Rùsijos piliẽtinis kãras, vienas didžiausiųjų naujausiųjų laikų valstybių vidinių konfliktų tarp bolševikų (vadinamųjų raudonųjų) ir jų priešininkų (vadinamųjų baltųjų). Vyko 1917–22. Jį sudarė ginkluota kova tarp skirtingų politinių, socialinių ir etninių grupių, t. p. užsienio valstybių ginkluota parama antibolševikinėms jėgoms.
Išskiriama karo pradžia (1917 pabaiga–1918 pavasaris), visuotinio pilietinio karo laikotarpis (1918 pavasaris–1920 11; svarbiausios kovos vyko Sovietų Rusijos europinėje dalyje ir kėlė grėsmę jos egzistavimui), karo pabaiga (vyko 1920 pabaigoje–1922 pabaigoje buvusios Rusijos periferijoje). Visuotinio pilietinio karo laikotarpiu ryškūs 4 periodai, jiems būdingi: antibolševikinių jėgų konsolidavimasis (1918 pavasaris–1918 11), užsienio valstybių kariuomenių ginkluota kova su Sovietų Rusija (1918 11–1919 pavasaris), Baltosios gvardijos armijų kova (1919 pavasaris–1920 pavasaris), paskutinių didelių kariuomenių – Lenkijos ir P. Vrangelio – kova su sovietine valdžia (1920 pavasaris–1920 11).
Karo priežastys ir dalyviai
Rusijos pilietinio karo svarbiausia priežastis – Rusijos imperijoje tolydžio gilėjantys socialiniai, politiniai ir tautiniai prieštaravimai (jie ypač paaštrėjo po 1917 Rusijos Vasario revoliucijos). Antibolševikinių jėgų stovykla buvo įvairialypė.
Kairiosios partijos ir judėjimai – dešinieji socialdemokratai (menševikai), dešinieji eserai, narodnikai, anarchistai ir kiti, sudarantys vadinamąją demokratinės kontrrevoliucijos kryptį, paėmę valdžią ketino vėl sušaukti Steigiamąjį susirinkimą, atkurti demokratines laisves. 1918 jie sudarė kelias vyriausybes, bet veikė neryžtingai ir nenuosekliai. Baltųjų judėjimas (monarchistai, kadetai, kitų partijų atstovai, karininkai, judėjimo ideologai – Nikolajus Lvovas, V. Šulginas, P. Struve) Rusijos valstybės valdymo ir socialinius klausimus numatė atidėti iki bus sušauktas Įstatymų leidžiamasis, arba Žemietijos susirinkimas.
vienas Baltosios gvardijos vadų A. Kolčiakas Harbine (pirmas iš kairės, 1918 05)
Faktiniai baltųjų judėjimo vadai kovojo dėl vieningos ir nedalomos Rusijos (dalis – dėl monarchijos atkūrimo), dvasiniu judėjimo pagrindu laikė stačiatikybę. Susikompromitavę, praradę Rusijos visuomenės žemųjų sluoksnių pasitikėjimą, nuo 1918 jie vėl konsolidavosi (karininkų korpusas subūrė Baltąją gvardiją).
Rusijos tautinės partijos ir judėjimai siekė sukurti savo nepriklausomas valstybes arba gauti autonomiją. Jos priešinosi bolševikų socialinei programai, jų ketinimams inkorporuoti šalies tautas į Sovietų Rusiją, nerėmė ir baltųjų judėjimo, kėlusio vieningos ir nedalomos Rusijos atkūrimo idėją. Išplitusių valstiečių sukilimų vadai ir dalyviai nerėmė nei baltųjų, nei raudonųjų, kovojo savarankiškai arba laikinai rėmė vienus arba kitus. Valstiečių judėjimai gynė grynai savo interesus, turėjo anarchizmo tendencijų.
