Rùsijos literatūrà. Rusijos literatūra kuriama daugiausia rusų kalba. Nerusų tautų literatūra kuriama Rusijos Federacijos respublikose (Baškirijoje, Totorijoje ir kitur) ir nacionalinėse srityse. Daugelio rusų kalba rašančių kitų tautų rašytojų kūryba priskiriama tiek rusų, tiek tų tautų literatūrai. Pagrindiniai rusų tautosakos žanrai ir formos sukurti daugiausia 11–17 amžiuje. Dauguma išlikusių tautosakos kūrinių užrašyti 18–19 amžiuje. Reikšmingiausi ir labiausiai paplitę žanrai – lyrinės dainos, pasakos, bylinos, kalendorinių ir vestuvinių apeigų kūriniai. 19 a. paplito čiastuškos ir baladės.
Senoji rusų literatūra
Slavų raštija, kurią 9 a. sukūrė bulgarų vienuoliai Kirilas ir Metodijus, pasiekė Rusią dar 10 amžiuje. Tai religinio pobūdžio bulgarų knygos. Senosios Kijevo Rusios literatūra formavosi veikiama Bizantijos kultūros 10 a. pabaigoje įvedus krikščionybę. Plito senąja bažnytine slavų kalba perrašyti ar išversti liturginės paskirties tekstai, kurių tikslas – supažindinti naujuosius krikščionis su Bažnyčios mokymu. Anksčiausi žinomi tekstai sukurti Kijevo Rusios kunigaikštystėje (1030–1240). Jiems būdinga monumentalus istorinis stilius, literatūros etiketo laikymasis, autoriaus reikšmės neakcentavimas. Svarbiausi to laikotarpio literatūros tekstai – metraščiai, tarp kurių išsiskiria Senųjų laikų pasakojimas, perteikiantis tiek istorijos faktus, tiek legendas ir leidžiantis atkurti istorinius 8–12 a. įvykius. Šis metraštis išsiskiria originalumu, įvykiai jame dėstomi chronologiškai (Bizantijos metraščiuose istorijos faktai buvo dėstomi pagal imperatorių valdymo metus). Jo sudarytojais laikomi vienuoliai Nestoras ir Nikonas. Kijevo Rusioje buvo parašytas politinio ir moralinio pobūdžio tekstas Vladimiro Monomacho mokymas (Poučenie Vladimira Monomacha 1117), Kijevo metropolito Ilariono bažnytinis traktatas Žodis apie įstatymą ir palaimą (Slovo o zakone i blagodati 11 a. vidurys). Labai populiarūs buvo hagiografinio pobūdžio tekstai (Pečioros Šventojo Teodosijaus gyvenimo aprašymas / Žitie Feodosija Pečjorskogo; Pasakojimas apie Borisą ir Glebą / Žitija Borisa i Gleba, abu 11 a.), kelionių po šventas vietas užrašai (Igumeno Daniilo kelionė / Choždenie Daniila igumena 12 amžius). Svarbiausias Kijevo Rusios laikotarpio raštijos tekstas – nežinomo 12 a. autoriaus pasakojimas apie nesėkmingą kunigaikščio Igorio žygį prieš poloviečius – poema prozoje Sakmė apie Igorio žygį. Pagrindinė kūrinio idėja – Rusios kunigaikščių vienijimosi būtinybė. Kūrinys išsiskiria vaizdingais paveikslais, lyriškumu; ryšku tautosakos įtaka.
Mongolų-totorių antplūdžio ir viešpatavimo laikotarpiu (13–15 a.) raštijos plėtotė sulėtėjo, literatūroje daugiausia vyravo istorinė karinė tematika; būdinga ekspresyvumas, tragizmas (Sakmė apie mūšį prie Kalkos / Povest′ o bitve na reke Kalke; Sakmė apie rusų žemės žūtį / Slovo o pogibeli zemli Russkoj, abi 13 amžius). Svarbiausiame šio periodo tekste, herojinėje poemoje Uždonė, parašytoje po Kulikovo mūšio (1380), jaučiama Sakmės apie Igorio žygį įtaka. Apie kovą su švedais pasakojama hagiografinio pobūdžio kūrinyje Aleksandro Neviškio gyvenimas (Žitie Aleksandra Nevskogo 13 amžius).
15–16 a. literatūros plėtotės centru tapo Maskvos kunigaikštystė. Parašyta publicistinių, enciklopedinio pobūdžio kūrinių (Didieji Četji-Mineji / Velikie Čet′i-Minei, Namų statutas / Domostroj), nustatančių religinio ir privataus gyvenimo principus. Vienam originaliausių to laikotarpio tekstų – pirklio A. Nikitino veikalui Kelionė už trijų jūrų (Choždenie za tri morja) – būdinga autobiografiškumas, siužeto įvairovė, lyriškumas, realistinių ir fantastinių elementų derinimas. Ryškiausiai poleminis ir epistolinis žanras atsiskleidė caro Ivano IV Rūsčiojo laiškuose kunigaikščiui A. Kurbskiui. Juose ryšku vaizdingumas, humoras, stilistinė eklektika.
