Rùsijos mùzikos ištakos siekia senąją rytų slavų kultūrą. Apie ją žinių pateikia Graikijos, Romos, Bizantijos, nuo 9 a. ir Kijevo Rusios metraštininkai, istorinės sakmės, ikonografinis paveldas.
Regionų folkloro žanrai
švenčiamos Užgavėnės (Maskva, Raudonoji aikštė)
Rusijos regionams būdinga saviti folkloro žanrai ir jų charakteringos atmainos. Šiaurėje gausu epinių dainų, raudų, pietvakariuose – kalendorinių dainų su specifiniais šūksniais, rytuose – Vologdos krašto raudų, pietuose – dainuojamųjų ratelių. Kalendorinės dainos susijusios su metų laikais, apeigomis, siekiančiomis poveikio aplinkai, darbų sėkmei, ateities įvykiams. Dainos tercijos ir kvartos apimties, kartojančios būdingas melodines formules, pentatoninės ar hemitoninės sandaros, įvairaus ritminio piešinio, pabrėžiančios kalbos intonacijas. Labai gausus vestuvinių dainų palikimas (beveik 2/3 įvairiuose regionuose užrašytų dainų), atspindintis kiekvieną ritualo momentą; ankstyvųjų stilistika artima kalendorinėms dainoms. Raudos skirstomos į apeigines (vestuvių ir laidotuvių) ir neapeigines (rekrutų, našlių, išsiskyrimo su artimaisiais). Joms būdinga žemyneigiai tercijos ir kvartos motyvai, į verksmą pereinanti eilutės pabaiga.
Rusų herojinio muzikinio epo pėdsakų išliko Kijevo Rusios laikų (iki 13 a.) bylinose, kuriose būdavo apdainuojami karžygių žygiai. Jų vėlesnė tąsa – šiaurės krašto epinės dainos. Vėlyvaisiais viduramžiais Maskvos didžiojoje kunigaikštystėje klostėsi istorinė (artima bylinai, bet labiau išplėtoto meloso) ir lyrinė tęstinė daina. Būdingiausi ekspresyvios kantileninės melodijos (vadinamojo rusiškojo bel canto) bruožai – plati (iki oktavos) apimtis, intensyvus pradinės intonacijos plėtojimas (dažna kvinta), derminis nepastovumas, improvizacinis skiemens vokalizavimas, vienbalsiškumas arba pabalsinis daugiabalsiškumas. Tolesnė šio žanro raida susijusi su miesto folkloru – 18 a. pabaigos knygine daina, lyriniu kantu, miesto romansu. Lyrinė tęstinė daina tapo svarbiu profesionaliosios muzikos intonaciniu šaltiniu. 19 a. viduryje pradėtos kurti čiastuškos, kaime ir mieste paplito šmaikščios dainelės. Jų lyrinė atmaina (stradanija; itin būdinga Volgos vidurupio ir Voronežo regionams) apdainavo meilės kančias.
Liaudies šokiai yra soliniai (pliaski), kuriems pritariama instrumentais, ir grupiniai – rateliai (chorovody), dainuojamieji ar (ir) palydimi instrumentų.
Muzikos instrumentai
Seniausi muzikos instrumentai: aerofonai – surna, sopelė, žaleika, medinis trimitas, kuviklai; chordofonai – guslės ir gudokas bei jo vėlesnė atmaina – tristygis smuikas, kuriuo buvo griežiama tik per vestuves. Šių instrumentų sklaidai buvo svarbi skomorochų veikla, kurie 17 a. sulaukė Stačiatikių Bažnyčios nepasitenkinimo, prarado savo įtaką, net jų instrumentai buvo sunaikinti. Nuo 19 a. labai paplito balalaika, naudota ir dainoms, šokiams akompanuoti, greta jos ir diatoninė armonika (jų gamyba garsėjo Tulos kraštas), 20 a. pradžioje – mygtukinio chromatinio akordeono atmaina – bajanas. Rusų liaudies dainų su natomis pirmuosius rinkinius paskelbė V. Trutovskis (1776–95), N. Lvovas ir I. Pračas (1790; N. Lvovo įžanginis straipsnis yra pirmoji mokslinė publikacija apie rusų liaudies dainas).
balalaika
bajanas
Profesionaliosios muzikos ištakos
Profesionaliosios rusų muzikinės kultūros pradžia sietina su krikščionybės priėmimu Kijevo Rusioje (988–989 iš Bizantijos). Tada atsirado muzikos raštas – giesmių knygos su ženklinio giedojimo notacija. Skiriami rusų muzikos 5 laikotarpiai: ankstyvųjų viduramžių (11 a.–14 a. vidurys), vėlyvųjų viduramžių (14 a. vidurys–17 a. vidurys), naujųjų amžių (17 a. vidurys–18 a.), klasikinio periodo (19 a.), naujausiųjų laikų (nuo 20 amžiaus).
Ankstyvųjų viduramžių muzikinė kultūra
Ankstyvųjų viduramžių muzikinė kultūra skleidėsi Kijevo Rusioje, Naugardo, Pskovo, Vladimiro–Suzdalės, Riazanės kunigaikštystėse, kur klestėjo architektūra, dailė (Kijevo Sofijos soboro freskose yra įvairiais instrumentais grojančių muzikantų figūrėlių), literatūra (iš bulgarų perimta abėcėlė, 1037 Jaroslavas Išmintingasis Kijevo Rusioje įkūrė pirmąją biblioteką), amatai. Profesionalioji muzika buvo ženklinis giedojimas. Perimtas iš Bizantijos jis praturtėjo slavų intonaciniu žodynu, plito žodine tradicija ir per giesmynus. Prie statomų bažnyčių buvo kuriami giedotojų ansambliai, chorai, kurie turėjo savo mokyklas. Greta rūstaus, asketiško vienbalsio giedojimo skambėjo ir varpų muzika. Jos atlikimas, kaip ir varpų liejimas, Stačiatikių Bažnyčios buvo griežtai reglamentuojamas. Ženklinis giedojimas, varpų muzika ir bylinos yra seniausios rusų profesionaliosios pasaulietinės muzikos ištakos.
