabo antpuolio metu žuvo 2 asmenys. Prasidėjęs neeilinis 10‑sis Liaudies deputatų suvažiavimas paskelbė pirmalaikius prezidento ir Liaudies deputatų suvažiavimo rinkimus, prezidento B. Jelcino veiksmus įvardydamas kaip valstybės perversmą, nušalino jį nuo valstybės vadovo posto, prezidento įgaliojimus suteikė A. Ruckojui. Jį palaikė ir kitas buvęs B. Jelcino bendražygis – Liaudies deputatų suvažiavimo pirmininkas Ruslanas Chasbulatovas. Parlamentą paliko didžioji dalis deputatų (liko dar apie 100), tačiau atvyko nemažą kovinę patirtį karštuosiuose taškuose (Jugoslavijoje, Moldavijoje, Baltijos šalyse, Afganistane ir kitur) įgijusių ginkluotų asmenų, tarp jų – A. Ruckojaus naujai paskirtas gynybos ministras Vladislavas Ačalovas, 1991 01 13 vadovavęs televizijos bokšto Vilniuje šturmui (Sausio tryliktoji) ir per 1991 Rugpjūčio pučą vykdęs smurtinius veiksmus prieš taikius demonstrantus, t. p. jo pavaduotojas Albertas Makašovas, kariavęs Padniestrėje.
Fašistuojanti organizacija Rusijos nacionalinė vienybė (vadas Aleksandras Barkašovas) skleidė tarp Baltųjų rūmų gynėjų bei deputatų antisemitines nuotaikas, platino fašistinę simboliką. Jei Baltųjų rūmų blokada nebūsianti nutraukta, grasino pradėti mieste vykdyti teroro aktus, aktyviai dalyvavo šturmuojant meriją ir televizijos pastatus. Šioms ekstremistinėms jėgoms Liaudies deputatų suvažiavimas tebuvo savų tikslų įgyvendinimo priedanga. 09 30 Rusijos Stačiatikų Bažnyčios partiarcho Aleksijaus II mėginimas sutaikyti vardan bendro gėrio dvi konfliktuojančias puses liko be rezultato. Danilovo vienuolyne naktį į 10 01 vykusių derybų, stebint abiejų pusių suformuotoms neutralioms kontrolės grupėms, rezultatas buvo pasirašytas protokolas dėl Baltųjų rūmų gynėjų nusiginklavimo ir rūmų blokados pabaigos, tačiau jis nebuvo įgyvendintas, nes prieštaravo R. Chasbulatovas, A. Ruckojus, V. Ačalovas ir kiti. 1993 10 01 patriarcho rezidencijoje įvyko dar vienas susitikimas; 10 02 ryte abiejų šalių ekspertų grupės suderino savo pasiūlymus dėl abipusio nusiginklavimo grafiko ir aplinkinio rajono deblokavimo, tačiau tolesnės derybos nutrūko R. Chasbulatovui baiminantis prarasti valdžią.
Konfliktas peraugo į ginkluotus susirėmimus. A. Makašovas, V. Anpilovas ir kiti Liaudies deputatų savažiavimo šalininkai reiškėsi kaip provokatoriai, kvietė maskviečius atvirai ginkluotai kovai už sovietų valdžią. 10 03 ryte organizacijos Darbininkų Rusija ir Nacionalinio gelbėjimo fronto organizuotas agresyviai nusiteikusių manifestantų mitingas Smolensko aikštėje (apie 300 žm.) baigėsi barikadų statybomis ir riaušėmis su milicija; apie 20 asmenų buvo sunkiai sužaloti. Vidudienį Spalio aikštėje V. Anpilovo ir I. Konstantinovo kvietimu susirinkusieji (apie 2000 žm.) nesulaukę mitingo pradžios perėjo prie agresyvių veiksmų prieš miliciją, ši panaudojo ašarines dujas, tačiau net ir vidaus kariuomenės rezervo (350 žm.) padedama nesugebėjo sulaikyti minios prasiveržimo link Krymo tilto; dalis jų papildė Baltųjų rūmų gynėjų gretas. Liaudies deputatų suvažiavimo šalininkai, aktyviai talkinant A. Barkašovo ir A. Makašovo ginkluotoms grupuotėms, 1993 10 03 užėmė vieną Maskvos merijos pastatų, viešbutį Mir, pamėgino užimti ir Ostankino televizijos bokštą, tačiau ten buvę B. Jelcinui ištikimi daliniai atidengė ugnį; žuvo mažiausiai 46 asmenys. A. Ruckojus per masinės informacijos priemones kreipėsi į šalies pliečius, ragindamas pradėti visuotinį politinį streiką, ir į karo lakūnus, kviesdamas juos bombarduoti prezidento B. Jelcino rezidenciją Kremliuje ir A. Černomyrdino vadovaujamos vyriausybės pastatus (šis A. Ruckojaus formaliai buvo nušalintas nuo ministro pirmininko pareigų). Ginkluoti asmenys pasklido po Maskvos miestą, mėgino patekti į Gynybos ministeriją, saugomą tik beginklių eilinių kareivių. Tą pačią dieną B. Jelcinas pasirašė įsakymą dėl ypatingos padėties Maskvoje įvedimo, šalies prezidento šalininkai miesto centre pastatė apie 25 barikadas, daugiausia prie Maskvos tarybos ir Centrinio telegrafo; šalis faktiškai atsidūrė ant pilietinio karo slenksčio.