17 a. literatūroje ėmė vyrauti pasaulietiniai žanrai. Prieštaraudamas Nikono reformai archijerėjus Avvakumas Petrovas parašė pirmą rusų literatūroje autobiografinį kūrinį Protopopo Avvakumo gyvenimas (Žitie protopopa Avvakuma, parašytas tarp 1672 ir 1675), kuriame derinama autobiografiniai elementai ir gyvenimo tikrovės vaizdai, humoras ir tragiški išgyvenimai. Paraleliai formavosi avantiūrinio ir etinio didaktinio siužeto kūriniai (Apysaka apie Savą Grudcyną / Povest′ o Savve Grudcyne, Apysaka apie Vargą-Piktą dalią / Povest′ o Gore-Zločastii), buitinė, demokratinė satyra (Apysaka apie Šemiakino teismą / Povest′ o Šemjakinom sude, Apysaką apie popą Savą / Povest′ o pope Savve). Silabinės poezijos kūrėjas Simeonas Polockietis – jo svarbiausias poezijos rinkinys Margaspalvis sodas (Vertograd mnogocvetnyj) – tapo profesionaliosios poezijos pradininku.
18 amžiaus rusų literatūra
18 a. rusų literatūra sparčiai plėtojosi nuo klasicizmo iki sentimentalizmo, nuo idealaus monarcho idėjos propagavimo iki intymių jausmų vaizdavimo. Dėl Petro I reformų su politinėmis, socialinėmis ir kitomis naujovėmis Rusiją pasiekė Europos gyvenimo tradicijos, kultūra. Petro I įsakymu buvo reformuotas senasis slavų Bažnyčios rašytinis šriftas. Vis svarbesnė visuomenės gyvenime tapo oficiali knyga, leidžiama jau ne Bažnyčios hierarchų, o caro įsakymu. Iš užsienio atvykę įvairių sričių specialistai turėjo įtakos vietinei kultūrai. Klestėjo mokslo, proto, švietimo kultas; literatūros herojumi tapo monarchas ar kitas aukštą padėtį visuomenėje užimantis pilietis, skleidžiantis Petro I idėjas. Klasicizmas aukštino patriotizmą, pareigą, valią, tvarką; vyravo pilietinės temos. Naujos literatūros tendencijos akivaizdžios F. Prokopovičiaus kūryboje, A. Kantemiro satyrose, V. Trediakovskio, M. Lomonosovo odėse. 18 a. viduryje literatūroje susiklostė griežta žanrų hierarchija. Odės žanras plėtojo pilietiškumo temą, privatus gyvenimas buvo leidžiamas vaizduoti tik žemesniuose (elegijos, pasakėčios, komedijos ir kita) žanruose. Kiekvieną žanrą nusakė jo stiliaus elementai (M. Lomonosovo trijų stilių teorija). Tai darė teigiamą įtaką literatūros raidai: pirmą kartą literatūrai buvo suteikta galimybė vaizduoti pačius įvairiausius gyvenimo reiškinius.
Literatūros formavimuisi buvo labai svarbi V. Trediakovskio ir M. Lomonosovo rusų eilėdaros reforma (iš silabinės eilėdaros į silabinę-toninę), priartinusi poeziją prie šnekamosios rusų kalbos. Jekaterinos II valdymo metais (1762–96) išpopuliarėjo Šviečiamojo amžiaus prancūzų literatūra, skatinusi glaudesnį knygos ryšį su gyvenimu ir rusų dramaturgijos plėtotę: 1756 dramaturgas A. Sumarokovas įkūrė pirmą profesionalų viešą rusų teatrą Sankt Peterburge.
Humoristinę tradiciją komedijose plėtojo D. Fonvizinas, I. Bogdanovičius (1743–1803; poema Širdelė (Dušen′ka 1775). 18 a. antroje pusėje buvo įkurti pirmieji rusų literatūros žurnalai – 1769 išleistas oficialiai valdžiai atstovaujantis žurnalas Vsjakaja vsjačina, N. Novikovas šiam žurnalui priešpriešino tais pačiais metais išleistą satyros žurnalą Truten′, kritikavusį baudžiavą, dvarininkų savivalę, Jekaterinos II tariamą pažangios valdovės įvaizdį. G. Deržavino, vieno svarbiausių Jekaterinos II valdymo laikotarpio poetų, odėse žymu perėjimas nuo klasicizmo naujos literatūros krypties link (sentimentalizmo, preromantizmo).
Sentimentalizmą rusų literatūroje įtvirtino N. Karamzinas, kuris vienas pirmųjų 18 a. pabaigos rusų literatūroje ėmėsi vaizduoti eilinio žmogaus vidinį pasaulį, tai ryškiausia jo apysakoje Vargšė Liza (Bednaja Liza 1792) ir knygoje Rusų keliautojo užrašai (Pis′ma russkogo putešestvennika 1791). A. Radiščevo veikale Kelionė iš Peterburgo į Maskvą (Putešestvie iz Peterburga v Moskvu 1790), parašytame veikiant gyvenamojo laikotarpio prancūzų švietėjų idėjoms, derinami teoriniai samprotavimai apie visuomenėje viešpataujantį neteisėtumą ir realistiniai rusų liaudies gyvenimo buities vaizdai, atskleidžiama baudžiavinės santvarkos baisumai.
