Rùsijos sántykiai su Letuva
Tautų ir valstybių ryšiai viduriniais amžiais
Pirmosios istorinės žinios apie baltų ir rusų genčių santykius siekia 1038 ir 1040, kai Kijevo kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis vykdė ekspansiją į jotvingių žemes. Kijevo Rusios valstybingumas skatino baltų genčių politinę vienybę. Besikurianti Lietuvos valstybė 11–13 a. perėmė kunigaikščio, didžiojo kunigaikščio, bajoro, tijūno, urėdo ir kitas sąvokas. Mindaugas ir vėlesni Lietuvos valdovai pradėjo ekspansiją į rytų slavų vakarines žemes: Juodąją Rusią (Slanimą, Gardiną, Naugarduką), Raudonąją Rusią (Haličo-Voluinės žemę), Baltąją Rusią (Polocką, Vitebską, Mogiliavą). Rusios miestuose įsikūrė ir valdė Gediminaičių dinastijos atstovai. Lietuva į rytus labiausiai plėtėsi didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Vytauto Didžiojo laikais. 1358 Algirdas iškėlė tikslą prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) prijungti visas kitas rytų slavų žemes. 1368, 1370 ir 1372 jis surengė karo žygius į Maskvos žemę.
Algirdo žygis į Maskvą 1368 (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas savo dukterį Sofiją ištekinęs už Maskvos valdovo Vasilijaus I kurį laiką darė tiesioginę įtaką Maskvos politikai. LDK kunigaikščių giminės ir šalininkai užimdavo Pskovo, Naugardo sostus. Vytautas įsitvirtino Smolenske, prijungė Juodosios jūros pakrantes.
Šios žemės teikė Lietuvai ekonominės naudos, leido aprūpinti kariuomenę ir atsispirti Vokiečių ordino ekspansijai iš vakarų, apsaugojo nuo klajoklių antpuolių rytuose ir vėliau nuo turkų pietuose. Svarbūs buvo ir prekybiniai ryšiai. Slavų kanceliarinė kalba anksčiau negu lotynų tapo oficialia LDK kalba; tai turėjo pozityvios reikšmės ir pačioms rusų žemėms: po LDK pergalių prieš Aukso ordą atsikratyta mongolų-totorių jungo, baigėsi vietinių rusų kunigaikščių tarpusavio vaidai, pagyvėjo ekonominiai ir kultūriniai ryšiai su Vakarais. Prijungtų teritorijų kunigaikščiai netekdavo teisės vykdyti savarankišką užsienio politiką. LDK rusiškų žemių teisinė padėtis priklausė nuo įvairių faktorių – pvz., strateginės svarbos, žemės dydžio. Kad šios žemės nelinktų prie Maskvos, LDK valdovai vietinius didikus keisdavo savo statytiniais, rusų žemes dalijo į smulkesnius teritorinius vienetus, įvairiuose vietose statytiniams suteikdavo valdų, dažnai vietininkus perkeldavo kitur. Vis dėlto vidaus santvarka ir socialinė struktūra nebuvo keičiama – rusų didikai naudojosi autonomija, išlaikė savo tėvonijas, galiojo senoji rusų teisė.
Didžioji kunigaikštienė Sofija per didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II Tamsiojo vestuves 1433 atima uošvio Dmitrijaus Doniečio diržą iš kunigaikščio Vasilijaus Žvairojo (aliejus, 1861, dailininkas P. Čistiakovas, Rusų muziejus)
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir kaimynai 13 a.–15 a. viduryje
14–16 a. LDK teritorijoje susidarė baltarusių ir ukrainiečių tautybės. Lietuvos skverbimasis į slavų žemes turėjo ir neigiamų padarinių – LDK valdantysis elitas slavėjo, asimiliavosi, reikėjo nuolat rūpintis tų teritorijų saugumu ir jam skirti iždo lėšų. Visas rytų slavų žemes suvienyti siekianti stiprėjanti Maskvos didžioji kunigaikštystė priešinosi Gediminaičių įtakai, bandė prijungti LDK rytines teritorijas; tai peraugo į nuolatinį karinį konfliktą dėl įtakos Pskovo, Naugardo, Tverės, Smolensko, Ukrainos žemėse. Kovos vyko ne tik dėl teritorijų, bet ir ideologinėje plotmėje. Dėl įtakos Rusų Stačiatikių Bažnyčiai Gediminaičiai kurdavo metropolijas LDK teritorijoje – Kijeve, Naugarduke, Haliče ir kitur, Maskva siekė jas panaikinti. Politiniai santykiai visuomet buvo įtempti, bet egzistavo nuolatiniai kultūros ryšiai. 1446 Smolenske buvo sudarytas pirmasis Lietuvos metraščių sąvadas, LDK dirbo Maskvos metraštininkai.