Baltųjų rūmų šturmas
1993 10 04 Rusijos ginkluotų pajėgų vadas P. Gračiovas įvedė į Maskvą reguliariosios kariuomenės dalinius (1700 žm.). Baltieji rūmai atakuoti panaudojant 10 tankų; žuvo apie 150 jų gynėjų, dar apie 380 buvo sužeista (kitais duomenimis, žuvo daugiau kaip 500 žm.); Liaudies deputatų suvažiavimo šalininkai tą pačią dieną kapituliavo, buvo areštuoti A. Ruckojus, R. Chasbulatovas ir A. Makašovas. Per šturmą, kurį koordinavo šalies prezidento apsaugos vadas Aleksandras Koržakovas, nė vienas deputatas nežuvo ir nebuvo sunkiai sužeistas. Labiausiai nukentėjo eiliniai gynėjai ar atsitiktiniai piliečiai, dalis jų galimai sąmoningai gynėjų buvo panaudoti kaip gyvas skydas, tarp jų buvo moterų ir vaikų (žuvo ar buvo sužaloti). Dėl prasto koordinavimo vyko susidūrimai tarp įvairių B. Jelciną palaikančių dalinių, neišvengta ir aukų.
šarvuotis prie Baltųjų rūmų (Maskva, 1993 10 05)
Pasekmės ir reikšmė
Pasipriešinimą inspiravę A. Ruckojus, R. Chasbulatovas, V. Ačalovas, A. Makašovas, pasipriešinimo būrius organizavę Nacionalinio gelbėjimo fronto pirmininkas Ilja Konstantinovas, komunistas Viktoras Anpilovas ir kiti buvo suimti, bet jau 1994 02 14 Valstybės Dūmos sprendimu (B. Jelcinui prieštaraujant) visi amnestuoti, vėliau daugelis gavo prestižines pareigas įvairiose valdžios bei verslo struktūrose. A. Barkašovo žmonės, sužinoję apie rengiamą Alfa grupės šturmą, spėjo pasitraukti iš Baltųjų rūmų su iš anksto paruoštais fiktyviais dokumentais, pasiekė oro uostą ir išskrido nežinoma kryptimi (pats A. Barkašovas suimtas 1993 12 31).
Netrukus Liaudies deputatų suvažiavimas ir visų lygmenų tarybos (sovietai) buvo paleisti, paskelbta apie atstovaujamųjų valdžios insititucijų sistemos reformą, jos neteko vykdomųjų funkcijų; tai laikoma sovietinės epochos Rusijoje pabaiga.
B. Kagarlitsky Restoration in Russia: Why Capitalism Failed London 1995; Osen′-93. Hronika protivostojanija Moskva 1995; E. P. Mickiewicz Changing Channels: Television and the Struggle for Power in Russia Durham 1999; J. T. Andrews When Majorities Fail: the Russian Parliament, 1990–1993 Cambridge 2002; A. Felkay Yeltsin's Russia and the West Westport 2002; B. D. Taylor Politics and the Russian Army: Civil-Military Relations, 1689–2000 Cambridge 2003.
1088