Aukso amžiaus literatūra
19 a. rusų literatūra vadinama rusų literatūros aukso amžiumi. Rašytojų tekstai pradėti vertinti ne dėl jų didaktinių, švietėjiškų ar kitų funkcijų, bet kaip meno sritis. Nuo šio amžiaus 2–3 dešimtmečio ryšku savarankiška rusų literatūros plėtotė nepriklausomai nuo Vakarų Europos literatūros tendencijų.
19 a. pradžioje vyraujančiuose lyrikos žanruose dar žymu klasicizmo ir sentimentalizmo krypčių įtaka, jos derintos su romantizmo elementais. Svarbiausių to laikotarpio poetų V. Žukovskio, K. Batiuškovo kūrybai būdinga subjektyvumas, jausmingumas, muzikalumas, ryšku Europos poetų įtaka. 3–4 dešimtmetyje poetų kūryboje išryškėjo skirtingos kryptys ir mokyklos: dekabristų poezijai (pvz., K. Rylejevui) būdingos pilietinės, istorinės temos; V. Kiuchelbekeris grąžino klasicizmo formas; J. Baratynskio poezija išsiskiria psichologizmu, filosofinės lyrikos elementais, A. Kolcovo – liaudiška maniera.
To paties laikotarpio rašytojo A. Gribojedovo komedijoje Vargas dėl proto (Gore ot uma 1825) ryšku perėjimas nuo klasicizmo ir romantizmo tendencijų realizmo link.
Žymiausias 19 a. pirmos pusės rašytojas, daręs didžiausią įtaką tolesnei rusų literatūros raidai, A. Puškinas vadinamas literatūrinės rusų kalbos normintoju. Jis pačių įvairiausių literatūros rūšių (lyrikos, prozos, dramaturgijos), stilių, temų kūriniuose apibendrino visus ankstesnius rusų literatūros laimėjimus ir pateikė naują literatūros teksto sampratą – literatūriškumo funkcija jo kūryboje tapo svarbiausia. A. Puškino kūryba pasižymi universalumu, originalumu, meniškumu, humanistinėmis tendencijomis, ironija. Jis išlaisvino rusų literatūrą iš visų įsigalėjusių literatūros kanonų ypatingą vaidmenį suteikdamas visapusiškai kūrėjo laisvei.
Jaunesnysis A. Puškino amžininkas M. Lermontovas savo poezijoje pratęsė rusų romantikų ieškojimus, akcentavo ryškaus, stipraus herojaus individualisto temą, pilietinius motyvus, nusivylimo po dekabristų sukilimo numalšinimo (1825) nuotaikas. M. Lermontovo romanas Mūsų laikų herojus (Geroj našego vremeni 1840) laikomas rusų psichologinio realizmo pradžia. 3–4 dešimtmetyje vyravusius lyrikos žanrus ėmė keisti proza, kuri, pirmiausia dėl N. Gogolio apysakų ir dramaturgijos įtakos, artėjo prie realios, nepagražintos tikrovės vaizdavimo. Literatūroje įsitvirtino vadinamosios fiziologinės apybraižos, apsakymo, apysakos žanras, socialinės tikrovės kritika tapo svarbiausia literatūros tema, naujo tipo herojus – mažasis žmogus – pakeitė maištingąjį romantiką ar bajorą inteligentą.
Kritikas demokratas V. Belinskis tapo naujos natūraliosios mokyklos ideologu, jos pagrindiniais autoriais laikomi F. Dostojevskis, A. Gercenas, N. Nekrasovas I. Gončiarovas. Jų ankstyvojoje kūryboje (F. Dostojevskio Vargo žmonės / Bednye ljudi 1846, A. Gerceno Kas kaltas? / Kto vinovat? 1841–46, I. Gončiarovo Paprasta istorija / Obyknovennaja istorija 1847) ryšku socialinio gyvenimo kritika, nauja gyvenamojo laikotarpio herojaus samprata, demokratizmas. Sankt Peterburgas šių rašytojų vaizduotas kaip pagrindinis asmenybės ir visuomenės konflikto centras. Nuo amžiaus vidurio stiprėjo literatūros ryšys su tikrove, vis daugiau socialinių ir politinių baudžiavinės santvarkos problemų tapo pagrindinėmis rašytojų temomis, sustiprėjo publicistinis, filosofinis pradas.
5–7 dešimtmetyje susiklostė įvairūs rusų romano tipai: socialinis buitinis (I. Turgenevas, I. Gončiarovas), utopinis revoliucinis (N. Černyševskis), satyrinis groteskinis (M. Saltykovas-Ščedrinas), antinihilistinis (N. Leskovas) ir kiti. Rusų romano raidos kulminacija siejama su F. Dostojevskio ir L. Tolstojaus vardais. Jų kūryboje (F. Dostojevskio romanai Nusikaltimas ir bausmė / Prestuplenie i nakazanie 1866, Idiotas 1868, Demonai / Besy 1871, Broliai Karamazovai / Brat′ja Karamazovy 2 tomai 1879–80 ir kiti; L. Tolstojaus Karas ir taika / Vojna i mir 4 tomai 1863–69, Anna Karenina 1873–77 ir kiti) socialinių konfliktų analizė neatsiejama nuo gilaus psichologizmo, atskleidžiamo individualia maniera.