Užsienio valstybės, remdamos antibolševikines jėgas ir siekdamos sunaikinti Sovietų Rusiją, norėjo apsisaugoti nuo gresiančios pasaulinės revoliucijos, kartu susilpninti atsikuriančią Rusiją kaip galimą varžovę (padėjo buvusios Rusijos imperijos periferijoje kurtis naujoms tautinėms valstybėms, tautiniams judėjimams). Rusijos pilietiniame kare dalyvavo daug užsienio valstybių (W. L. S. Churchillio teigimu – 14), bet jų ginkluota parama buvo nepakankama. Valstybės ir jų kareiviai buvo išvarginti I pasaulinio karo, bijota, kad jie neperimtų bolševizmo idėjų. Užsienio valstybių kariuomenės rečiau tiesiogiai dalyvavo kariniuose veiksmuose, dažniau telktos užnugaryje, tik Lenkija pradėjo atvirą karą su Sovietų Rusija (1918–20 Lenkijos–Sovietų Rusijos karas). 1917 12 10 Didžioji Britanija ir Prancūzija sudarė slaptą susitarimą dėl buvusios Rusijos padalijimo į veikimo zonas. Šiek tiek vėliau dėl jų Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose susitarė Jungtinės Amerikos Valstijos ir Japonija.
Kitai kariaujančiajai pusei vadovavo Rusijos socialdemokratų darbininkų partija (bolševikų). 1917 buvusi negausi, bet disciplinuota partija turėjo vieną politinį sąjungininką – kairiuosius eserus (tik iki 1918 07). Savo lozungais (taika tautoms, žemė valstiečiams, fabrikų kontrolė darbininkams ir kita), ryžtingumu jie patraukė daugelį I pasaulinio karo ir didėjančios suirutės išvargintų Rusijos gyventojų sluoksnių – daugiausia darbininkus, kareivius, bežemius ir mažažemius valstiečius (vidutiniai dažnai svyravo). Šie bolševikų sąjungininkai buvo labiau užsigrūdinę ir pasirengę pakelti pilietinio karo negandas.
Karo pradžia
Ginkluoti susirėmimai prasidėjo tuoj po 1917 Spalio perversmo (ginkluotos konfrontacijos užuomazgų atsirado jau nuo 1917 Rusijos Vasario revoliucijos – neramumai Petrograde, 1917 07 įvykiai ten pat, 1917 09 L. Kornilovo maištas). Per vadinamąjį Kerenskio ir Krasnovo maištą Laikinajai vyriausybei ištikimi kariniai daliniai mėgino užimti Petrogradą, mūšiai dėl valdžios vyko Maskvoje. Rusijos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas N. Duchoninas, atsisakęs vykdyti bolševikų įsakymą pradėti taikos derybas su Vokietija, kareivių nužudytas. Baltarusijoje dislokuotas J. Dowboro‑Muśnickio lenkų korpusas nepakluso bolševikams ir ėmė su jais kovoti.
Faktiškai sovietinė valdžia Rusijos teritorijoje įsigalėjo greitai (V. Leninas tai pavadino sovietų valdžios triumfo žygiu). Ginkluoti susirėmimai dažnai vyko palei geležinkelio linijas (vadinamasis ešelonų karas). Iš karto sustiprėjo tautiniai ir separatiniai judėjimai buvusios Rusijos imperijos pakraščiuose. 1917 11 nepriklausomybę paskelbė Suomija, Ukrainos Liaudies Respublika, Kalnų respublika, Užkaukazės komisariatas, Kubanės krašto vyriausybė ir kitos, 12 – Moldavijos Liaudies Respublika. Rusijos pietuose kazokų srityse įvyko vadinamieji A. Dutovo ir A. Kaledino kazokų maištai. Vietinio pobūdžio ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas didelės grėsmės bolševikų valdžiai nekėlė.