LDK ir ATR santykiai su Maskvos didžiąja kunigaikštyste
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 15 a. viduryje–16 a.
Sienos tarp LDK ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės nebuvo nuolatinės; tai lėmė ir permaininga karinė sėkmė, ir tų sričių kunigaikščių laviravimo politika – dėl tam tikrų aplinkybių jie kartu su pavaldiniais ir žemėmis dažnai pereidavo į Lietuvos arba Rusijos pusę. Visa tai kėlė rūpesčių Maskvos didiesiems kunigaikščiams, carams, tapo viena opričninos priežasčių. 15 a. antroje pusėje–16 a. įvyko LDK ir Rusijos santykių lūžis pastarosios naudai. Per 16 a. Livonijos karą į caro Ivano IV Rūsčiojo nemalonę patekę asmenys, tarp jų – kunigaikštis Andrejus Kurbskis, prieglobstį rado Lietuvoje. Rusija, stiprėdama kaip centralizuota despotinė valstybė, perėmė strateginę iniciatyvą, o LDK būdama ATR dalis, jau negalėjo kaip anksčiau nuosekliai vykdyti savarankiškos užsienio politikos. 17 a. pradžioje per Didžiąją suirutę Rusijoje ATR rėmė apsišaukėlius ir padėjo jiems siekti Maskvos sosto, organizavo karo žygį į Maskvą. Didžiajai suirutei pasibaigus Rusijoje prasidėjo dalinio stabilumo laikotarpis.
Tuo metu ATR draskė vidaus prieštaravimai. Valdant carui Aleksejui Michailovičiui Rusijoje buvo parengtas ir 1649 išleistas naujas teisės kodeksas. Daug jo straipsnių perimta iš 1588 Lietuvos Statuto, kuris jau anksčiau Maskvos centrinės valdžios žinyboms (prikazams) buvo pagrindinis teisės šaltinis, daugiausia jo normos dėl atsakomybės už valstybinius ir karo nusikaltimus, nusikaltimus asmeniui ir jo turtui. 1649 rusų teisyno 20 straipsnių ištisai perrašyti iš Lietuvos Statuto, o originalaus teksto paraštėse yra 56 žymos, kad teisės norma yra skolinta iš Lietuvos teisės.
17 a. viduryje ATR ir Rusijos nesutarimų objektu tapo Ukraina. Sukilusių prieš ATR B. Chmelnyckio vadovaujamų Ukrainos kazokų 1654 kreipimasis pagalbos į Rusijos carą Rusijai buvo pretekstas atnaujinti agresiją. Per 1654–67 ATR–Rusijos karą rusai pirmą kartą užėmė ir nuniokojo Vilnių, čia atvykęs caras pasiskelbė Lietuvos valdovu ir suskubo ideologiškai tai pagrįsti – Vilnių pavadino savo protėvių senąja sostine. Rusijai nepavyko išlaikyti užimtų pozicijų. Pagal 1667 Andrusovo paliaubas Latgala, Vitebskas, Polockas liko ATR, Rusijai atiteko Smolensko vaivadija, Nevelis, Sebežas, Veližas, Černigovo, Severų Naugardo žemės, pripažintas kairiakrantės Ukrainos (su Kijevu) susijungimas su Rusija.