L. Tolstojui būdingas siekis fiksuoti, analizuoti ir vertinti sudėtingus žmogaus dvasinius išgyvenimus, jų evoliuciją ir dialektiką pačiais įvairiausiais gyvenimo momentais; F. Dostojevskio psichologizmas susijęs su asmenybės krizinės, ribinės padėties vaizdavimu. Unikalus, savitas individo konfliktas su visuomene ir pačiu savimi traktuojamas kaip žmogiškas; kiekviena romanų veikėjų istorija neatsiejama nuo jų autorių moralinių, religinių, filosofinių apmąstymų. F. Dostojevskio, L. Tolstojaus romanai išsiskyrė sudėtinga menine struktūra, originalia poetika, jie turėjo didžiulę įtaką tolesnei literatūros ir filosofinės minties raidai ne tik Rusijoje.
19 a. antros pusės rusų proza padarė įtaką ir kitoms literatūros rūšims: A. Ostrovskio dramaturgijoje svarbiausiu tapo socialinis buitinis konfliktas; N. Nekrasovas poezijoje atskleidė lyrinio subjekto kasdienybės dramą, jo lyrika prisidėjo prie tolesnės rusų demokratinės poezijos raidos (vadinamosios N. Nekrasovo mokyklos poetai).
Žymiausi 19 a. antros pusės rusų poetai sąmoningai bandė atskirti meną nuo realybės: F. Tiutčevas savo eilėraščiuose analizavo filosofinius būties klausimus, A. Fetą, menas menui teorijos šalininką, domino kamerinės poezijos temos.
Amžiaus pabaigoje, susiformavus naujai demokratinių sluoksnių skaitytojų grupei, literatūra pamažu atsisakė stambių epinių žanrų, vis stipresnes pozicijas užėmė mažieji prozos žanrai. V. Garšino, A. Čechovo apsakymai suardė nusistovėjusią žanrų sistemą, demonstravo literatūros sampratos ir jos kaitos būtinybę. Populiarumą A. Čechovui, nors ir ne iš karto, suteikė trumpi apsakymai, išsiskiriantys pabrėžtinu autoriaus objektyvumu (tai buvo naujas apsakymo tipas 19 a. rusų literatūroje). Lyrinės A. Čechovo pjesės, paremtos potekstės principu, paskatino režisūrinio ir modernistinio teatro formavimąsi visame pasaulyje. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sustiprėjo mistinės, religinės ir filosofinės nuotaikos, paskatinusios pirmos simbolistų (D. Merežkovskis, V. Briusovas) kartos formavimąsi.
2223
Sidabro amžiaus literatūra
19 a. pabaigoje literatūroje ėmė ryškėti ideologinės ir dvasinės krizės požymiai. I. Turgenevas rašė mistines apysakas, L. Tolstojus – socialiai angažuotą literatūrą. Prasidėjo nauja rusų literatūros epocha, kurią priimta vadinti sidabro amžiumi. Jai būdinga literatūrinio gyvenimo įvairovė ir skirtingų estetinių krypčių raida siekiant grąžinti literatūrai jos pagrindinę meninę funkciją, atsisakant prie tikrovės artėjančių 19 a. meninių formų. Realizmo literatūros revizija šioje epochoje buvo vykdoma dviem priešingomis kryptimis: vieni rašytojai, pasitelkdami tradicines socialinės psichologinės prozos formas, skiepijo naujus socialinius principus, remdamiesi marksistinėmis klasių kovos idėjomis ir visuomenėje gaju heroikos poreikiu (M. Gorkis, V. Korolenko, A. Serafimovičius, V. Veresajevas).
Kiti kūryboje derino modernistinę ir realistinę poetiką (L. Andrejevas, I. Buninas, A. Kuprinas, J. Zamiatinas). Išryškėjo modernizmo (simbolizmas, ekspresionizmas, akmeizmas) ir avangardinio meno (futurizmas) kryptys. Vadinamasis krizinės sąmonės tipas būdingas vyresniajai simbolistų kartai: K. Balmontui, V. Briusovui, Z. Gippius, D. Merežkovskiui, F. Sologubui. Jaunesnioji simbolistų karta (A. Belas, A. Blokas, V. Ivanovas) daugiau dėmesio skyrė pačios literatūros problemoms. Modernistinėje literatūroje buvo tęsiama F. Dostojevskio kūriniuose susiformavusi tradicija metafiziškai aiškinti žmogų (A. Belo, D. Merežkovskio, V. Rozanovo, F. Sologubo proza).
Maskvos literatūrinio būrelio Sreda (rusų kalba – Trečiadienis) nariai. Iš kairės: Skitaletsas (tikr. Stepanas Petrovas, 1869–1941), L. Andrejevas, M. Gorkis, Nikolajus Telešovas (1867–1957), F. Šaliapinas, I. Buninas, Jevgenijus Čirikovas (1968–32)
Simbolizmo krizė (1910) baigėsi dviejų naujų krypčių iškilimu. Akmeizmas atsirado kaip simbolizmo reformos padarinys: konkretesnis poetinis vaizdas plėtojamas A. Achmatovos, N. Gumiliovo, O. Mandelštamo poezijoje. Ankstesnės poetinės tradicijos griovimas, primityvizmas tapo naujos kultūros futuristinio konstravimo pagrindu (V. Chlebnikovo, A. Kručionycho, V. Majakovskio, I. Severianino poezija). Ypatinga vieta teko vadinamajai naujajai valstiečių poezijai (S. Jeseninas, N. Kliujevas, S. Klyčkovas, P. Orešinas), labiausiai susijusiai su liaudies kultūra.