1918 01 Rumunija prisijungė Besarabiją. 1918 02 pradėjo pulti Vokietijos ir Austrijos‑Vengrijos kariuomenė, pavargusi buvusios Rusijos imperijos kariuomenė traukėsi be kovos, 1918 02 pabaigoje pradėjo priešintis Sovietų Rusijos savanorių kariuomenė. 1918 03 sudariusi Bresto taiką Sovietų Rusija išstojo iš I pasaulinio karo, neteko Baltarusijos ir dalies Ukrainos (04 Vokietija užėmė ir likusią dalį bei Krymą, Ukrainoje į valdžią iškėlė savo statytinį etmoną P. Skoropadskį). Turkija užėmė dalį Užkaukazės. Bolševikai pradėjo kurti savo kariuomenę. 1918 02 10 paskelbtas dekretas dėl Raudonosios armijos kūrimo (savanoriškumo pagrindu), 03 sukurta Aukščiausioji karinė taryba, pavasarį iš sovietinės kariuomenės sudaryta užtvarų sistema (vėliau pertvarkyta į frontus), kariniai komisariatai, įsteigtas karinių komisarų institutas, mobilizuojami kariniai specialistai (komisarų kontroliuojami senieji Rusijos kariuomenės karininkai).
Visuotinis pilietinis karas
1918 pradžioje bolševikams išvaikius Steigiamąjį susirinkimą ir sudarius Bresto taiką, sustiprėjo kitų politinių jėgų pasipiktinimas valdančiuoju režimu. Antantės laikomoje išdavike Sovietų Rusijoje kūrėsi nelegalios organizacijos – Tėvynės ir laisvės gynimo sąjunga, Rusijos atgimimo sąjunga, Nacionalinis centras.
A. Denikino vadovaujama Savanorių armija užima Charkovą (1918)
1918 05 po nuožmaus pilietinio karo Vokietijos kariuomenės padedama Suomijoje įsigalėjo tautinė vyriausybė. 1918 pavasarį Murmanske, Archangelske ir Vladivostoke išsikėlė nedideli Didžiosios Britanijos, Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų desantai, prie jų dėjosi antibolševikinės jėgos. Užkaukazėje įsitvirtino musavatistų (Azerbaidžanas), dašnakų (Armėnija) ir menševikų (Sakartvelas) tautinės vyriausybės.
1918 04 Dono kazokų srityje susikūrusi Dono armija (vadas P. Krasnovas) iki vasaros pabaigos ją užėmė, mėgino užimti Caricyną (dabar Volgogradas), iš buvusios Rusijos imperijos kariuomenės karininkų ir junkerių sudaryta Savanorių armija (vadas A. Denikinas) 08 užėmė Kubanę. 1918 05 Čekoslovakų korpusas Rusijoje (45 000 karių, sudarytas iš buvusių karo belaisvių), kuris Transsibiro geležinkeliu evakavosi Vladivostoko link, atmetė bolševikų reikalavimą nusiginkluoti ir sukilo, jį parėmė antibolševikinės jėgos.
Sovietinė valdžia buvo nuversta Pavolgyje, Urale, Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, nuo centrinės rajonų atkirstos bolševikinės pajėgos Turkestane. Kūrėsi antibolševikinės eserų ir menševikų vyriausybės – Steigiamojo susirinkimo narių komitetas Samaroje, Šiaurės srities aukščiausioji valdyba Archangelske, Vakarų Sibiro komisariatas Novonikolajevske (dabar Novosibirskas), Užkaspijo laikinoji vyriausybė Ašchabade ir kitos. 09 jos sudarė vieningą visos Rusijos vyriausybę – Ufos direktoriją. Vasaros pabaigoje sovietinė valdžia prarado apie 3/4 buvusios Rusijos teritorijos. Bolševikų kariuomenė turėjo operatyvinių privalumų – veikė palyginti kompaktiškoje teritorijoje su tankiu geležinkelių tinklu – galėjo greitai manevruoti ir smogti dažnai nevieningam priešui. Sovietinei valdžiai likę centriniai rajonai buvo labiau patikimi – etniškai vienalyčiai (gyveno rusai), su labiau išplėtota pramone (todėl buvo daugiau sąjungininkų – darbininkų, čia buvo galima remontuoti ir gaminti ginklus). Svarbiausių žemės ūkio ir kuro tiekimo rajonų netekusios Sovietų Rusijos gyventojai jau nuo 1918 pradžios kentė badą ir šaltį, plito infekcinės ligos (ypač dėmėtoji šiltinė).