Lietuva Rusijos imperijoje
Abiejų Tautų Respublikos padalijimai
Silpnėjanti ATR 18 a. faktiškai negalėjo vykdyti savarankiškos užsienio politikos, Rusija ATR viduje siekė sukurti sau palankią politinę grupuotę. Valdant Petrui I ir Rusijai kariaujant su Švedija ATR įsitraukė į Šiaurės karą. Iš karo neturėjusi jokios naudos ATR tapo ir iki padalijimų liko Rusijos protektoratu. 18 a. Rusija ir kitos didžiosios valstybės – Prūsija, Austrija – nuolat mėgino pasidalyti įtakos sferas ATR teritorijoje, galiausiai 18 a. pabaigoje tai lemė Abiejų Tautų Respublikos padalijimus. Po 1795 prasidėjo Lietuvos integravimas į Rusijos imperiją, kolonizavimas. Imperijos tikslas buvo Lietuvą nutautinti, mažinti Katalikų Bažnyčios vaidmenį, panaikinti Lietuvos teisinę ir švietimo sistemą. 1801 Lietuva padalyta į gubernijas, jos suskirstytos į apskritis (Lietuvos administracinis teritorinis suskirstymas Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1915)). Rusijos valdymas skirstytinas į trys etapus (1795–1831, 1831–63, 1863–1918). 1795–1831 – LDK pareigūnai buvo keičiami valdininkais rusais. 1808 suvienodintos LDK ir Rusijos dvarininkų teisės, apribota seimelių veikla.
Kurį laiką dar veikė LDK teisė, Vilniaus universitetas, bajorai išsaugojo savarankiškumą. Vėliau kultūros ir švietimo politika griežtėjo – apribota universiteto autonomija, kanceliarinė lenkų kalba pakeista rusų kalba. Napoleono I žygis į Rusiją 1812 LDK bajorus paskatino rengti ATR atkūrimo projektus, dalyvauti karo veiksmuose Prancūzijos pusėje, bet jos pralaimėjimas nepriklausomybės viltis sužlugdė.
Po 1830–1831 sukilimo Rusijos imperijos administracija ėmėsi plataus masto represijų. 1832 uždarytas Vilniaus universitetas (atkurtas tik 1919), 1840 panaikintas Lietuvos Statutas. Nuo 19 a. 5 dešimtmečio oficialiai nustotas vartoti Lietuvos vardas, jos teritorija pavadinta Šiaurės vakarų kraštu. Lietuvos gyventojai buvo tremiami, kalinami, imami rekrutai. Rusijos valdžia visaip siekė skaldyti Lietuvos visuomenę, platinti stačiatikybę. Buvo uždaryti katalikų vienuolynai, 1842 iš Vilniaus į Sankt Peterburgą perkelta Dvasinė katalikų akademija. Lietuviai įvairiais būdais priešinosi Rusijos politikai – iki 1863–1864 sukilimo veikė įvairios draugijos, vyko kraštotyros darbai. 1839 S. Konarskio įkurta Demokratų sąjunga, 1846–49 veikė Dalevskių jaunuomenės brolybės sąjunga. Katalikų Bažnyčia t. p. priešinosi rusinimo politikai, vyskupas M. Valančius skelbė politinio pobūdžio brošiūras, rėmė istoriką S. Daukantą, įtikino valdžią steigti lietuviškas parapines mokyklas. Vis dėlto Rusijos ekonominis atsilikimas, 1856 pralaimėtas Krymo karas silpnino imperiją, lėmė režimo liberalėjimą, baudžiavinės sistemos reformas ir socialinius sukrėtimus. Per 1863–1864 sukilimą pirmą kartą buvo iškelta socialinė programa.