Politinė padėtis Rusijoje po bolševikų įvykdyto Spalio perversmo (1917) nulėmė kitas literatūros proceso raidos kryptis: valstybės vadovavimo literatūrai tendencija reiškėsi per visą sovietų valdžios laikotarpį. Šiuo laikotarpiu rungėsi daugiavariantės literatūros raidos ir estetinio monizmo (tikrovę aiškinančio tik materialiu pagrindu) tendencijos. Skirtingų estetinių ir ideologinių literatūros krypčių radimasis buvo periodiškai slopinamas net ir smurtu, išstumiamas į vidinę (vadinamoji pogrindžio literatūra) arba išorinę (Rusijos užsienio literatūra) emigraciją.
Pogrindžio literatūrą kūrė menininkai, kurie neturėjo galimybės arba dėl idėjinių ir politinių sumetimų nenorėjo publikuoti savo kūrinių. Jų literatūrinis paveldas Rusijoje buvo pradėtas spausdinti 20 a. 7 dešimtmetyje arba 9 dešimtmečio pabaigoje (M. Bulgakovo, J. Dombrovskio, B. Pasternako, jo romanas Daktaras Živaga / Doktor Živago Italijoje išspausdintas 1955, Rusijoje – tik 1988, B. Pilniako, A. Platonovo, V. Šalamovo, K. Vaginovo, 1899–1934, J. Zamiatino proza, D. Charmso kūryba, A. Achmatovos, N. Gumiliovo, O. Mandelštamo poezija).
Po Spalio perversmo (1917) rusų literatai emigravo į įvairias šalis – Centrinę ir Vakarų Europą (Paryžių, Berlyną, Prahą, Belgradą, Sofiją), Baltijos valstybes (Rygą ir Taliną), į Rytus (Charbiną ir Šanchajų), jose padėjo formuotis Rusijos užsienio literatūra. Vadinamajai pirmajai literatūrinės emigracijos bangai (A. Averčenko, M. Aldanovas, K. Balmontas, I. Buninas, M. Cvetajeva, Z. Gippius, Viačeslavas Ivanovas, G. Ivanovas, A. Kuprinas, D. Merežkovskis, M. Osorginas, A. Remizovas, I. Severianinas, I. Šmeliovas, N. Teffi, V. Chodasevičius, B. Zaicevas ir kiti) būdinga mesianizmas – jie prisiėmė misiją išsaugoti atminimą apie rusų kultūrą, istoriją ir tikėjimą. Šios bangos jaunosios kartos literatų likimai susiklostė dramatiškai: jų talentas iki galo neišsiskleidė (G. Gazdanovas, B. Poplavskis, D. Knutas), tik V. Nabokovas su savo anglakalbe kūryba pateko į pasaulinę literatūrą.
20 a. pirmos pusės rusų poetai simbolistai. Iš kairės: G. Čiulkovas, Konstantinas Erbergas (1871–1942), A. Blokas, F. Sologubas
Ankstyvoji sovietinė literatūra (1921–29) apėmė įvairias sroves ir individualybes: modernistines (V. Katajevo, M. Kuzmino, J. Olešos, O. Mandelštamo, B. Pasternako, K. Vaginovo, J. Zamiatino ir kitų kūryba) ir realistines (K. Fedinas, D. Furmanovas, A. Tvardovskis, L. Leonovas, M. Šolochovas ir kiti). Literatūros grupuotės (LEF, Pereval, Broliai Serapionai ir kitos) organizuotai įformindavo skirtingas meninės raidos tendencijas.
Kai kurios 20 a. 3 dešimtmečio literatūros tendencijos buvo analogiškos toms meninėms kryptims, kurios tuo pačiu laikotarpiu klostėsi Vakarų Europoje (ekspresionistinė I. Babelio, B. Pilniako, A. Vesiolo, 1899–1939, proza). Rusų absurdo srovės atstovai (D. Charmsas, N. Oleinikovas, A. Vvedenskis) rėmėsi tokia žmogaus ir pasaulio samprata, kuri buvo artima tuomet besikuriančiam egzistencializmui ir europietiškos absurdo dramos ir prozos principams. Vėliau įsiviešpatavusi totalitarinė santvarka privertė rašytojus laikytis supaprastintų ir privalomų ideologinių schemų. Valdžia reglamentavo literatūrinę kūrybą – iš pradžių rezoliucijomis ir nurodymais, vėliau likviduodama visas literatūros grupuotes (1932) ir įsteigdama SSRS rašytojų sąjungą (1934).