Sovietinė valdžia ėmėsi vis griežtesnių politinių, karinių ir socialinių priemonių. 1918 05 įvesta visuotinė karo prievolė, 1918 09 02 šalis paskelbta viena karo stovykla, įsteigta Respublikos karo taryba (vadovas L. Trockis), įvesta ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado pareigybė. 1918 11 30 įkurta Darbininkų ir valstiečių gynybos taryba (vadovas V. Leninas). 1919 06 sudaryta sovietinių respublikų karinė sąjunga. Socialiniame gyvenime vis labiau taikyta karinio komunizmo politika – buvo vykdomas maisto atsargų nusavinimas, kuriami maisto produktų būriai ir armijos, nacionalizuota pramonė, panaikinta privati prekyba. Pilietinis karas nuožmėjo: į 1918 08 pabaigoje po pasikėsinimo į V. Leniną oficialiai paskelbtą raudonąjį terorą atsakyta baltuoju teroru. Sudarytas Sovietų Rusijos kariuomenės Rytų frontas 1918 09 perėjo į puolimą, užėmė Kazanę, Samarą, Simbirską, priartėjo prie Uralo.
Kai 1918 11 Vokietija kapituliavo Antantei ir 11 13 Sovietų Rusija anuliavo Bresto taiką, menkai aprūpinta Sovietų Rusijos kariuomenė pradėjo slinkti į vakarus. Antantės reikalavimu ją pristabdė Vokietijos kariuomenė. Užimtose teritorijose buvo kuriamos marionetinės Baltarusijos, Lietuvos (nuo 1919 pradžios – jungtinė Lietuvos ir Baltarusijos SSR), Estijos ir Latvijos sovietų respublikos. Susikūrusių Baltijos valstybių kariuomenės iki 1920 pradžios išvijo Sovietų Rusijos kariuomenę; šios valstybės su Sovietų Rusija sudarė taikos sutartis (jos nenorėjo toliau palaikyti vieningą ir nedalomą Rusiją atkurti siekiančio Antantės remiamo baltųjų judėjimo). Nuo 1919 02 Sovietų Rusijos kariuomenės užimtas Baltarusijos, Lietuvos, vėliau ir Ukrainos žemes pradėjo pulti Lenkijos kariuomenė (Lenkijos–Sovietų Rusijos karas). Vokiečiams traukiantis iš Ukrainos valdžią iš etmono P. Skoropadskio po sukilimo perėmė S. Petliuros vadovaujama tautinė Direktorija. Užėmusi kairiakrantę Ukrainą, Sovietų Rusijos kariuomenė Sovietų Ukrainos sostine paskelbė Charkovą, artėjo prie Kijevo, S. Petliuros vyriausybė pasitraukė į Podolės Kamenecą.
Antantės kariuomenė Vladivostoke (1918 11)
Pasibaigus I pasauliniam karui Antantė ryžosi savo jėgomis nuslopinti bolševikų režimą. 1918 11 pabaigoje Didžiosios Britanijos desantas išsilaipino Batume (dabar Batumi) ir Novorossijske, Prancūzijos – Odesoje ir Sevastopolyje. 1919 02 šių valstybių kariuomenės Rusijos pietuose turėjo 130 000 karių, padidinti Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Antantės kariuomenių kontingentai Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose (iki 150 000 karių), t. p. šiaurėje (iki 20 000 karių).
Tuo metu Vakarų Europoje kilo reali pasaulinės revoliucijos grėsmė, daugelyje šalių susikūrė komunistinės partijos arba komunistinės grupės, Vokietijoje ir Vengrijoje vyko komunistiniai sukilimai. Bijota, kad I pasaulinio karo išvarginti kareiviai Rusijoje neperimtų bolševizmo idėjų, todėl užsienio valstybių kariuomenė prieš bolševikus veikė neryžtingai.