į Prancūziją pasitraukusio 1830–31 sukilimo dalyvio, Raseinių apskrities bajorų maršalkos, Antano Pšeciševskio žmona peiliu puola rusų kareivius, išvedančius jos sūnus į nelaisvę atlikti bausmę už tėvą (vario raižinys, 1832–46, dailininkas Georgas Benediktas Wunderis, išleista Friedricho Campe’s leidykloje Niurnberge, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Sukilimo malšinimas, per sukilimą ir jam pasibaigus generalgubernatoriaus M. Muravjovo taikytos žiaurios represijos pažeidė lietuvių tautinius, dvasinius interesus. LDK bajorijos sluoksnis neteko turėtos visuomeninės padėties, buvo iš dalies fiziškai sunaikintas. Represijos taikytos ir dvasininkijai. Rusinimo politika tapo dar nuoseklesnė.
per lietuvių spaudos draudimą graždanka išleista knyga Evangelios ant nedėlios dienų... (R. M. Rommo spaustuvė, Vilnius, 1865; Vilniaus universiteto biblioteka)
Panaikinant baudžiavą siekta atitraukti valstiečius nuo sukilimo, dvarininkus parodyti kaip jų priešus. 1864 įvestas lietuviškas raštas kirilikos rašmenimis, uždrausta knygas spausdinti lotyniškais rašmenimis (lietuvių spaudos draudimas). Per pradžios mokyklas planuota nutautinti lietuvius, išugdyti prorusišką inteligentijos sluoksnį. Valdžia sąmoningai silpnino Katalikų Bažnyčią ir finansiškai rėmė stačiatikius. Kolonizacinė politika įgavo platesnį mastą. Buvo konfiskuojamos žemės, ištisi kaimai perkeliami į Rusijos gilumą. Jų žemėje įkurdintiems rusų kolonistams teiktos lengvatos įsigyjant žemės. Naujakuriai sunkiai integravosi, po kurio laiko jų skaičius sumažėjo. Po 1863–1864 sukilimo pradėjo plačiau reikštis inteligentija, valstiečiai. Po 1863 veikė slaptos, pačių valstiečių organizuotos daraktorinės mokyklos, kur buvo mokoma lietuviškai. Lietuviškos knygos iš Tilžės, Ragainės gabentos į Rusijos imperijos okupuotą Lietuvą. Knygnešių veikla, prasidėjusi 1864, ypač suaktyvėjo nuo 1872 panaikinus karo padėtį.
P. Vileišis ir Sankt Peterburgo universiteto studentai lietuvių spaudą stengėsi atkurti legaliomis priemonėmis. 19 a. buvo palyginti ramesnis nei ankstesni laikotarpiai, nes nebuvo didikų vidaus kovų. Panaikinus baudžiavą sparčiau plėtojosi žemės ūkis (caro administracija nebuvo suinteresuota miestų ir pramonės raida Lietuvoje). Kultūros suvaržymai, Katalikų Bažnyčios persekiojimas (Kražių skerdynės) privertė susitelkti ir paspartino lietuvių tautinį judėjimą, leido kurti nepriklausomas nuo ankstesnės unijinės tradicijos valstybingumo vizijas.
20 a. pradžioje Rusijoje kilus revoliuciniam judėjimui ir pralaimėjus karą su Japonija imperijos valdžia panaikino lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, leido steigti lietuviškas mokyklas, kurti kultūros ir mokslo organizacijas, politines partijas. 1905 12 04–05 buvo sušauktas Didysis Vilniaus seimas. Apie 300 000 Lietuvos gyventojų per I pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją, dalis jų 1917 dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose.
Nepriklausoma Lietuva ir Sovietų Rusija
1918 08 29 dekretu Sovietų Rusija anuliavo Rusijos imperijos įvykdytus ATR padalijimus ir atsisakė pretenzijų į Lietuvos ir Lenkijos teritorijas, bet to nevykdė. Bolševikai vengė pripažinti 1918 02 16 paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę, savaip tęsė Rusijos imperijos užsienio politiką; siekė susigrąžinti per I pasaulinį karą prarastas teritorijas ir įvesti ten sovietinę santvarką.