Vėlyvųjų viduramžių muzika
Vėlyvaisiais viduramžiais susiklostė rusų (didžiarusių) tautybė ir iškilo Maskvos didžioji kunigaikštystė. Muzikinei kultūrai reikšmingas 16 amžius. Klostėsi pirmosios heterofoniniu daugiabalsiškumu grindžiamos ženklinio giedojimo formos (eilučių giedojimas), puošniõs melizmatikos giesmės. Djakas I. Šaiduras patobulino ženklinę notaciją. Atsirado bažnytinis (stačiatikių liturginė drama) ir pasaulietinis lėlių teatras, buvo giedama, dainuojama ir griežiama įvairiais instrumentais. Buvo sudarytas bažnytinių ir pasaulietinių įstatymų kodeksas Stoglav ir šeimos elgesio normų kodeksas Domostroj, kuriuose smerkiami liaudies šokiai, žaidimai ir instrumentinė muzika. Valdant Vasilijui III (1505–33) Maskvoje buvo įkurtas Valdovo rūmų choras (vėliau Sankt Peterburgo rūmų choro kapela), valdant Ivanui IV Rūsčiajam (1547–84) – Patriarcho choras (vėliau Maskvos sinodo choras), pradėta spausdinti religinės knygos, giesmynai, giedojimo elementoriai. Bažnyčios ir valstybės neigiamas požiūris į instrumentinę muziką atitolino (apie 100 m.) instrumentinės muzikos žanrų (simfonijos, sonatos, instrumentinio koncerto) atsiradimą Rusijoje. Vokalinė stačiatikių bažnytinė muzika buvo vienintelė profesionali visuomenės muzikinės saviraiškos forma. Profesionalus muzikinis išsilavinimas, profesionalūs muzikos kolektyvai iki 17 a. pabaigos Rusijoje buvo tik bažnytiniai. Žymesni 16 a. pabaigos ženklinio giedojimo atstovai: broliai S. ir V. Rogovai, F. Krestjaninas, I. Nosas, I. Lukoško, S. Golyša.
Muzika 17 amžiuje
Naujųjų amžių laikotarpio pradžia (17 a. vidurys) paženklinta Rusijos gyvenimo permainomis – valstybė tapo daugiatautė, stiprėjo vidiniai ekonominiai ir diplomatiniai ryšiai su Vakarų Europa, įvyko didžioji (patriarcho Nikono inicijuota) Stačiatikių Bažnyčios reforma (atskalūnai, vadinamieji sentikiai, likę ištikimi senosioms dvasinėms vertybėms ir apeigoms, iki šiol tebepraktikuoja ženklinį giedojimą), visose gyvenimo srityse stiprėjo pasaulietiškumas. Naujoji Bažnyčia pamažu perėjo prie naujo chorinės muzikos stiliaus – partesinio giedojimo. Ryškiausias šio giedojimo teoretikas N. Dileckis 1675 parašė traktatą Muzikos gramatika. Kompozitoriai V. Titovas (1650–1715), N. Kalašnikovas, N. Bavykinas plėtojo puošnų partesinį koncertinį giedojimą.
1672 (valdant Aleksejui Michailovičiui) Preobraženske (prie Maskvos) buvo įkurtas rūmų teatras (veikė 3 metus). Spektakliuose pagal biblinius ir mitologinius siužetus buvo derinama dainavimas, kalbamosios scenos, baletas, instrumentinė muzika (pučiamieji, styginiai, mušamieji instrumentai, vargonai). 18 a. pradžioje Petro I reformos lėmė ryškius muzikinio gyvenimo pokyčius. Šis valdovas pirmasis išryškino valstybinę muzikos funkciją – kariuomenėje steigė pulkų orkestrus (vadinamuosius obojininkų chorus), rūmuose ir aikštėse reikalavo šlovinančio ir linksminančio meno. Skambėjo kantai, menuetai, anglezai, polonezai, arijos; vokiečių instrumentinės kapelos griežė A. Corelli, G. Ph. Telemanno, R. Keiserio kūrinius. Muzika skambėjo ir didikų rūmuose, muzikinis išprusimas tapo būtina aristokratų išsilavinimo dalimi. Iš Vakarų Europos buvo kviečiamos teatro trupės, formavosi vietinis mokyklinis teatras, kurtos dvarų choro ir instrumentinės kapelos, ragų orkestrai. Suklestėjo kantas – pirmasis pasaulietinis profesionalios muzikos žanras.
koncertuoja balalaikininkų ansamblis (Maskva, 2016)
Operos raida 18 amžiuje
Vakarų Europos muzikinės kultūros įtaką sustiprino 18 a. 4 dešimtmetyje Sankt Peterburgo rūmų teatre dirbusios italų, vėliau prancūzų operos trupės. 1736 buvo pastatyta pirmoji opera Rusijoje – F. Arajos (1709–70) Meilės ir neapykantos jėga, 1755 – pirmoji pagal rusišką (A. Sumarokovo) libretą to paties kompozitoriaus Kefalas ir Prokridė (opera seria). Valdant Jekaterinai II rūmų kompozitoriais dirbo F. Araja, G. Paisiello, D. Cimarosa, G. Sarti. Prie caro rūmų teatrų veikė viešieji teatrai: Maskvoje V. Urusovo ir M. Maddoxo (nuo 1776 Petro teatras, nuo 1825 Didysis teatras), Sankt Peterburge K. Kniperio (1779), Mūrinis (1783, nuo 1863 Marijos teatras). Didikai kūrė savo rūmų baudžiauninkų teatrus, kuriuose buvo statoma rusų ir kitų kraštų operos, baletai, dramos veikalai. Rusijoje klestėjo italų, vokiečių, prancūzų muzikinio teatro trupės. Itin mėgta komiškoji opera. 18 a. antroje pusėje buvo sukurtos pirmosios rusų kompozitorių komiškosios operos: Aniuta (muzikos autorius nežinomas, 1772), M. Sokolovskio (1756–po 1795) Malūnininkas – burtininkas, apgavikas ir piršlys (1779). Jose valstiečių gyvenimo scenos dažnai buvo atkuriamos aranžuotomis rusų liaudies dainomis.
