Rùsijos–Švèdijos kara (17–19 a.)
Vyko dėl viešpatavimo Baltijos kraštuose, Suomijoje ir Baltijos jūroje. Per 1610–17 karą (jis vyko Didžiosios suirutės laikotarpiu) Švedija, pasinaudodama politine sumaištimi Rusijoje ir švedų kariuomenės vado J. De la Gardie sutartimi su Didžiojo Naugardo atstovais (sutarta, kad Rusijos sostą užims vienas Švedijos karaliaus Karolio IX sūnų) 1610–14 užėmė Didįjį Naugardą ir Naugardo žemę, 1615 apsiautė Pskovą. Pagal karą užbaigusią 1617 Stolbovo taiką Didysis Naugardas ir dauguma kitų miestų buvo grąžinti Rusijai, Švedijai liko Ingrija ir Korelos miestas su apskritimi. Rusija neteko priėjimo prie Baltijos jūros. 1656–58 karą pradėjo Rusija, siekdama susigrąžinti prarastas žemes, užgrobti Rygą ir Baltijos jūros rytinę pakrantę. Karo veiksmai vyko prie Nevos, Estijoje ir Latvijoje. Rusijos kariuomenė 1656 užėmė švedų tvirtoves Nöteborgą (dabar Šlisselburgas), Nyenskansą (dabar Sankt Peterburgo teritorijoje), Tartu, buvo apgulusi Rygą. Švedijos kariuomenė 1657–58 ją sumušė ir išvarė iš dalies užimtų teritorijų. Pagal 1658 12 Valijesaro (Vallissaarės) paliaubas Rusija dar 3 m. valdė dalį Latvijos, Estiją, Ingriją ir dalį Karelijos. Karas baigėsi 1661 Kardiso taika, kuri įtvirtino iki karo pradžios buvusią padėtį.
1700–21 karas, kitaip Šiaurės karas, baigėsi Nystado taika (1721); Rusija įsitvirtino prie Baltijos jūros: jai atiteko Estija ir didesnioji dalis Latvijos, t. p. žemės abipus Nevos. 1741–43 karą, siekdama atgauti prarastas žemes, pradėjo Švedija, bet jos kariuomenė buvo negausi ir prastai ginkluota. Rusijos kariuomenė 1741 09 užėmė Vilmanstrandą (Lappeenrantą), 1742 06 – Fredrikshamną (Haminą). Švedijos kariuomenė traukėsi Helsinkio link, buvo apsupta ir 1742 09 kapituliavo. Pagal karą užbaigusią 1743 Åbo taiką Rusija gavo Suomijos pietinį ruožą su Fredrikshamnu iki Kymijoki upės. 1788–90 karu Švedija dar kartą pamėgino atsiimti prarastas teritorijas. Švedijos kariuomenė žygiavo Fredrikshamno, Vilmanstrando ir Nyslotto (dabar Savonlinna) link, bet 1788 pabaigoje buvo priversta trauktis. 1788 07 Hoglando jūrų mūšis neatnešė aiškios pergalės nė vienai pusių, bet Švedijos laivynas, vadovaujamas karaliaus brolio Karolio, buvo priverstas pasitraukti į Sveaborgą (dabar Suomenlinna; dėl to žlugo švedų strateginis planas įsivyrauti Baltijos jūroje ir užimti Sankt Peterburgą). Dėl įtemptos vidaus padėties ir pralaimėtų kitų jūrų kautynių (1789 07 prie Ölando salos, 1789 08 prie Rochensalmo, 1790 07 prie Vyborgo) Švedija 1790 08 19 pasirašė Värälės taikos sutartį; Rusija išlaikė prisijungtas teritorijas.
1808–09 karą pradėjo Rusija, siekdama įsigalėti Botnijos ir Suomijos įlankose. Švedijos kariuomenė po 1808 09 pralaimėtų mūšių ties Kuortane ir Salmi bei Oravaisu (į rytus nuo Vaasos) iš Suomijos pasitraukė. Rusijos korpusas, vadovaujamas P. Bagrationo, ledu nužygiavo į Alandų salas ir 1809 03 jas užėmė. M. Barclay de Tolly vadovaujamas korpusas iš Vaasos perėjo Botnijos įlanką ir užėmė Švedijos miestą Umeå. Šiaurėje P. Šuvalovo korpusas privertė Švedijos kariuomenę kapituliuoti ties Kaliksu (į vakarus nuo Tornio). 1809 Fredrikshamno taikos sutartimi Rusijai atiteko visa Suomija ir Alandų salos.