Vokietijos kariuomenei traukiantis iš Lietuvos į jos teritoriją įžengė Sovietų Rusijos daliniai (18 000–23 000 žmonių). 1919 01 08 Vilniuje pradėjo veikti Sovietų Rusijos remiama marionetinė V. Kapsuko vadovaujama Laikinoji revoliucinė darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybė. Pradėti pertvarkymai pagal sovietinį modelį, vykdyta turto nacionalizacija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pradėjo burti savanorių būrius, jos kariuomenė 1919 02 07–09 laimėjo mūšius ties Kėdainiais, vėliau išstūmė Sovietų Rusijos kariuomenę iš Ukmergės, Panevėžio, 1919 08 25 laimėjo mūšį prie Zarasų ir ją nustūmė už Dauguvos. 1920 07 12 pasirašyta Lietuvos–Sovietų Rusijos taika. Nepajėgdama tęsti karo, Sovietų Rusija buvo priversta pripažinti buvusių Rusijos imperijos vakarinių teritorijų atsiskyrimą, bet tikėjosi vėliau jas susigrąžinti ir sovietizuoti. 1922 sudarius SSRS Sovietų Rusija tapo didžiausia ir galingiausia jos sąjungine respublika – Rusijos Sovietų Federacine Socialistine Respublika (RSFSR; Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga).
Pirmojo pėstininkų pulko vadas K. Ladyga tardo į nelaisvę paimtą bolševikų komisarą (centre, 1919–20; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras A. Butkevičius (kairėje) ir Rusijos Federacijos gynybos ministras armijos generolas P. Gračiovas pasirašo Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafiką. Iš kairės stovi – AT/AS pirmininkas V. Landsbergis, Rusijos Federacijos prezidentas B. Jelcinas, Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas R. Chasbulatovas (Maskva, 1992)
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas (1990)
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras A. Butkevičius (kairėje) ir Rusijos Federacijos gynybos ministras armijos generolas P. Gračiovas pasirašo Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafiką. Iš kairės stovi – AT/AS pirmininkas V. Landsbergis, Rusijos Federacijos prezidentas B. Jelcinas, Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas R. Chasbulatovas (Maskva, 1992)
1990 06 Rusijos I liaudies suvažiavimui RSFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinkus B. Jelciną ir priėmus Rusijos suverenumo deklaraciją (ji skelbė RSFSR Konstitucijos viršenybę sąjunginių įstatymų atžvilgiu) prasidėjo atviras RSFSR ir SSRS vadovybių konfliktas. B. Jelcino vadovaujama RSFSR vadovybė palaikė Baltijos tautų, tarp jų ir 1990 03 11 atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos, nepriklausomybės siekius. B. Jelcinas parėmė Lietuvą per SSRS Sausio tryliktosios agresiją, 1991 03 14 Taline kreipimesi į Baltijos valstybių rusakalbius gyventojus ir kariškius ragino juos susilaikyti nuo bet kokių veiksmų prieš vietos valdžią. Rusijos demokratinė visuomenė rengė demonstracijas Lietuvai palaikyti. 1991 07 29 pasirašyta Lietuvos Respublikos ir RSFSR bendradarbiavimo sutartis. RSFSR 1991 08 29 pripažinus Lietuvą de jure, buvo labai svarbu išvesti okupacinę sovietų kariuomenę (Lietuvos tauta to pareikalavo 1992 referendumu). Sunkios derybos su RSFSR (nuo 1991 12 21 Rusijos Federacija) atstovais vyko 1990–92, pasiektas kompromisas, paskutinis Rusijos Federacijos kareivis iš Lietuvos išvyko 1993 08 31.
Rusijos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai ir atstovavimas
1991 10 09 su RSFSR užmegzti diplomatiniai santykiai. Pirmuoju Lietuvos atstovu Rusijoje tapo laikinasis reikalų patikėtinis E. Bičkauskas.
2021 Lietuvai Rusijos Federacijoje atstovavo nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Maskvoje, generaliniai konsulai Sankt Peterburge ir Karaliaučiuje (Kaliningrade), įgaliotoji ministrė Tilžėje (Sovetske) ir garbės konsulė Irkutske, Rusijos Federacijai Lietuvoje – nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Vilniuje, generalinis konsulas Klaipėdoje ir garbės konsulas Marijampolėje.