Pirmoji rusų kompozitorių mokykla
18 a. pabaigoje susiklostė pirmoji rusų kompozitorių mokykla. Operas kūrė V. Paškevičius (1749–1797; Nelaimė dėl karietos 1779, Šykštuolis 1780, Sankt Peterburgo prekybos namai 1781, Tuniso paša 1782), J. Fominas (1761–1800; operos Vežikai pastotėje 1787 ir Amerikiečiai 1788, 4 dalių melodrama Orfėjas 2 deklamuotojams, vyrų chorui ir simfoniniam orkestrui, 1792), D. Bortnianskis (Alkidas, Kvintas Fabijus; abi opera seria). Manoma, buvo sukurta apie 100 rusiškų operų, iš kurių liko apie 40 partitūrų ir 60 libretų (libretininkų indėlis laikytas svarbesniu už kompozitoriaus; libretus rašė ir Jekaterina II).
Chorinė muzika 18 amžiuje
Ryškiausias rusų chorinės muzikos žanras buvo bažnytinis koncertas a cappella. Jo stilistikai įtakos turėjo tuo laiku Rusijoje dirbę italų kompozitoriai. Miestų ir provincijos gyvenime chorų veikla buvo labai svarbi. Didžiausią autoritetą turėjo Sankt Peterburgo imperatoriškoji rūmų kapela, kuri rengė chorų vadovus, dainininkus, kaupė repertuarą, giedojo cerkvėse ir koncertų salėse. Žymiausi chorinės muzikos kūrėjai buvo M. Berezovskis, D. Bortnianskis, A. Vedelis (1767–1808; visi gimę Ukrainoje), S. Degtiariovas (1766–1813).
Kamerinė muzika 18 amžiuje
18 a. pabaigoje klostėsi ir pasaulietiniai kamerinės muzikos žanrai. Sonatų ir variacijų smuikui sukūrė I. Chandoškinas (1747–1804), sonatų klavesinui ir kamerinių ansamblių – D. Bortnianskis. Klestėjo rusų romanso pirmtakė – solinė rusų daina su instrumentiniu pritarimu. Pirmąjį rusų dainų rinkinį Tarp darbų – pramoga (1759) sukūrė G. Teplovas (1711–79). Kiti dainų kūrėjai – F. Dubianskis (1760–96), J. Kozlovskis (1757–1831). Jų dainoms būdinga romantinė dramatinė patetika, išplėtota fortepijono partija. Pirmosios rusų kompozitorių mokyklos muzikoje vyravo klasicizmo, galantiškojo stiliaus, sentimentalizmo, buitinio realizmo bruožai.
Muzikos aukso amžius
Klasikinis periodas vadinamas rusų meno (ypač literatūros ir muzikos) aukso amžiumi. 19 a. pradžiai būdinga ankstyvojo romantizmo raiška. Operos kurtos pagal pasakų (C. Cavoso Karžygys Ilja 1806, C. Cavoso ir S. Davydovo Lesta, Dniepro undinė 1805–07) ir istorinius (C. Cavoso Ivanas Susaninas 1815, A. Titovo Kijeviečio narsa, arba Štai kokie rusai 1817) siužetus. Ryškiausias romantinės operos kūrėjas – A. Verstovskis (1799–1862; opera Askoldo kapas 1835). Beveik visi to laikotarpio kompozitoriai – Titovų dinastijos atstovai (Nikolajus, 1798–1843, Nikolajus, 1800–75, Michailas, 1804–53), A. Aliabjevas, A. Guriliovas, A. Varlamovas (1801–48), A. Verstovskis (1799–1862), A. Žilinas, Bulachovai (Piotras, 1793–1883, Pavelas, 1824–75, Piotras, 1822–85) kūrė kamerinę vokalinę lyriką (miesto romansas, valstietiškoji daina, čigoniškoji daina, daina šokis, baladė, elegija).
M. Glinkos paminklas Sankt Peterburge (bronza, marmuras, 1906, skulptorius R. Bachas, architektas A. Bachas)
Pirmasis rusų muzikos klasikas M. Glinka savo kūryboje realizavo rusiškojo ir vakarietiškojo pradų sintezę, nubrėžė pagrindinių rusų muzikos žanrų – liaudies istorinės herojinės muzikinės dramos (Gyvybė už carą 1836), pasakų operos (Ruslanas ir Liudmila 1842), simfoninės uvertiūros, lyrinio romanso raidos kryptis. Intensyvėjančiam muzikiniam gyvenimui įtakos turėjo pokyčiai teatrų veikloje. Buvo panaikintos nuolatinės italų trupės, 1882 nebeliko imperatoriškųjų teatrų monopolijos, steigti privatūs operos teatrai. 1885 įkurtas S. Mamontovo (1841–1918) privatus operos teatras, buvo steigiamos koncertinės ir muzikinio švietimo institucijos, tarp jų – Filharmonijos draugija Sankt Peterburge (1802) ir Maskvoje (1883), Rusų muzikos draugija Sankt Peterburge (1859), jos skyriai su muzikos mokyklomis daugelyje Rusijos miestų, Sankt Peterburgo konservatorija, Nemokama muzikos mokykla (abi 1862), Maskvos konservatorija (1866). Muzikiniam švietimui ir koncertiniam gyvenimui ypač reikšminga buvo A. Rubinšteino veikla.
