Rùsijos lietùviai
Iki 18 a. pabaigos
Lietuvių ir senrusių ryšiai mezgėsi dar ikivalstybiniu laikotarpiu. Švarno remiamam Vaišelgai (Vaišvilkui) 1265 užvaldžius Deltuvą ir Nalšią, Nalšios kunigaikštis Daumantas su savo kariauna (apie 300 vyrų) pabėgo į Pskovą, 1266–99 jį valdė. Naugardo respublikos autonominė dalis Pskovo žemė virto Pskovo respublika.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikais 13–15 a. jos valdantysis elitas (Gediminaičių, Karijotaičių dinastijų atstovai) įsitvirtindavo senrusių žemėse. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnūs Andrius ir Dmitrijus Algirdaitis turėjo valdų Rusioje (Andrius 1342–48 buvo Pskovo ir 1342–87 – Polocko kunigaikštis, Dmitrijus Algirdaitis nuo 1356 valdė Briansko žemę su Trubčevsku ir Starodubu), 1380 rėmė Maskvos kunigaikštį Dmitrijų Donietį Kulikovo mūšyje. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas savo dukterį Sofiją 1390 ištekino už Maskvos valdovo Vasilijaus I. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitas perimdavo rytų slavų kultūrą, asimiliuodavosi. Lietuviai per 13–17 a. karus tapdavo Maskvos, vėliau – Rusijos valstybės belaisviais.
Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos
Nuo 18 a. pabaigos Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi Rusijoje nuolat gyvenančių lietuvių daugėjo. 1811 Rusijos imperijoje suformuoto Lietuvos leibgvardijos pulko (jo emblema buvo LDK herbas Vytis) dalis karių buvo lietuviai. Per 1812 Prancūzijos–Rusijos karą pulkas dalyvavo Borodino mūšyje, Malojaroslaveco mūšyje. Pulko pavadinimas Rusijos karinių dalinių sąrašuose buvo iki 1918. Numalšinto 1863–64 sukilimo dalyviai buvo tremiami į Šiaurės Rusiją ir Sibirą. Sukilimą Lietuvoje malšinusio generalgubernatoriaus M. Muravjovo duomenimis, į katorgą buvo išsiųsti 972, į Sibirą skiriant žemės ištremta 4096, neskiriant žemės – 1427, į Rusijos europinės dalies sritis – 1529, rekrutais į Rusijos imperijos kariuomenę atiduota 345 asmenys (manoma, kur kas daugiau). 1861 panaikinus baudžiavą ir Rusijoje 19 a. paskutiniame trečdalyje–20 a. pradžioje kilus pramonės revoliucijai į didžiuosius Rusijos miestus iš Lietuvos vyko buvę baudžiauninkai, čia tapdavo gamyklų darbininkais. 1897 Sankt Peterburge buvo 3900 lietuvių, 1913 – 30 000, Maskvoje atitinkamai 439 ir 2000. 1905 Samaroje gyveno apie 300 lietuvių, 1897 Tomsko gubernijoje – 3900, Krasnojarsko – 2500, Irkutsko – 1700, Tobolsko – 3200 lietuvių. Dalis jų – 1830–1831, 1863–1864 sukilimų tremtiniai ir jų palikuoniai, kiti – savanoriškai atvykę asmenys, kurie tikėjosi gauti žemės. Sankt Peterburgo ir Maskvos aukštųjų mokyklų absolventai lietuviai privalėjo vykti dirbti į Sibirą, nelietuviškas gubernijas. Persikėlimas buvo prastai organizuotas, biurokratiniais metodais įgyvendinama Stolypino reforma žlugo, daugelis grįžo atgal. 1896–1914 į lietuviškas gubernijas grįžo apie 12 000 žmonių.