Po 1919 04 Odesoje ir Sevastopolyje kilusių prancūzų jūreivių maištų Antantės kariuomenę pradėta evakuoti. Nuo 1918 pabaigos Rusijos antibolševikinis judėjimas darėsi vis dešinesnis. Nesugebėdamos tvirtai vadovauti savo ginkluotosioms pajėgoms, eserų ir menševikų bei kazokų vyriausybės turėjo užleisti vietą baltųjų judėjimo režimui ir jų kariuomenei. 1918 11 Sibire valdžią paėmęs A. Kolčiakas pasiskelbė Rusijos vyriausiuoju valdytoju, Rusijos šiaurėje jam pavaldžiu pasiskelbė E. Milleris, šiaurės vakaruose – N. Judeničius. 1919 01 A. Denikinas sukūrė Rusijos pietų ginkluotąsias pajėgas (Savanorių armija, Kubanės kazokai ir kiti). 1919 11–12 A. Kolčiako armija per Viatką nesėkmingai mėgino susijungti su Rusijos šiaurėje veikiančia baltagvardiečių kariuomene (užėmė tik Permę).
Nuo 1919 pavasario Sovietų Rusiją ėmė pulti didelės Baltosios gvardijos pajėgos. A. Kolčiakas iš užsienio valstybių gavo nemenką paramą ginklais, įvykdė prievartinę mobilizaciją. 1919 03 jo armija (300 000 karių) pradėjo puolimą, ketindama susijungti su A. Denikino kariuomene ir kartu pulti Maskvą: užėmė Ufą, vėl artinosi prie Samaros ir Simbirsko. Sovietų Rusija rytų frontą vėl paskelbė pagrindiniu. 1919 04 Sovietų Rusijos kariuomenė perėjo į puolimą, vasarą pasiekė Sibirą. Prievarta mobilizuotieji vidutinieji valstiečiai nusivylė ketinimais restauruoti buvusios Rusijos imperijos socialinę tvarką ir baltųjų teroru; kariuomenė darėsi nepatikima.
Didžiosios Britanijos kariuomenės tankai, bolševikų perimti iš A. Denikino kariuomenės (apie 1919)
1920 pradžioje A. Kolčiako kariuomenė buvo sumušta, jis paimtas į nelaisvę ir sušaudytas. 1919 vasarą ir rudenį N. Judeničiaus kariuomenė du kartus smogė pagalbinį smūgį mėgindama užimti Petrogradą (kaip placdarmą naudojo Estijos teritoriją), bet buvo sumušta.
1919 vasarą pradėjusi pulti A. Denikino kariuomenė užėmė Donbasą, Caricyną, Charkovą, rudenį skverbėsi į Rusijos centrinius rajonus, užėmė Voronežą, Kurską, Oriolą, artinosi prie Tulos ir Maskvos. Sovietų Rusija pietinį frontą paskelbė svarbiausiu (nenutraukė puolimo Sibire). Sustiprinta Sovietų Rusijos pietinio fronto kariuomenė per 10–11 vykusį kontrpuolimą prie Voronežo ir Oriolo sumušė A. Denikino armiją, 1919 pabaigoje užėmė Donbasą, paėmusi Rostovą prie Dono perskėlė priešo pajėgas į 2 dalis – Šiaurės Kaukazo ir Ukrainos. 1919 02 Ukrainoje buvusi grupuotė pasitraukė į Krymą, 03 pabaigoje ten evakavosi ir Šiaurės Kaukazo grupuotė, A. Denikinas valdžią perdavė P. Vrangeliui.