Atgijo muzikos spauda – buvo leidžiamas žurnalas Nuvellist (1842–1906), laikraštis Muzykal′nyj mir (1847–78, rusų ir prancūzų kalbomis). Straipsnius apie muziką ir natų priedus spausdino literatūrinė periodika. Klostėsi nauja muzikinės kultūros sritis – taikomoji ir fundamentinė muzikologija. Ryškiausi atstovai: V. Odojevskis, A. Serovas, V. Stasovas, C. Cui, N. Kaškinas (1839–1920), G. Larošas (1845–1904).
19 a. viduryje Rusijos mene įsitvirtino realizmo estetika (V. Belinskio, N. Černyševskio veikalai). Realizmo pradininkas muzikoje – A. Dargomyžskis. Jis išryškino rečitatyvo, pagrįsto kalbos intonacijomis, galimybes, sukūrė pirmąją rusų lyrinę psichologinę operą Undinė (1856), pirmąją rečitatyvinę operą Akmeninis svečias (pastatyta 1872), naujų kamerinės vokalinės muzikos žanrų (muzikinis portretas, muzikinė scena). 19 a. antroje pusėje susiklostė rusų klasikinio meno visuma. Būrėsi įvairūs kūrybiniai susivienijimai – literatų, dailininkų, jaunųjų Sankt Peterburgo kompozitorių sandrauga Galingasis sambūris (A. Borodinas, M. Musorgskis, C. Cui, N. Rimskis‑Korsakovas; vadovas – M. Balakirevas). Pastarieji laikė save M. Glinkos ir A. Dargomyžskio sekėjais, muzikoje siekė įkūnyti liaudies paveikslą, jos istoriją ir idealus, pirmenybę teikė pasaulietiniams muzikos žanrams, susietiems su žodžiu (opera, daina, romansas), programinei simfoninei muzikai.
Kompozitoriaus N. Rimskio-Korsakovo (1844–1908) portretas (aliejus, 1898, dailininkas V. Serovas)
Sukurta įvairių atmainų operų: istorinių (M. Musorgskio Borisas Godunovas 1871 ir Chovanščina 1872–80, A. Borodino Kunigaikštis Igoris, pastatyta 1890), pasakų (N. Rimskio‑Korsakovo Snieguolė 1880, Sadko 1897, Pasaka apie carą Saltaną 1899), lyrinių dramatinių (A. Rubinšteino Demonas 1875, P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas 1878, Pikų dama 1890, S. Rachmaninovo Alekas 1891). Šios operos turėjo įtakos susiklostyti rusų vokalinei mokyklai.
Piotr Čaikovskij
19 a. klostėsi rusų klasikinis baletas (P. Čaikovskio Gulbių ežeras 1876, Miegančioji gražuolė 1889, Spragtukas 1892, A. Glazunovo Raimonda 1898) ir pasaulyje garsėjanti baleto mokykla. 19 a. paskutiniais dešimtmečiais brandos įgijo simfoninės muzikos žanrai. Vyravo klasikinės simfonijos 2 kryptys: lyrinė dramatinė (P. Čaikovskio 6 simfonijos ir simfonija poema Manfredas, S. Rachmaninovo 3 simfonijos) ir epinė (A. Borodino 2 simfonijos, A. Glazunovo 8 simfonijos). Simfonijas, programines uvertiūras, simfonines fantazijas, paveikslus, siuitas, poemas, instrumentinius koncertus kūrė A. Rubinšteinas, N. Rimskis‑Korsakovas, M. Balakirevas, A. Arenskis, V. Kalinikovas (1866–1901), S. Tanejevas, A. Skriabinas.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje išryškėjo Sankt Peterburgo ir Maskvos kompozitorių mokyklų suartėjimas. Daugiaveiksmė opera užleido vietą vienaveiksmei bei simfoniniams ir kameriniams muzikos žanrams – simfoniniam paveikslui (A. Liadovas), simfoninei poemai, instrumentiniam koncertui, simfonijai (M. Balakirevas, A. Glazunovas, A. Skriabinas, S. Rachmaninovas), sudėtingesnė pasidarė romanso muzikinė kalba (N. Rimskis‑Korsakovas, S. Tanejevas, A. Arenskis, S. Rachmaninovas). Svarbia muzikinės kūrybos sritimi tapo kamerinis instrumentinis ansamblis, labiausiai styginių kvartetas (jo klasikinių pavyzdžių sukūrė P. Čaikovskis ir A. Borodinas), jis įgijo intelektualios muzikos bruožų (S. Tanejevo, A. Glazunovo styginių ansambliai). Daug buvo kuriama pjesių, preliudų, siuitų, sonatų fortepijonui (A. Arenskis, A. Skriabinas, N. Metneris, S. Rachmaninovas).
Dvasinės kultūros sidabro amžius
19 a. pabaiga–20 a. pradžia vadinama rusų dvasinės kultūros renesansu, arba sidabro amžiumi. Tai buvo intensyvaus ir prieštaringo kultūros gyvenimo, jos vertybių perkainojimo laikas, kurio naujas idėjas formavo rusų filosofai N. Berdiajevas, S. Bulgakovas, L. Karsavinas, N. Losskis. Realistinei meno estetikai buvo priešpriešinama kūrėjo laisva valia, netradicinė pasaulėjauta, atsisakyta socialinio utilitarizmo. Nauji idealai ir jų raiškos samprata susiklostė poetų simbolistų, vėliau akmeistų ir futuristų kūryboje, abstrakcionistų ir primityvistų tapyboje ir grafikoje, jie formavo muzikos stilių įvairovę. Greta klasikinės tradicijos (S. Tanejevas, A. Arenskis, A. Glazunovas, M. Ippolitovas‑Ivanovas, V. Kalinikovas) atsirado simbolizmo ženklų (A. Skriabinas), neoromantizmas (S. Rachmaninovas), neoklasicizmas (N. Metneris), neofolklorizmas (I. Stravinskis), kubofuturizmas (S. Prokofjevas) ir įvairių atmainų modernizmas (A. V. Lourié, N. Roslavecas (1881–1944), A. Čerepninas, N. Obuchovas). Prie Maskvos sinodo mokyklos susibūrę stačiatikių choro muzikos kūrėjai (A. Kastalskis, 1856–1926, P. Česnokovas, 1877–1944, A. Grečianinovas, S. Smolenski, 1848–1909) atnaujino senąją bažnytinės muzikos a cappella tradiciją, išryškino jos ištakas – ženklinį giedojimą. Naujus rusų kultūros reiškinius inicijavo ir skleidė 1890 Sankt Peterburge įkurta draugija Mir iskusstva (Meno pasaulis) ir to paties pavadinimo žurnalas (1900–10). Po 1905 Rusijoje buvo leidžiama apie 40 muzikos laikraščių ir žurnalų, tarp jų – Russkaja muzykal′naja gazeta (1894–1918), žurnalas Muzyka (1910–16), periodiniai leidiniai, skirti muzikos atlikėjams (Bajan, Skripač, Violončelist, Gitarist), plokštelėms (Gramofon i fonograf Muzykal′noe ėcho 1914).