Europoje klestint modernizmui ir avangardiniam menui Rusijoje modernizmo estetiką išstūmė socialistinio realizmo ideologija ir estetika, 20 a. 4–6 dešimtmetyje pretendavusi tapti vienintele sovietinės literatūros kryptimi. Socialistinio realizmo literatūros vienintele funkcija tapo iliustruoti politinius ir ideologinius lozungus, sukurti socialaus pasaulio idealų modelį. Tai buvo susiję su siužetui, kompozicijai, tikroviškai poetikai keliamais reikalavimais, autorius turėjo rūpintis savo tekstų suprantamumu (D. Bedno, A. Fadejevo, N. Ostrovskio, A. Serafimovičiaus ir kitų kūryba). Kėlimas klausimų, kurių buvo neįmanoma valstybiškai reglamentuoti, tapo rašytojų, nenorinčių ar negalinčių paklusti režimui, tragiško likimo priežastimi (buvo represuoti, kalėjimuose sušaudyti ar lageriuose žuvo I. Babelis, N. Kliujevas, O. Mandelštamas, B. Pilniakas). A. Achmatova, M. Bulgakovas ir A. Platonovas negalėjo viešai skelbti savo kūrinių ir jų kūryba vėliau sudarė savilaidos literatūros pagrindą. Šiek tiek švelnesni reikalavimai buvo keliami 20 a. 3–4 dešimtmetyje leidžiamai istorinio žanro (V. Jano, 1879–1954, A. Tolstojaus, J. Tynianovo romanai) ir vaikų literatūros (D. Charmsas, K. Čiukovskis, S. Maršakas) kūriniams.
SSRS–Vokietijos karas paskatino radikalios patriotinės literatūros ir publicistikos plėtotę (I. Erenburgas, K. Simonovas). Pokariu kultūrinės izoliacijos politika ir literatūros proceso reglametavimo, norminės estetikos tendencija dar sustiprėjo. Persekioti talentingi autoriai (A. Achmatova, M. Zoščenko), šlovinti netalentingi, bet ideologiškai teisingi S. Babajevskio (1909–2000), G. Nikolajevos (1911–63), P. Pavlenkos (1899–1951) ir kitų romanai. Tik nedaugelis vėlyvojo stalinizmo laikotarpiu (1946–53) parašytų kūrinių turi literatūrinę išliekamąją vertę (V. Panovos, E. Kazakevičiaus apysakos).
6 dešimtmečio viduryje pasikeitus politiniam režimui literatūrai daromas ideologinis spaudimas sumažėjo, atsirado meninės raiškos įvairovė, literatūrinės polemikos galimybė. 1956–68 pradėjo eiti nauji žurnalai (Junost′, Naš sovremennik, Moskva ir kiti), buvo reabilituoti represijas patyrę rašytojai, susilpnėjo informacijos blokada. Antistalinistinės A. Solženicyno apysakos Viena Ivano Denisovičiaus diena (Odin den′ Ivana Denisoviča 1962) publikavimas atspindėjo pasikeitusį gyvenamojo laikotarpio politinį klimatą. Susiformavo jaunų 7 dešimtmečio kartos rašytojų, vadinamųjų šestidesiatnikų, grupė: V. Aksionovas, B. Achmadulina, A. Gladilinas, F. Iskanderas, A. Kuznecovas, V. Maksimovas, J. Nagibinas, R. Roždestvenskis, A. ir B. Strugackiai, G. Vladimovas, V. Voinovičius ir kiti. Šie rašytojai kritikavo stalinizmą kaip revoliucinių romantinių pozicijų gynėjai, reikalaujantys atkurti tikruosius socializmo idealus. Atsižvelgdami į užsienio literatūros ir Sovietų Rusijos 3 dešimtmečio necenzūruojamos literatūros patirtį 7 dešimtmečio kartos rašytojai vėl įtvirtino autorinę stilistiką. Daugelis minimų autorių vėliau įsitraukė į disidentinę veiklą arba buvo priversti emigruoti (vadinamoji trečioji emigracijos banga). Plačiai žinomi tapo poetai nonkonformistai J. Jevtušenko ir A. Voznesenskis. Tradicinio pobūdžio kamerinei lyrikai atstovavo N. Rubcovas, D. Samoilovas, A. Tarkovskis ir kiti. Į literatūrinį gyvenimą įsitraukė provincijos rašytojai – kaimo gyvenimo vaizduotojai F. Abramovas, V. Astafjevas, V. Belovas, J. Nosovas, V. Rasputinas, V. Šukšinas, V. Tendriakovas. Kare išgyventa patirtis tapo paskata rašytojams G. Baklanovui, V. Bogomolovui, J. Bondarevui, V. Bykovui, B. Vasiljevui, K. Vorobjovui kurti vadinamąją apkasų prozą. Meninė urbanistinė refleksija atsiskleidė A. Bitovo, D. Granino, V. Koneckio, G. Semionovo, J. Trifonovo vadinamojoje miestietiškoje prozoje. Ypatingą reikšmę įgijo tekstai, skirti netolimai praeičiai ir istorinės atminties problemai (V. Grossmano, B. Okudžavos, B. Pasternako, A. Solženicyno, J. Trifonovo romanai). 7–9 dešimtmečio dramaturgijoje plėtota angažuota publicistinė istorinė ir šiuolaikinė drama (A. Gelmanas, M. Šatrovas), drama-parabolė (G. Gorinas, g. 1940, E. Radzinskis), čechoviška drama (A. Arbuzovas, V. Rozovas, A. Vampilovas). 1963 SSRS vyriausybė ir SSRS rašytojų sąjunga sugriežtino rašytojų politinę kontrolę. Teismo persekiojimus patyrė prozininkai A. Siniavskis ir J. Danielis, poetas J. Brodskis.
