Rùsijos taut téisių deklarãcija (Deklaracija prav narodov Rossii), vienas pirmųjų po Spalio perversmo bolševikų paskelbtų dokumentų, kurį 1917 11 16 priėmė Liaudies komisarų taryba (pasirašė vyriausybės vadovas V. Leninas ir tautybių reikalų liaudies komisaras J. Stalinas).
Deklaracija skelbė visų tautų lygybę, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti ir kurti savarankiškas valstybes, naikino tautines privilegijas ir apribojimus. Deklaracijos pagrindiniai teiginiai buvo įtraukti į Sovietų Rusijos 1918 konstituciją, bet faktiškai tautų teisių deklaracija buvo formalus pareiškimas, paskelbtas propagandiniais tikslais. Reikalavimas gerbti tautų apsisprendimo teisę iš esmės prieštaravo pagrindiniam komunistų šūkiui Visų šalių proletarai, vienykitės!, o tautiškumas, bolševikų požiūriu, apskritai nenaudingas, nes nukreipia visuomenės dėmesį nuo socialinės kovos, todėl Sovietų Rusijos vyriausybė deklaruojamų principų nesilaikė. Siekdama prievarta primesti gretimoms šalims bolševikinę santvarką (ir sukelti vadinamąją pasaulinę revoliuciją) ji siuntė Raudonąją armiją kautis su nepriklausomybės siekiančių tautų kariuomenėmis.
Netrukus po 1918 Vasario 16 Akto paskelbimo buvo pasiųsta kariuomenė prieš Lietuvą, 1918 pabaigoje sudaryta prosovietinė vyriausybė ir okupuota didelė Lietuvos dalis. Ir vėliau, nors 1920 Sovietų Rusija Lietuvos nepriklausomybę vis dėlto buvo priversta pripažinti, SSRS agresyvių tikslų, susijusių su rusiškuoju imperiniu mąstymu, neatsisakė. 1940 ji dar kartą okupavo, vėliau aneksavo Lietuvą ir kitas Baltijos šalis.