Rusų meno sklaidai Vakarų Europoje, naujiems muzikos kūriniams (I. Stravinskio, S. Prokofjevo) atsirasti buvo reikšmingi Paryžiuje S. Diagilevo organizuoti Rusų sezonai ir jo trupės Rusų baletas veikla. Rusijoje naujausią Vakarų Europos muziką (C. Debussy, M. Ravelio, A. Schönbergo, R. Strausso, G. Mahlerio) skleidė A. Ziloti koncertinė bendrovė (1903–13), S. Kusevickio įkurtas simfoninis orkestras (1908–13), kuris koncertavo Maskvoje ir kituose miestuose. Pagarsėjo Maskvos ir Sankt Peterburgo operos teatrai, kuriuose dainavo F. Šaliapinas, L. Sobinovas, I. Jeršovas, N. Figneris (1857–1918), A. Neždanova, N. Zabela‑Vrubel (1868–1913), J. Cvetkova, dirigavo E. Nápravníkas (Sankt Peterburgo Marijos teatre), V. Sukas (1861–1933; Maskvos Didžiajame teatre), S. Rachmaninovas (Maskvos Mamontovo privačiame rusų operos teatre ir Didžiajame teatre).
Muzikos raida 20 amžiuje (po 1917 Spalio perversmo)
Po Spalio perversmo (1917) rusų muzikinė kultūra suskilo į tarybinę ir egzodo atšakas. Iš Rusijos į Vakarų Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas pasitraukė daug žymių muzikų, tarp jų – S. Rachmaninovas, S. Prokofjevas (1936 sugrįžo), I. Stravinskis, A. Glazunovas, N. Metneris, A. Grečianinovas, N. ir A. Čerepninai, S. Kusevickis, S. Diagilevas, A. V. Lourié, I. Vyšnegradskis, A. Ziloti (1863–1945) ir kiti.
20 a. 2–3 dešimtmetyje Rusijoje intensyvėjo koncertinis gyvenimas, teatrų veikla, plėtėsi muzikos švietimo tinklas, leidyba. Maskvoje įsteigtas simfoninis orkestras be dirigento Persimfans (1922–32). Modernistai bandė konkrečiosios muzikos galimybes (A. Avramovo, 1866–1944, Švilpukų simfonija 1922, A. Mosolovo, 1900–73, Gamykla. Mašinų muzika 1928), muzikiniame teatre ryškėjo ekspresionistinės tendencijos (D. Šostakovičiaus operos Nosis 1930, Ledi Makbet iš Mcensko apskrities 1934, baletas Aukso amžius 1930). Atsirado naujų kūrybinių susivienijimų, tarp jų – Rossijskaja associacija proletarskich muzykantov (Rusijos proletariato muzikantų asociacija, 1923–32) ir Associacija sovremennoi muzyki (Šiuolaikinės muzikos asociacija, 1924–32). Pirmoji rėmė ir skleidė masinį revoliucinį repertuarą, leido žurnalus Proletarskij muzykant (1929–32), Za proletarskuju muzyku (1930–32). Antroji, įkurta kaip Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos skyrius, siekė rusų ir užsienio muzikos sklaidos, skatino jos profesionalumą, leido žurnalą Sovremennaja muzyka (1924–29). Jai priklausė N. Miaskovskis, D. Šostakovičius, B. Asafjevas, A. Mosolovas, A. Aleksandrovas, 1883–1946, S. Feinbergas, 1890–1963, V. Ščerbačiovas, J. Karnavičius.
4 dešimtmečio pradžioje buvo nutrauktos laisvos kūrybinės diskusijos, uždrausta asociacijų, draugijų, studijų veikla, įkurtos kūrybinės sąjungos (Sovietinių kompozitorių sąjunga, 1932, SSRS kompozitorių sąjunga, 1957), suformuluotas socialistinio realizmo metodas, grindžiamas meno prieinamumu liaudžiai ir jo privalomu indėliu į socializmo kūrimą, centralizuota visa viešoji muzikinė veikla (filharmonijų, leidybinė, mokslinė), griežtai apriboti (iki 7 dešimtmečio) ryšiai su užsienio muzikais. Komunistų partijos Centro komitetas skelbė nutarimus, kurie reglamentavo muzikos kūrinių tematiką (komunizmo idėjos, darbo žmogaus portretas, tautų draugystė, kova už taiką), muzikos žanrus (dainos ir oratorijos pagal sovietinių poetų eiles, šiuolaikinių siužetų operos ir baletai, programinė simfoninė muzika, klasikinio modelio simfonijos su pergalingu finalu), muzikinę stilistiką (nacionalinė forma ir socialistinis turinys, folkloro intonacijos, supaprastinta muzikinė kalba). Administraciniai vadovavimo menui metodai ypač sustiprėjo 5 dešimtmetyje. 1948 SSKP Centro komiteto nutarimas Apie V. Muradeli operą „Didžioji draugystė“ apkaltino antiliaudiniu formalizmu žymiausius to laikotarpio kompozitorius – S. Prokofjevą, D. Šostakovičių, A. Chačaturianą, N. Miaskovskį, V. Šebaliną (1902–63).