8 dešimtmetyje išpopuliarėjo beletristika: detektyvas, fantastika, avantiūrinis, istorinis romanas (I. Jefremovas, V. Pikulis, J. Semionovas). Naujasis mitologizmas, kaip bendras 20 a. kultūros principas, lėmė mitologinių siužetų ir motyvų pasitelkimą (Č. Aitmatovo, F. Gorenšteino, A. Kimo, S. Sokolovo proza). Nuo 9 dešimtmečio vidurio prasidėjo sovietinės politinės sistemos demokratėjimo procesas, imta mažiau cenzūruoti žiniasklaidą. Pirmiausia periodinėje spaudoje buvo paskelbta aktuali V. Belovo, V. Dudincevo, B. Možajevo, A. Rybakovo, A. Solženicyno istorinė proza. Aštrios socialinės tematikos, plakatinės formos grožiniai kūriniai ir publicistika kuriam laikui nustelbė išmonės principais grindžiamą literatūrą. Literatūros nuošalėje, įsigilinusi į socialines problemas, atsirado vadinamoji kitoniška literatūra – skeptiška, politiškai nihilistinė, susitelkusi į egzistencines problemas ir neigianti tradicinius socialinius, ideologinius bei estetinius modelius (V. Jerofejevo, M. Kurajevo, V. Pjecucho, g. 1946, L. Petruševskajos, J. Popovo, T. Tolstajos ir kitų proza).
9–10 dešimtmetyje suiro ankstesnės organizuoto literatūrinio gyvenimo formos (SSRS rašytojų sąjunga), galėjo laisvai plėtotis vadinamojo andergroundo menas. Estetine reakcija į socialistinį realizmą, stagnacijos epochos meną ir jos tikrovę tapo tokios meninės bei intelektinės 8–10 dešimtmečio poezijos ir prozos srovės kaip konceptualizmas (T. Kibirovas, D. Prigovas, 1940–2007, L. Rubinšteinas, g. 1947, V. Sorokinas ir kiti) ir metarealizmas (V. Krivulinas, O. Sedakova, g. 1949, J. Švarcas ir kiti). 1989 atšaukus cenzūrą prasidėjo į sovietinę, emigracinę ir pogrindinę subyrėjusios rusų literatūros vienijimosi procesas. Kai kurie rašytojai grįžo į Rusiją, buvo išspausdinti anksčiau nežinomi sovietų laikotarpio rašytojų kūriniai. Šiuolaikinio literatūros proceso sudėtine dalimi tapo rusų užsienio literatūra (nuo V. Nabokovo iki J. Brodskio).
Skiriama keletas pagrindinių šiuolaikinės rusų literatūros padėtį apibrėžiančių krypčių ir srovių. Prozoje ir dramaturgijoje pastebimai aktyvios tapo postmodernizmo tendencijos (D. Galkovskis, g. 1960, V. Jerofejevas, V. Pelevinas, O. ir V. Presniakovai ir kiti). Marginalinės realybės sritys ir marginaliniai herojai vaizduojami S. Kaledino (g. 1960), A. Koroliovo, O. Pavlovo (g. 1970), R. Senčino (g. 1971) ir kitų rašytojų neonatūralistiniuose kūriniuose. Jausmų ir kūniškų pojūčių reikšmingumas atskleidžiamas neosentimentalizmo literatūroje, ypač vadinamojoje moterų prozoje (L. Ulickajos, S. Vasilenko, M. Višneveckajos, g. 1955, ir kitų). Postmodernistinės estetikos ir realistinio diskurso kombinacija būdinga postrealistų A. Dmitrijevo, V. Makanino, O. Slavnikovos, M. Šiškino (g. 1961) ir kitų rašytojų kūrybai. Stiprėjant kultūros reiškinių komercializacijai išpopuliarėjo masinės literatūros žanrai: moterų romanas, detektyvas, vadinamasis fantasy (literatūros kūriniai, kurie pirmiausia remiasi autoriaus ir skaitytojo vaizduote) ir kita. Beveik išnyko vadinamąją aukštąją ir pramoginę literatūrą skiriančios ribos: viename tekste derinamos elitinio rašymo subtilybės ir siužeto detektyvinė intriga (B. Akunino romanai).
2771
Ryšiai su lietuvių literatūra
Lietuva ir lietuviai minimi bylinose, senosios rusų literatūros kūriniuose (Sakmė apie Igorio žygį, lietuvių kalba 1952, Uždonė), metraščiuose. 16–17 a. Lietuvoje gyveno rusų raštijos veikėjai I. Peresvetovas, A. Kurbskis, Simeonas Polockietis. Lietuviškų motyvų yra 19 a. pirmos pusės rusų romantikų (M. Lermontovo, N. Ogariovo, A. Bestuževo, N. Kukolniko) kūryboje. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminės save kildino F. Dostojevskis. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje pažangieji rusų kultūros veikėjai rėmė lietuvių priešinimąsi spaudos draudimui (1865 lietuvių kalba Sankt Peterburge išėjo K. Donelaičio raštai, 1878 Sankt Peterburge lotyniškaisiais rašmenimis buvo išspausdintas L. Ivinskio kalendorius, 1880–83 Kazanės universitetas išleido A. Juškos surinktus lietuvių liaudies dainų rinkinius ir kita).