Lietuva griežtai pasmerkė 2022 02 24 Rusijos pradėtą karinę invaziją į Ukrainą. 2022 04 04 Lietuvos Vyriausybės sprendimu pažemintas šalių diplomatinio atstovavimo lygis – iš Lietuvos išsiųstas Rusijos ambasadorius, grįžo Lietuvos ambasadorius Rusijoje E. Bajarūnas (šalims atstovauja reikalų patikėtiniai), uždarytas Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. 2022 04 21 Rusija paskelbė apie Lietuvos generalinio konsulato Sankt Peterburge uždarymą.
Dvišalės sutartys ir susitarimai
Rusijos ir Lietuvos Vyriausybės pasirašė: Konsulinę konvenciją (1992), Tarpvalstybinių santykių pagrindų (1991), Teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (1992), Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos, Išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo Baltijos jūroje (abi 1997), Investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos, Pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (abi 1999), Asmenų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, perdavimo bausmei atlikti (2001) sutartis, Bendradarbiavimo principų ir tarpusavio santykių sąlygų transporto srityje, Atsiskaitymų ir mokėjimų tvarkos, įvedus litą – Lietuvos Respublikos piniginį vienetą (abu 1992), Bendradarbiavimo ryšių srityje principų ir sąlygų, Prekybinių ir ekonominių santykių, Socialinių garantijų teikimo tvarkos nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems Rusijos Federacijos kariškiams pensininkams, Oro susisiekimo, Prekybinės jūreivystės, Tarptautinio susisiekimo automobiliais (visi 1993), Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybinės sienos perėjimo punktų, Bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos muitinės veiklos srityje (1995), Piliečių laikino darbo, Bendradarbiavimo aplinkos apsaugos srityje, Bendradarbiavimo žuvininkystės srityje, Pensinio aprūpinimo, Bendradarbiavimo turizmo srityje (visi 1999), Abiejų valstybių piliečių kelionių (2002), Supaprastinto tranzito geležinkeliu dokumentų išdavimo tvarkos (2003), Bendradarbiavimo vykdant jūrų ir aviacinės paieškos ir gelbėjimo darbus Baltijos jūroje (2006), Valstybės sienos įgaliotinių veiklos, Bendradarbiavimo standartizacijos, metrologijos ir atitikties įvertinimo srityje (2011) susitarimus.
Santykiai su Kaliningrado sritimi reglamentuoti Bendradarbiavimo ekonominėje ir socialinėje kultūrinėje Kaliningrado srities raidoje (1991), Ilgalaikio bendradarbiavimo tarp Lietuvos Respublikos regionų ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities (1999), Bendradarbiavimo įgyvendinant projektą 2K (2005), Tilto per Nemuną tarp Panemunės ir Sovetsko bei jo prieigų statybos (2011) susitarimais, Abiejų šalių piliečių kelionių, palengvinančių susisiekimą su Kaliningrado sritimi (2002), Laivybos Kuršių mariomis ir Baltijos jūros vandens keliais (2007) sutartimis.
Šalių ekonominiai ryšiai
2020 prekybos apyvarta tarp Rusijos ir Lietuvos sudarė 6,46 mlrd. eurų. Lietuva į Rusiją eksportavo prekių už 3,83 mlrd. eurų (1 vieta pagal eksportą Lietuvos užsienio prekyboje), importavo iš Rusijos už 2,63 mlrd. eurų (3 vieta pagal importą). Rusija iš Lietuvos daugiausia importuoja mašinas ir mechaninius įrenginius, jų dalis (27 %), Lietuva iš Rusijos – mineralinį kurą, alyvas ir jų produktus (65 %). Rusijos tiesioginės investicijos į Lietuvos ūkį 2020 sudarė 279,2, Lietuvos į Rusijos ūkį – 168,26 mln. eurų. Rusija užima 7 vietą Lietuvos atvykstamojo turizmo sektoriuje (2020 Lietuvoje apsilankė apie 40 000 turistų iš Rusijos).
L: E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas Carų valdžioje Vilnius 1996; Č. Stankevičius Derybos su Rusija dėl kariuomenės išvedimo Vilnius 2002; K. Burinskaitė Lietuvos ir Rusijos santykiai XV–XX a. Vilnius 2005.
1088
Rusijos konstitucinė santvarka