Vyriausioji kompozitorių karta savo veiklą buvo pradėjusi dar iki Spalio perversmo. Klasikines tradicijas tęsė N. Miaskovskis (27 simfonijos), R. Glieras (3 simfonijos, pirmasis sovietinis baletas Raudonoji aguona 1927), M. Ippolitovas‑Ivanovas (įvairių žanrų muzika). 20 a. pradžioje dėl novatoriškumo Vakarų Europos muzikai įtakos turėjęs S. Prokofjevas nuo 4 dešimtmečio vartojo nuosaikesnę stilistiką (baletas Romeo ir Džuljeta 1936, operos Semionas Kotko 1940, Karas ir taika 1941–42, instrumentiniai koncertai, kantatos). D. Šostakovičius suformavo ryškų individualų stilių, kūrė įvairių žanrų kūrinius (filosofinės prasmės dramatines simfonijas ir kamerinius ansamblius, modernius scenos veikalus) ir turėjo įtakos jaunesnės kartos rusų kompozitoriams (M. Vainbergui, 1919–96, A. Lokšinui, 1920–87, B. Čaikovskiui, B. Tiščenkai). Emigracijoje kūrę rusų kompozitoriai liko ištikimi Rusijoje pasirinktiems kūrybos principams. Atnaujintą lyrinės dramatinės muzikos kryptį tęsė S. Rachmaninovas (III simfonija, 1936, simfoniniai šokiai, 1940), romantizmo ir klasicizmo tendencijas derino N. Metneris (sonatos, pasakos fortepijonui), prieštarą romantizmui ir stilių kaitą įkūnijo I. Stravinskis, modernias garsų organizavimo sistemas kūrė I. Vyšnegradskis, N. Obuchovas, A. Lourié.
Sovietiniu laikotarpiu pirmenybė rusų muzikoje buvo teikiama senas tradicijas turinčiai patriotinei tematikai, kurią stimuliavo socializmo ideologija ir skaudūs II pasaulinio karo išgyvenimai. Sukurta kantatų (J. Šaporino, 1887–1966, Kulikovo lauke 1939, G. Sviridovo Medinė Rusia 1964), oratorijų (J. Šaporino Sakmė apie mūšį už rusų žemę 1944, G. Sviridovo Patetinė oratorija 1959), D. Kabalevskio Requiem (1962), operų (T. Chrennikovo Audroje 1939, S. Prokofjevo Karas ir taika 1941–42, Apysaka apie tikrąjį žmogų 1948, D. Kabalevskio Taraso šeima 1950, V. Trambickio Nėrėja Nastia 1963, K. Molčianovo, 1922–82, Nežinomas kareivis 1967, M. Vainbergo Madona ir kareivis 1975). Tėvynės temą įkūnijo N. Sidelnikovas (1930–92) balete Stepanas Razinas (1977), A. Petrovas operoje Petras I (1975). Patriotinė tematika buvo svarbi ir vadinamosios naujosios folklorinės bangos kompozitoriams, kurie atvėrė naujas sąsajas su rusų žodiniu ir muzikiniu folkloru, formavo naują rusų muzikos stilistiką (G. Sviridovo, N. Sidelnikovo, V. Gavrilino, 1939–1999, R. Ščedrino, R. Ledeniovo, g 1930, V. Rubino, g. 1924, įvairių žanrų kūriniai).
20 a. antroje pusėje simfonijos (ir programinės) žanras ryškus D. Šostakovičiaus, M. Vainbergo, A. Karamanovo,1934–2007, B. Tiščenkos, B. Čaikovskio, N. Peiko, 1916–95, V. Salmanovo, 1912–78, S. Slonimskio, g. 1932, K. Chačaturiano, 1920–2011, N. Karetnikovo, 1930–94, G. Ustvolskajos, 1919–2006, A. Schnittke’s ir kitų kūryboje. Klestėjo tradicinis (A. Chačaturiano, D. Kabalevskio, T. Chrennikovo) ir pateikiantis individualias jo modifikacijas (D. Šostakovičiaus, R. Ščedrino, E. Denisovo) instrumentinis koncertas. Buvo kuriamos kompozicijos, derinančios simfoniją ir vokalinį ciklą ar oratoriją: G. Sviridovo Poema Jeseninui atminti (1956), R. Ščedrino Poetorija (1968), D. Šostakovičiaus XIII ir XIV simfonijos (1962, 1969). 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje šiai gausiai kūrybai atlikti Rusijoje buvo 26 simfoniniai orkestrai, apie 20 profesionalių chorų.
Oficialioji valdžia itin rėmė ir skatino sovietinės arba masinės dainos žanrą. Žinomiausi jos kūrėjai: M. Blanteris, D. Pokrasas, 1899–1978, I. Dunajevskis, V. Zacharovas, 1901–56, S. Kacas, E. Kolmanovskis, 1923–94, B. Mokrousovas, 1909–68, A. Novikovas, 1896–1984, V. Solovjovas‑Sedojus, 1907–79, O. Felcmanas, 1921–2013, M. Fradkinas, J. Frenkelis ir kiti. Dainų atsirado operetėse, muzikinėse komedijose, operose, simfonijose, kantatose.