Aukštosiose mokyklose
1832 valdžiai uždarius Vilniaus universitetą Lietuvos jaunimas aukštojo mokslo siekti galėjo Europoje arba Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge (19 a. viduryje Sankt Peterburge gyveno ir dirbo istorikas S. Daukantas), Maskvoje, Kazanėje, Charkove, Tomske ir kituose Rusijos universitetuose. Rusinimo politika tapo dar nuoseklesnė. 1864 buvo įvestas lietuviškas raštas kirilikos rašmenimis, uždrausta knygas spausdinti lotynišku raidynu (lietuvių spaudos draudimas). Rusijos imperijos sostinių lietuvių bendruomenėse vyravo inteligentai – valstybės įstaigų tarnautojai, kunigai, mokytojai, menininkai. 1831 uždarius Vilniaus dvasinę akademiją Sankt Peterburge įsteigtoje Dvasinėje katalikų akademijoje (veikė iki 1917) dėstė A. Baranauskas, A. Jakštas, B. Čėsnys, M. Valančius, Maironis, A. K. Beresnevičius, Č. Sasnauskas, mokėsi P. P. Būčys, K. Paltarokas, J. Purickis, V. Mykolaitis‑Putinas. Sankt Peterburgo universitete 19 a.–20 a. pradžioje dėstė K. Būga, studijavo A. Smetona, P. Avižonis, V. Čepinskis, A. Voldemaras, P. Vileišis, B. Sruoga, J. Šliūpas, Viktoras Biržiška ir Vaclovas Biržiška, Sankt Peterburgo konservatorijoje – J. Babravičius, M. Petrauskas, Č. Sasnauskas, J. Tallat Kelpša, J. Žilevičius, Maskvos universitete – J. Baltrušaitis, P. Klimas, M. Biržiška, K. Grinius, P. Leonas, S. Šalkauskis, J. Šliūpas (1833–1917 iš viso – apie 2000 studentų iš Lietuvos), Maskvos konservatorijoje – J. Gruodis, N. Martinonis. Lietuviai dėstė arba mokytojavo Žemutiniame Naugarde, Kazanėje, Tomske, Irkutske ir kitur.
Rusijoje studijavo 15 iš 20 būsimų Vasario 16 Akto signatarų: 5 – Sankt Peterburgo, 4 – Maskvos universitete, 4 – Sankt Peterburgo Dvasinėje katalikų akademijoje, 2 – Sankt Peterburgo technikos institute.
1880–1910 veikė Maskvos lietuvių studentų draugija, 20 a. pradžioje Sankt Peterburge – medikų korporacija Fraternitas Lituanica (nuo 1908), Peterburgo lietuvių studentų mokslo draugija (nuo 1910), kitos lietuvių studentų organizacijos. 1908 Tomske keliolikos narių lietuvių studentų kuopelė palaikė ryšius su Tomsko gubernijoje gyvenančiais tautiečiais. Lietuvių menininkai J. Zikaras ir P. Rimša studijavo Sankt Peterburge Dailei skatinti draugijos mokykloje. Rašytoja Žemaitė 1908 dalyvavo Rusijos moterų suvažiavime Sankt Peterburge, vėliau dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Architektas M. Songaila 1906–19 dėstė Sankt Peterburgo politechnikos institute, suprojektavo vadinamąjį Egipto namą, su kitais projektavo Vitebsko geležinkelio stotį.
Valstybės dūmoje
Lietuviai įsitraukė į Rusijos Valstybės dūmos veiklą. Daugelis 1906 lietuviškose gubernijose išrinktų I Dūmos deputatų (10 lietuvių, 3 lenkai, 4 žydai, 1 rusas, 3 baltarusiai, 1 vokietis) buvo aktyvūs Rusijos 1905–07 revoliucijos dalyviai. II Dūmoje buvo 7 lietuviai, 8 lenkai, 4 baltarusiai, 2 rusai, 1 žydas. Griežtėjant caro režimui, dėl rinkimų įstatymo pataisų III ir IV Dūmose padaugėjo rusų ir sumažėjo tautinių mažumų deputatų (nuo lietuviškų gubernijų III ir IV Dūmose buvo atitinkamai lietuvių 5 ir 5, lenkų 6 ir 6, rusų 3 ir 6, baltarusių 6 ir 3, žydų 1 ir 1, III Dūmoje ir 1 ukrainietis); lietuviai tapo mažuma, sustiprėjo rusų ir baltarusių pozicijos. Negausūs ir skirtingų politinių pažiūrų lietuviai nesudarė Dūmose savo frakcijų, dirbo kadetų ir kitose frakcijose. II Valstybės Dūmos deputatai iš Lietuvos buvo socialdemokratai, bet jie labiau solidarizavosi ne su deputatais rusų socialdemokratais, o su Sankt Peterburgo lietuvių inteligentais – Dvasinės katalikų akademijos profesoriais, t. p. demokratais, krikščionimis demokratais. Beveik visi Dūmų deputatai lietuviai buvo kilę iš valstiečių, visada atstovavo opozicinėms frakcijoms (II Valstybės Dūmoje visi 5 lietuviai atstovai buvo socialdemokratai, III Dūmoje prisidėjo prie trudovikų, IV Dūmoje atstovavo kadetams ir trudovikams). Ypač aktyviai Rusijoje veikė IV Dūmos (1912–17) deputatas M. Yčas (1914 pristatė Gintarinę deklaraciją.) Caro valdžiai nepavyko supriešinti lietuvių ir lenkų deputatų, jie drauge rūpinosi vietinių gyventojų teisėmis dirbti valstybės įstaigose, priešinosi stačiatikybės diegimui Lietuvoje ir Katalikų Bažnyčios finansavimo mažinimui. Svarstyta Lietuvos autonomijos programa. Lietuvių veikla Valstybės dūmoje tapo gera parlamentinio darbo, būsimos Lietuvos valstybės politikų ir visuomenės veikėjų ugdymo mokykla.