1920 02 Sovietų Rusijos kariuomenė užėmė Archangelską, 03 – Murmanską ir sunaikino baltagvardiečių kariuomenės šiaurės grupuotę. Sovietų Rusijos europinėje dalyje trumpam stojo taika. 1920 04 pabaigoje Lenkijos kariuomenė (padedama S. Petliuros ukrainiečių kariuomenės) pradėjo puolimą Ukrainoje (Lenkijos–Sovietų Rusijos karas), iki 05 vidurio užėmė dalį Dešiniakrantės Ukrainos (ir Kijevą). 05 pabaigoje Sovietų Rusijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą Ukrainoje, 07 – Baltarusijoje, užėmė ją ir Vilniaus kraštą, įsiveržė į etninės Lenkijos teritoriją, artinosi prie Varšuvos ir Lvovo. Bolševikų valdžia tikėjosi Lenkijos pramonės rajonų darbininkų paramos, nugalėjus Lenkijoje – sukelti revoliuciją Vokietijoje, vėliau – kitose Vakarų Europos šalyse. Lenkijai sovietizuoti buvo sudarytas Laikinasis lenkų revoliucinis komitetas.
Lenkai, Sovietų Rusijos kariuomenę pagrįstai laikydami tautinės priespaudos nešėja, atkakliai priešinosi. Gavusi iš Antantės pagalbos ginklais ir patarėjų, rugpjūtį Lenkijos kariuomenė prie Varšuvos perėjo į kontrpuolimą, privertė sovietinę kariuomenę bėgti (Varšuvos mūšis). Pagal 1921 Rygos taikos sutartį Lenkijai liko Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos žemės. Vykstant Lenkijos–Sovietų Rusijos karui P. Vrangelio kariuomenė smogė pagalbinį smūgį iš Krymo į Pietų Ukrainą, metė desantus Dono srityje ir Kubanėje. Po karo su Lenkija papildomų pajėgų sutelkusi Sovietų Rusijos kariuomenė 1920 10 pabaigoje perėjo į puolimą, nustūmė baltagvardiečius į Krymą, lapkričio mėnesį per Perekopo–Čongaro operaciją pralaužė tarp Krymo pusiasalio ir žemyno buvusius įtvirtinimus, užėmė Krymą.
bolševikų mechanizuoto karinio dalinio kariai prie Petrogrado (1919)
Likusi P. Vrangelio kariuomenė ir dalis rusų emigrantų gelbėdamiesi nuo raudonojo teroro, laivais evakavosi į Turkiją. Pilietinis karas šalies europinėje dalyje baigėsi.
Karo pabaiga
Nepavykus sovietizuoti Baltijos šalių, Lenkijos ir Suomijos, sovietinė valdžia siekė tai padaryti kituose buvusios Rusijos imperijos pakraščiuose. Užkaukazės valstybės, kurios ribojosi su priešiškomis arba nedraugiškomis Turkijos ir Irano valstybėmis, negalėjo sulaukti Vakarų šalių pagalbos. 1920 Sovietų Rusijos kariuomenės 11 armija užėmė Azerbaidžaną, 1921 – Armėniją, po trumpo karo – Sakartvelą, ten buvo įkurtos sovietinės respublikos. Vidurinėje Azijoje Sovietų Turkestano fronto kariuomenė 1920 02 užėmė Chivą, 09 – Bucharą, ten paskelbtos Chorezmo ir Bucharos liaudies sovietų respublikos.
Vengdama karinio konflikto su Japonija 1920 04 Sovietų Rusija įkūrė marionetinę buferinę Tolimųjų Rytų respubliką. Sovietų Rusijos kariuomenė ir Tolimųjų Rytų respublikos pajėgos įsiveržė į Mongoliją, ten padėjo įsitvirtinti prosovietiniam Suche Batoro režimui, 1922 sumušė baltagvardiečių armiją Tolimuosiuose Rytuose, 10 įžengė į Vladivostoką; Japonijos kariuomenė evakavosi. Pilietinis karas baigėsi.
1920–21 vyko ir smarkūs karinio komunizmo politika nepatenkintų valstiečių sukilimai. 1921 Pietų Ukrainoje sovietinė kariuomenė sumušė N. Machno būrius. Slopstant baltųjų judėjimui buvo sumušti valstiečių sukilėlių būriai, kurie 1920 pabaigoje–1921 pradžioje veikė Pavolgyje, Dono srityje, Kubanėje, Baltarusijoje ir Centrinėje Rusijoje, nuslopinti dideli Tambovo (1920–21) ir Vakarų Sibiro (1921) valstiečių sukilimai, jūreivių Kronštadto sukilimas (1921), labai išgąsdinęs bolševikų režimą.