Nuo 20 a. 3 dešimtmečio rusų opera atskleidė šio žanro atmainų ir stilių įvairovę. Ryškiai išsiskyrė šios operos: D. Šostakovičiaus Nosis (1930) ir Ledi Makbet iš Mcensko apskrities (1934), S. Prokofjevo Ugnies angelas (1927) ir Lošėjas (2 redakcija 1927), J. Bucko Baltosios naktys (1973), R. Ščedrino Mirusios sielos (1977), E. Denisovo Dienų puta (1981), N. Karetnikovo Tilis Ulenšpygelis (1985), A. Schnittke’s Gyvenimas su idiotu (1991) ir Daktaro Johanno Fausto istorija (1994). Individualumu pasižymėjo kai kurios operos, įkūnijusios socialistinio realizmo normatyvus – D. Kabalevskio Kola Brenjonas (1938), J. Šaporino (1887–1966) Dekabristai (1953), R. Ščedrino Ne vien tik meilė (1961), A. Cholminovo (g. 1925; Optimistinė tragedija (1965), S. Slonimskio (g. 1932) Virinėja (1967). Rusijos muzikiniai teatrai (9 dešimtmetyje jų buvo apie 50) privalėjo statyti šiuolaikinės tematikos (revoliucijos, karo ir taikos, sovietinio gyvenimo kūrimo) veikalus. Jų poreikis skatino konjunktūrinių, menkos meninės vertės kūrinių atsiradimą.
Baletai nuo 4 dešimtmečio buvo kuriami kaip daugiaveiksmės choreografinės dramos. Tarp tokių baletų buvo: R. Gliero Raudonoji aguona (1927), B. Asafjevo Bachčisarajaus fontanas (1934) ir Kaukazo belaisvis (1938), S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta (1936) ir Pelenė (1945), R. Gliero Varinis raitelis (1949), A. Chačaturiano Spartakas (1954), V. Vlasovo Asel (1965), B. Tiščenkos Jaroslavna (1974), R. Ščedrino Ana Karenina (1972), Žuvėdra (1980), Dama su šuniuku (1985), E. Denisovo Peras Giuntas (1987).
8 dešimtmetyje susilpnėjo negatyvus požiūris į modernias muzikos komponavimo technikas, kūrybinius eksperimentus, religinės tematikos draudimas. 6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmečio pradžioje, atšilimo metais, užsimezgė glaudesni Rusijos ir Vakarų valstybių kultūriniai ryšiai, buvo keičiamasi muzikine informacija, įsisavinama dodekafoninė, serijinė, aleatorinė, sonoristinė komponavimo technika, jos jungiamos su tradiciniais komponavimo būdais (R. Ščedrino, B. Čaikovskio, S. Slonimskio kūriniai). Ryškiausi rusų modernios muzikos kūrėjai: E. Denisovas (vienas pirmųjų rusų kompozitorių, vartojusių dodekafoninę techniką), S. Gubaidulina, G. Ustvolskaja (1919–2006), V. Silvestrovas (g. 1937), N. Korndorfas (1947–2001), V. Jekimovskis (g. 1947), S. Berinskis (1946–98), J. Firsova (g. 1950), A. Raskatovas (g. 1953), Leonidas Desiatnikovas (g. 1955), Jurijus Kasparovas (g. 1955), Vladimiras Tarnopolskis (g. 1955), Jurijus Chanonas (g. 1965) ir kiti. Daugelis rusų kompozitorių derino tradicinius muzikos elementus ir naujus komponavimo metodus. Atgaivinti religinės muzikos žanrai – Requiem (A. Schnittke, E. Denisovas, V. Artiomovas, g. 1940), stačiatikių liturgija (N. Karetnikovas, 1930–94, V. Martynovas, g. 1946, V. Riabovas, g. 1950, G. Dmitrijevas, g. 1942).
1990 buvo įsteigta Šiuolaikinės muzikos asociacija. E. Denisovo vadovaujama ji atkūrė 3 dešimtmečio tradiciją padėti rusų visuomenei pažinti kitų kraštų naujausią muziką. 1992 suiro SSRS kompozitorių sąjunga, atsirado nepriklausomi kompozitorių susivienijimai.
20 amžiaus –21 amžiaus pradžios žymesni atlikėjai
20 a. – 21 a. pradžioje Rusijoje garsėjo pianistai K. Igumnovas, A. Goldenveizeris, V. Sofronickis (1901–61), H. Neuhausas, M. Judina, L. Oborinas, E. Gilelsas, S. Richteris, D. Baškirovas, V. Krainevas (1944–2011) G. Sokolovas (g. 1950), M. Pletniovas, N. Petrovas, Nikolajus Demidenko (g. 1955), Aleksandras Melnikovas (g. 1973), Aleksejus Volodinas (g. 1973), smuikininkai D. Oistrachas, L. Koganas, V. Tretjakovas (g. 1946), O. Kaganas, O. Krysa, V. Spivakovas, altininkai V. Borisovskis (1900–72), J. Bašmetas, violončelininkai S. Knuševickis (1907–63), D. Šafranas (1923–97), M. Rostropovičius, N. Gutman (g. 1957), dainininkai J. Stepanova, V. Barsova, J. Špiler, N. Obuchova, V. Maksakova, I. Archipova, G. Višnevskaja, J. Obrazcova, I. Kozlovskis (1900–93), S. Lemeševas, M. Michailovas, A. Pirogovas, M. Reizenas (1895–1992), V. Atlantovas, J. Nesterenko, Dmitrijus Chvorostovskis (1962–2017), Anna Netrebko (g. 1971), dirigentai A. Pazovskis (1887–1953), N. Golovanovas (1891–1953), S. Samosudas (1884–1964), J. Mravinskis, K. Kondrašinas, J. Svetlanovas, G. Roždestvenskis, J. Temirkanovas (g. 1938), A. Jurlovas (g. 1927), Valerijus Gergijevas.
20 amžiaus žymesni muzikologai
20 a. intensyviai besiplėtojančiai rusų muzikologijai (kai kurios teorinės įžvalgos turėjo įtakos Vakarų pasaulio muzikos mokslui) atstovavo B. Javorskis, B. Asafjevas, G. Koniusas, G. Katuaras (1861–1926), N. Garbuzovas, J. Tiulinas, V. Protopopovas (1908–2004), L. Mazelis, V. Cukermanas, I. Solertinskis (1902–44), A. Osovskis, V. Konen, I. Barsova, J. Nazaikinskis, J. Cholopovas, V. Cholopova, O. Levaševa, J. Keldyšas, A. Kandinskis (1918–2000), V. Bobrovskis, A. Sochoras, A. Dmitrijevas, V. Meduševskis, M. Tarakanovas ir kiti.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje susiklostė nauja rusų muzikos koncepcija, kuri sovietinę ir egzodo muzikinę kultūrą stengiasi vertinti kaip vientisą. Naujai atskleidžiama modernizmo reiškinių plėtra, prikeliami užmiršti ar dėl įvairių priežasčių anksčiau nutylėti muzikinės kultūros klodai, platesniu kontekstu stengiamasi suvokti muzikos raidos ypatumus Rusijoje.