Rusų literatūra į lietuvių kalbą pradėta versti 19 a. viduryje. Nuo 19 a. antros pusės išversta I. Krylovo pasakėčių, G. Deržavino, A. Puškino, M. Lermontovo, N. Nekrasovo, A. Kolcovo, I. Nikitino ir kitų poetų eilėraščių, poemų fragmentų. Iš prozos gausiausiai buvo verčiama L. Tolstojaus kūryba.
1918–40 atskiromis knygomis išleista I. Krylovo, A. Puškino, M. Lermontovo, N. Gogolio, I. Turgenevo, A. Ostrovskio, F. Dostojevskio, V. Korolenkos, V. Garšino, A. Čechovo, L. Andrejevo, I. Bunino, A. Kuprino, M. Gorkio, V. Katajevo, A. Tolstojaus, Ilfo ir Petrovo kūrybos vertimų. Dar išversta G. Chruščiovo-Sokolnikovo ir S. Minclovo (1870–1933) romanų Lietuvos istorijos tematika.
B. Sruoga, nuo 1924 Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) dėstęs rusų tautosakos ir literatūros kursą, parašė dviejų tomų rusų literatūros istoriją.
SSRS okupacijos laikotarpiu lietuvių kalba išleisti daugiatomiai A. Puškino, L. Tolstojaus, A. Čechovo, M. Gorkio raštų rinkiniai. Į Pasaulinės literatūros bibliotekos seriją įtraukti kitų rusų literatūros klasikų (F. Dostojevskio, M. Bulgakovo, I. Bunino, A. Kuprino, V. Majakovskio ir kitų) rinktiniai kūriniai.
Rusų ir lietuvių literatūros ryšius nagrinėjo V. Mykolaitis-Putinas, K. Korsakas, A. Venclova, E. Červinskienė, B. Baltrušaitytė‑Masionienė, R. Sideravičius ir kiti literatūrologai. Nuo 1936 Maskvoje veikiančiame M. Gorkio pasaulinės literatūros institute ir prie jo 1953 įkurtuose Aukštuosiuose literatūros kursuose 20 a. 6–8 dešimtmetyje studijavo lietuvių rašytojai ir vertėjai A. Alionis, R. Andrašiūnaitė, V. Bikulčius, V. Brencius, A. Bučys, A. Čekuolis, V. J. Čepaitis, E. Ignatavičius, S. Jonauskas, A. Jonynas, J. Macevičius, V. Mozūriūnas, V. Reimeris, R. Samulevičius, P. Širvys.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir sugriuvus SSRS į lietuvių kalbą buvo išversti anksčiau persekiotų autorių kūriniai: B. Pasternako romanas Daktaras Živaga, A. Solženicyno romanas Pirmajame rate (abu 1991), pradėta publikuoti J. Brodskio, O. Mandelštamo ir kitų poetų vertimų. Vėliau daugiausia imta versti šiuolaikinę postmodernistinę rusų literatūrą – išleista E. Limonovo, V. Pelevino, L. Ulickajos romanų, išpopuliarėjo detektyvų autorės A. Marininos kūrinių vertimai.
Pirmieji lietuvių literatūros vertimai į rusų kalbą pasirodė 20 a. pradžioje (Keturakio komedija Amerika pirtyje). B. Sruoga bendradarbiavo su M. Gorkiu dėl lietuvių literatūros almanacho rusų kalba leidimo – įpusėtas darbas nutrūko dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau rusų kalba išleistas P. Cvirkos romanas Žemė maitintoja (1937) ir lietuvių liaudies pasakų rinkinys (1939).
Po Antrojo pasaulinio karo rusų kalba išleista daugelio lietuvių rašytojų kūrinių: K. Donelaičio, D. Poškos, A. Strazdo, A. Baranausko, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, J. Biliūno, Maironio, J. Janonio, V. Krėvės, A. Vienuolio, V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, S. Nėries, P. Cvirkos, A. Venclovos, K. Borutos, T. Tilvyčio, I. Simonaitytės, J. Grušo, A. Žukausko, J. Baltušio, J. Paukštelio, E. Mieželaičio, E. Matuzevičiaus, J. Dovydaičio, J. Avyžiaus, V. Sirijos Giros, H. Korsakienės, M. Sluckio, Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, A. Maldonio, J. Degutytės, A. Jonyno, J. Macevičiaus, V. Reimerio, J. Mikelinsko, A. Bieliausko, A. Pociaus, V. Bubnio, V. Petkevičiaus, R. Lankausko, K. Sajos, V. Rimkevičiaus, V. Žilinskaitės ir kitų.
2271
Rusijos kultūra
L: B. Sruoga Rusų literatūros istorija 2 t. Kaunas 1931–33; Istorija russkoj literatury 10 t. Moskva–Leningrad 1941–56; Istorija russkoj literatury 3 t. Moskva–Leningrad 1958–64; Russkaja literatura konca XIX–načala XX veka Moskva 1968–72; V. Kuskov Istorija drevnerusskoj literatury Moskva 1977; B. Mucha Historia literatury rosyjskiej Warszawa 22002.
Rusijos konstitucinė santvarka