20 amžiaus pirmoje pusėje
Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją pasitraukė apie 300 000 Lietuvos gyventojų. Jų reikalais rūpinosi Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Voronežas tapo lietuviškų mokyklų evakuacijos vieta. 1915–18 Petrograde leisti Lietuvių balsas, Vadas, Santara, Laisvės žodis ir kiti lietuviški laikraščiai.
1916–17 Rusijoje pradėjo aktyviau veikti lietuviai bolševikai. Jų kuopelės organizuotos Maskvoje, Rostove prie Dono, Voroneže. Veikė Petrogrado organizacijos lietuvių rajonas. Lietuviai bolševikai dalyvavo Rusijos Vasario revoliucijoje. Petrograde 1917–18 leistas laikraštis Tiesa, veikė Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) lietuviškų sekcijų Centro biuras (Z. Angarietis, J. Dumša, V. Kapsukas). Nemažai lietuvių stojo į Raudonąją gvardiją.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę lietuvių Rusijoje labai sumažėjo (1897 Rusijos imperijos surašymo duomenimis, Rusijoje buvo 300 000 imigrantų iš Lietuvos); 1927 SSRS gyveno apie 41 500 lietuvių (europinėje dalyje – 31 600, azijinėje – 9900).
Iki II pasaulinio karo iš Lietuvos į SSRS emigruodavo daugiausia lietuviai komunistai ir nelietuvių tautybės asmenys, daugiausia žydai. 1917–20 Petrograde veikė lietuvių darbininkų klubas Proletkultas, 1927–37 – Požėlos lietuvių klubas. SSRS 20 a. 3–4 dešimtmetyje vyko Lietuvos komunistų partijos suvažiavimai, konferencijos, Centro komiteto plenumai. Maskvoje nuolat gyveno V. Kapsukas, kiti Lietuvos komunistų partijos vadovai, lankėsi kairiųjų pažiūrų inteligentai – P. Cvirka ir kiti. Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti propagandos tikslais Lietuvoje organizavo SSRS kultūros renginius, jos nariai lankėsi SSRS. Poetas J. Baltrušaitis (Rusijoje nuolat gyveno nuo 1893) 1917–21 buvo Maskvos rašytojų sąjungos pirmininkas, Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras.
Per sovietų okupaciją
Sovietų okupacijos metais apie 500 000 Lietuvos gyventojų buvo įkalinti Rusijos lageriuose, ištremti ir apgyvendinti daugiausia Rusijos šiaurėje, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose (Lietuvos gyventojų kalinimas, Lietuvos gyventojų trėmimai). Dauguma jų 20 a. 6 dešimtmečio antroje–7 dešimtmečio pirmoje pusėje grįžo į Lietuvą, dalis (nes ne visiems buvo leista apsigyventi Lietuvoje) įsikūrė Kaliningrado srityje, Latvijoje, Baltarusijoje. Rusijoje likusiems lietuviams tremtiniams nebuvo leidžiama laisvai keisti gyvenamosios vietos, gyventi sričių centruose, baimintasi jų vienijimosi.
1950–58 iš Lietuvos į SSRS, dažniausiai į Rusiją, nuolat gyventi (dirbti arba mokytis) išvyko 10 000–25 000, 1959–65 – 188 000 žmonių. N. Chruščiovui inicijavus vadinamąją plėšinių žemės įsisavinimo programą 1954–59 Pietų Sibire ir Kazachijoje dirbo apie 20 000 lietuvių. Rusijos lietuviai negalėjo mokytis lietuviškai, nebuvo bendruomenių, nepaisyta jų kultūrinių ypatumų, religinių įsitikinimų. 20 a. 8–9 dešimtmetyje plėtėsi Rusijos lietuvių ryšiai su Lietuva, jie vis dažniau vykdavo į Lietuvą, atsiveždavo literatūros lietuvių kalba. Maskvos, Sankt Peterburgo, Kaliningrado srities ir kitos lietuvių bendruomenės kūrėsi kaip lietuvių kultūros tradicijų puoselėjimo centrai, Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose jos susidarė caro, vėliau sovietų valdžiai tremiant Lietuvos gyventojus.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę
20 a. 9 dešimtmetyje M. Gorbačiovo pradėtas demokratizavimo procesas išjudino Rusijos lietuvių organizuotą veiklą.