Muzikinės institucijos
Rusijoje 20 a. 10 dešimtmetyje veikė: 49 muzikiniai teatrai, tarp jų – 15 operos ir baleto teatrų, tarp jų – Didysis teatras Maskvoje, Marijos teatras Sankt Peterburge, 26 simfoniniai orkestrai, daugiau kaip 20 profesionalių chorų, kameriniai orkestrai, instrumentiniai ansambliai ir kiti muzikos kolektyvai, 8 aukštosios muzikos mokyklos, tarp jų – Maskvos konservatorija, Rusijos muzikos akademija Maskvoje, Sankt Peterburgo konservatorija, kitos muzikos mokyklos. Rengiami muzikos festivaliai, konkursai.
Didžiojo teatro Maskvoje rūmai (1825, architektas O. Bove)
Lietuvos ir Rusijos muzikiniai ryšiai
19 a. pabaigoje–20 a. 2 dešimtmetyje veikusios lietuvių organizacijos Petrapilio labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugija, Peterburgo lietuvių savitarpinės pagalbos draugija, Maskvos lietuvių šelpimo draugija organizuodavo mišrius ir vyrų chorus, rengė koncertus, vaidinimus. Maskvos lietuvių kultūrinėje veikloje prieš I pasaulinį karą pasižymėjo J. Bieliūnas, J. Gruodis, L. Sipavičiūtė‑Fedotova, K. Galkauskas, A. Sutkus. Nuo 1895 Sankt Peterburge buvo rengiami lietuvių vakarai, spektakliai. Pirmą kartą lietuvių scenos veikalai – M. Petrausko operetės – pastatyti 1903 Sankt Peterburge. 1912 šiame mieste pirmą kartą atlikta lietuvių simfoninė muzika – M. K. Čiurlionio Miške, De profundis. 1895–1916 Č. Sasnauskas, 1916–20 A. Kačanauskas buvo Sankt Peterburgo katalikų Šv. Kotrynos bažnyčios vargonininkai, choro vadovai. 1918–22 Sankt Peterburgo valstybinės muzikos mokyklos fortepijono klasei vadovavo L. Dauguvietytė. 1911–20 K. Petrauskas buvo Sankt Peterburgo Marijos teatro solistas, 1914–19 J. Babravičius – Maskvos Didžiojo teatro solistas. 1913–14 ir 1918–27 J. Karnavičius buvo Sankt Peterburgo konservatorijos pedagogas (nuo 1923 ir choro klasės, choro vadovas).
Per I pasaulinį karą Maskvoje, Sankt Peterburge, Voroneže veikė lietuvių pabėgėlių chorai, buvo rengiami lietuvių vakarai su koncertais ir vaidinimais. 1916–17 Petrograde veikė Č. Sasnausko draugija. Kai kurie lietuvių muzikai (J. Žilevičius, N. Martinonis, J. Babravičius) po Spalio perversmo dirbo Sovietų Rusijos miestuose. Sibiro lagerių kalinys dainininkas B. Radžius 1946–50 buvo Uchtos, 1953–55 Vorkutos, 1956–68 Permės, 1968–72 Ulan Udės teatrų solistas, 1972–80 Permės srities Mokytojų namų direktorius. A. Kučingis 1948–56 dainavo Sibiro kalinių koncertuose, 1956 buvo Omsko filharmonijos solistas. Nuo 1950 D. Lukštoraupis (Donatovas) buvo Leningrado Mažojo operos ir baleto teatro, Leningrado srities filharmonijos solistas, dainavimo pedagogas. 1950–54 Leningrado Kirovo operos ir baleto teatre dainavo V. Adamkevičius, 1959–60 J. Jocys (1960–70 Mažojo operos ir baleto teatro, 1970–80 koncertinio susivienijimo Lenkoncert solistas), 1965–80 O. Glinskaitė. A. Žiūraitis 1955–60 buvo SSRS radijo ir televizijos didžiojo simfoninio orkestro, 1960–98 Maskvos Didžiojo teatro dirigentas. 1959–68 V. Kuprys buvo Jekaterinburgo operos ir baleto teatro solistas. L. Balčiūnas nuo 1988 buvo Maskvos Ostankino televizijos ir radijo orkestro timpanininkas solistas, 1995–2000 P. Čaikovskio didžiojo simfoninio orkestro antrasis dirigentas.
L: V. Krakauskaitė, B. Minkevičienė, E. Ragulskienė Rusų muzikos literatūra Kaunas 21984; N. Findeizen Očerki po istorii muzyki v Rossii s drevnejšich vremion do konca XVIII veka 2 t. Moskva–Leningrad 1928–29; A. Agažanov Russkie narodnye muzykal′nye instrumenty Moskva–Leningrad 1948; T. Livanona Russkaja muzykal′naja kul′tura XVIII veka 2 t. Moskva 1952–53; T. Popova Ruskoe muzykal′noe narodnoe tvorčestvo Moskva‑Leningrad 1962; B. Asafjev Russkaja muzyka XIX–načala XX v. Leningrad 31968; Iz istorii russkoj i sovetskoj muzyki 3 t. Moskva 1971–89; I. Gardner Bogoslužebnoe penie russkoj pravoslavnoj cerkvi: suščnost′, sistema, istorija 2 t. Niujork 1982; Istorija russkoj muzyki 10 t. Moskva 1983–97.
118
Rusijos kultūra
Rusijos konstitucinė santvarka