Rusijos pilietiniam karui buvo būdingas didelis manevringumas. Dėl išteklių stokos ir greitai kintančios politinės padėties nebuvo laiko ir galimybių įrengti ilgalaikių pozicijų, trūko sunkiųjų ginklų, kariuomenės buvo mažai mechanizuotos, vėl padidėjo kavalerijos reikšmė. Sovietų Rusijos kariuomenė 1920 pabaigoje padidėjo iki 5,4 mln. karių.
Karo padariniai
Pilietinis karas padarė didžiulių demografinių ir ekonominių nuostolių. Sovietų Rusijos kariuomenės nuostoliai – žuvo 940 000 karių, sužeistų ir ligonių – 6,8 milijonų, Baltosios gvardijos kariuomenėje – 225 000 žuvusiųjų. Iš viso nuo karinių veiksmų, teroro ir karo sukeltų negandų žuvo 10–17 mln. žmonių, apie 2 mln. emigravo. 1920 pramonės produkcija sudarė 4–20 % 1913 lygio, žemės ūkio produkcija sumažėjo dvigubai. Sovietų Rusijoje, vėliau SSRS buvo plėtojamas centralizuotas valstybės valdymas, susidarė biurokratija. Supriešinta visuomenė ir toliau buvo valdoma teroro metodais.
2271
Lietuviai
Per Rusijos pilietinį karą lietuviai dalyvavo karo veiksmuose baltųjų ir raudonųjų pusėje (Raudonoji gvardija). Admirolo A. Kolčiako kariuomenei 1918–19 priklausė Lietuvių Sibiro batalionas. 1918 01 16–20 lietuvių karių II suvažiavime Petrograde jie buvo raginami stoti į Sovietų Rusijos karines pajėgas. Sovietų Rusijos lietuvių daliniai ir pavieniai lietuviai dalyvavo mūšiuose beveik visuose pilietinio karo frontuose.
Generolas A. Martusevičius, 1919 03 Rygoje mobilizuotas į Sovietų Rusijos kariuomenę, buvo Sovietų Latvijos 1‑osios šaulių divizijos vadas. Raudonųjų pusėje kariavo lietuviai karininkai: J. Uborevičius (1919–20 armijų vadas), J. Smuškevičius, V. Putna, J. Blaževičius. Rytų fronte jo vadovaujamos 27‑oji, vėliau – 59‑oji šaulių divizijos kovėsi su A. Kolčiako kariuomene: 1919 11 užėmė Omską, 1920 Kazachijoje sutriuškino A. Kolčiako karinius dalinius; 1920 pabaigoje–1921 pradžioje jis buvo Turkestano fronto 1‑osios armijos vadas, nuvertė Bucharos emyrą, užėmė Ferganą, Ašchabadą ir Samarkandą.
Daugiau lietuvių buvo Sovietų Rusijos 10‑ojoje ir 15‑ojoje armijose, 2‑ojoje, 6‑ojoje, 8‑ojoje, 19‑ojoje, 54‑ojoje ir 64‑ojoje šaulių divizijose, Kronštadto tvirtovės įguloje, 2‑ojoje artilerijos brigadoje. 1918 vasarą ir rudenį iš evakuotų į Rusiją Lietuvos gyventojų buvo suformuotas Vilniaus penktasis šaulių pulkas. Sovietų Rusijos kariuomenėje 1919–20 buvo daugiau kaip 4000 lietuvių. 1919 02–03 lietuvių buvo ir 2‑joje latvių šaulių divizijoje (jai priklausė Žemaičių pulkas).
Per pilietinio karo metu rengtas teroro akcijas žuvo nemažai civilių lietuvių, daugiausia Čiorna Padinos ir kitų kaimų gyventojų.
1088