Sankt Peterburge ir Maskvoje
Jaunieji Maskvos lietuvių bendruomenės (Maskvos lietuviai) nariai susibūrė į Atžalyno klubą; jis palaikė ryšius su Sąjūdžiu, kuris Maskvos gyventojus informavo apie savo politinę strategiją ir užduotis, platino Sąjūdžio literatūrą, įsteigė Sąjūdžio informacijos biurą. Per 1991 Sausio tryliktosios SSRS agresiją Maskvos lietuvių bendruomenė organizavo protesto mitingus, susitikimus su Maskvos visuomene, aiškino tragedijos priežastis: į bendruomenę tada įstojo nemažai naujų narių. Sankt Peterburgo lietuviai mitinguose aiškino lietuvių tautos siekius, buvo Sąjūdžio ir Sankt Peterburgo liaudies fronto tarpininkai, per Lietuvos ekonominę blokadą įsteigė komitetą Lietuvai remti. Plėtota kultūrinė veikla, steigtos tautinės organizacijos. 1991 įkurta Sankt Peterburgo lietuvių draugija (1991 turėjo 100 narių, 1999 Sankt Peterburgo lietuvių nacionalinė kultūrinė autonomija; Sankt Peterburgo lietuviai). 1990 įkurta Maskvos lietuvių kultūros bendrija (apie 200 aktyvių narių) rūpinasi leidyba, katalikišku vietos lietuvių švietimu. Nuo 1992 Maskvoje veikianti lietuvių mokykla Šaltinėlis pertvarkyta į vidurinę (2008 – 210 mokinių). Mokyklą remia Lietuvos Respublikos švietimo įstaigos, dirba mokytojų iš Lietuvos. Čia veikiančią šeštadieninę lituanistinę mokyklą lanko lietuvių vaikai, kurie mokosi rusiškose mokyklose. 1998 įkurta Maskvos lietuvių bendruomenė „Židinys“ rūpinasi periodikos leidyba, palaiko lietuviškas mokyklas. Maskvoje ir Sankt Peterburge t. p. yra lietuvių jaunimo organizacijų. 1993–2003 Maskvos lietuvių kultūros bendrija leido periodinį informacinį žurnalą Moscovia, Maskvos lietuvių bendruomenė Židinys – nuo 1998 laikraštį Informacinis židinėlis (vėliau Rusijos lietuvių bendrijų sąjungos leidinys). Maskvos lietuvių kultūros renginių centru tapo vadinamieji Jurgio Baltrušaičio namai. 21 a. pradžioje Maskvoje gyveno apie 2000 lietuvių (Maskvos lietuviai). 2008 Rusijoje, daugiausia Maskvoje ir Sankt Peterburge, studijavo apie 840 studentų iš Lietuvos.
Kaliningrado srityje
1989 Kaliningrado srityje įsisteigė Lietuvių kultūros bendrija (nuo 1996 Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenė, apie 4000 narių). 21 a. pradžioje Kaliningrado srityje gyveno apie 20 000 lietuvių, veikė apie 15 lietuviškų organizacijų (Kaliningrado srities lietuviai). Karaliaučiuje (Kaliningrade), Ragainėje (Nemane), Tilžėje (Sovetske) buvo 8 lietuviškos pradinės klasės, apie 30 Kaliningrado srities pradinių mokyklų buvo lietuvių būreliai, fakultatyvai. Veikė etnografiniai ansambliai, jaunimo sporto klubas Pilkalnis, 1997–2000 leistas laikraštis Naujasis Varpas. Didžiausios Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės turėjo apie 100–180 narių. 2000 Kaliningrado srityje įkurta lietuvių kultūros organizacija Kaliningrado srities regioninė lietuvių tautinė kultūrinė autonomija.
Sibire
Jau 1831 Sibire buvo nemažai lietuvių; 1835 Tomske su lenkų tremtiniais jie pastatė vieną pirmųjų Sibiro katalikų bažnyčių. 1885 Tomsko gubernijoje gyveno apie 1500 lietuvių. 1917–19 – organizuotos Sibiro lietuvių veiklos laikotarpis: įsteigta lietuviška mokykla, knygynas, skaitykla. 1918 01 05–19 Novosibirske įvyko Sibiro lietuvių I suvažiavimas, 1919 II suvažiavime Irkutske nutarta lietuvių kalba leisti laikraštį Sibiro lietuvių žinios (išėjo 12 numerių). 1941–52 į Tomsko sritį atitremta apie 5000 lietuvių. 1990 Tomsko lietuvių bendruomenė buvo atkurta daugiausia vietinių lietuvių inteligentų pastangomis, 1993 įkurta Tomsko lietuvių jaunimo organizacija. 1991 01 bendruomenė parengė specialų informacinį leidinį apie Sausio tryliktosios SSRS agresiją – Tomsko žinyną, organizavo protesto mitingus prie paminklo stalinizmo aukoms atminti, paneigė vietinių komunistų skleistą dezinformaciją apie Lietuvą ir Sąjūdžio veiklą.
Altajaus krašte gyvena apie 800, Barnaule – apie 250 lietuvių (Altajaus krašto lietuviai). 1991 07 Barnaule įkurta Altajaus krašto lietuvių kultūros draugija (pirmininkas J. Pyragas). Altajaus lietuvių bendruomenė stengiasi išlaikyti kultūros tradicijas, ryšius su kitomis Rusijos lietuvių bendruomenėmis, organizuoja katalikų pamaldas, lietuvių kalbos kursus, įamžina lietuvių tremties vietas, remdamiesi Altajaus krašto archyvų dokumentais tyrinėja Sibiro lietuvių istoriją. 1995 ir 1998 Altajaus bendruomenės atstovai dalyvavo Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Altajaus krašto lietuvių kultūros draugija padeda tautiečiams palaikyti ryšius su Lietuva, į ją sugrįžti.
1991 įkurtos Novosibirsko lietuvių bendruomenės branduolys – 1863–64 sukilimo lietuvių tremtinių palikuoniai. 21 a. pradžioje Novosibirsko lietuviai vieninteliai Sibire galėjo melstis gimtąja kalba; vokietis vyskupas J. Vertas pamaldas katalikų bažnyčioje aukojo ir lietuviškai.
1989 Krasnojarsko krašte gyveno apie 20 000 lietuvių (Krasnojarsko krašto lietuviai). 21 a. pradžioje Krasnojarske veikė sekmadieninė lituanistinė mokykla (nuo 1997), ansamblis Rūta (dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje), švęsti valstybės jubiliejai, tragiškų įvykių metinės.
1992 įkurta Omsko lietuvių bendruomenė, veikė lietuvių skaitykla, švęstos svarbiausios šventės (Omsko sritis).
Kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų 1948–51 atitremta į Irkutsko sritį. Irkutsko bendruomenė veikia nuo 1999, yra sekmadieninė lietuvių mokykla, švenčiamos tautinės šventės.
1992 Barnaule įkurta Sibiro lietuvių sąjunga, vienijanti Altajaus krašto, Tomsko ir Krasnojarsko krašto bendruomenes. Sibiro lietuvių jaunimas 1993 įkūrė Sibiro jaunimo sąjungą, Altajaus ir Krasnojarsko lietuvių jaunimo sąjungą. Į Sibiro lietuvių bendruomenių organizuojamus renginius vyko monsinjoras K. Vasiliauskas, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas prie Lietuvos Respublikos Seimo (1998–2009) G. Žemkalnis, vyskupas P. A. Baltakis, kiti lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjai. Nuo 2006 Lietuvos jaunimo organizacijų taryba vykdo Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą Misija Sibiras.
Kituose regionuose
Smolensko lietuvių bendruomenė (įsteigta 1998, apie 100 narių) Smolenske įkūrė Lietuvių namus, sekmadieninę mokyklą (Smolensko lietuviai).
Nuo 1992 lietuvių bendruomenės gyvuoja Murmanske, 21 a. pradžioje čia veikė lietuvių kalbos kursai. 1996 vietos lietuviai susibūrė į Gintaro draugiją, nuo 1998 veikė katalikų bažnyčia ir prie jos sekmadieninė mokykla. Lietuvių jaunimui siekiama sudaryti sąlygas mokytis ir atostogauti Lietuvoje.
1998 įkurta Vladivostoko lietuvių organizacija Gintaro krantas; vyko lietuvių kalbos pamokos, dalyvauta vietiniuose įvairių tautų kultūros renginiuose.
Statistika
Rusijoje 1897 gyveno 300 000, 1927 – apie 41 500, 21 a. pradžioje – apie 40 000 lietuvių.
Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1944–1953 metais sovietinės okupacijos valdžios dokumentuose Vilnius 1995; Pasaulio lietuvių bendruomenė Vilnius 2004; S. Vaitekūnas Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius Vilnius 2006.
1088
-Rusijos imperijos lietuviai
Rusijos konstitucinė santvarka