Rùsijos teãtras. Teatro elementų turėjo rusų liaudies žaidimai, kalendorinės, darbo, medžioklės ir šeimos šventės. 10 a. pabaigoje–11 a. pradžioje paplito klajojantys aktoriai skomorochai (pirmą kartą paminėti 1068). Per pasirodymus liaudžiai ir carų bei kunigaikščių rūmuose jie grodavo, šokdavo, vaidindavo, rodydavo cirko triukus. 16–17 a. skomorochai būrėsi į bendrijas po 70–100 narių. 17 a. viduryje caro įsakais jų pasirodymai buvo uždrausti, 18 a. viduryje skomorochai galutinai išnyko. Nuo 16 a. cerkvėse buvo rengiami teatralizuoti vaidinimai; juos sudarydavo inscenizuoti Velykų ir Kalėdų apeigų ciklai. Valdant Aleksejui Michailovičiui 1672–76 Preobraženskojėje (prie Maskvos) veikė pirmasis Rusijoje rūmų teatras, kuriam vadovavo ir režisavo liuteronų pastorius J. G. Gregory (1631–75), vaidino ir profesionalūs užsienio aktoriai; teatro repertuarą sudarė biblinio siužeto komiškos pjesės. Ilgą laiką greta besiklostančio profesionalaus teatro egzistavo lėlių teatras (vaidinimai su Petruška), žodinė liaudies drama (Valtis, manoma, 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje tapo tradicinės formos). Didžiosios Rusijos vakarinėse žemėse paplito vertepas.
17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje Kijevo, Maskvos, Rostovo, Jaroslavlio ir daugelio kitų miestų dvasinėse akademijose ir mokyklose veikė mokykliniai teatrai, kai kurie seminaristai dalyvaudavo ir rūmų bei mėgėjų teatrų veikloje. Buvo statoma Simeono Polockiečio (1629–80), F. Prokopovičiaus (pirmõsios istorinio turinio rusų pjesės Vladimiras 1705 autorius) kūriniai. Nuo 17 a. pabaigos Rusijos dvaruose ir didžiuosiuose miestuose ėmė plisti privatūs namų teatrai, jų trupes sudarė baudžiauninkai (vaidybą jiems dėstė profesionalūs rusų aktoriai) ir laisvai samdomi artistai. 18 a. pabaigoje tokių teatrų buvo apie 170. Maskvoje garsėjo S. Apraksino, N. Jusupovo, I. Bludovo, kunigaikščių Vsevoložskių ir Gagarinų, Sankt Peterburge – J. Bariatinskajos, P. Golicynos, A. Stroganovo, I. Černyšiovo, Naryškinų teatrai. Vieni didžiausių, įrengtų kaip garsiausi Europos teatrai, buvo grafų Šeremetjevų (repertuarą sudarė daugiau kaip 100 spektaklių) ir kunigaikščių Jusupovų teatrai. Šiuose teatruose garsėjo buvusios baudžauninkės aktorės P. Žemčiugova (tikroji pavardė Kovaliova; 1768–1803), T. Granatova (tikroji pavardė Šlykova; 1773–1863), dekoratorius P. Gonzago (1751–1831).
18 a. pradžioje dėl caro Petro I reformų Rusiją pasiekė Europos kultūros apraiškos. 1702 Maskvoje įsteigtas pirmasis valstybinis viešas teatras (veikė iki 1706). Čia vaidino klajojanti vokiečių trupė iš Dancigo (1702–03 vadovas J. Kunstas, nuo 1703 – O. Fürstas), ji įsipareigojo apmokyti ir aktorius rusus, vaidinta ir rusų kalba. 1707–11 Preobraženskojėje spektaklius rengė caraitė Natalja Aleksejevna (1712 perkėlė teatrą į Sankt Peterburgą). Nuo 18 a. 3 dešimtmečio Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose veikė mėgėjų teatrai, juose statyta Europos dramaturgų pjesių perdirbiniai, vaidinimai buvo mokami. 18 a. 4–5 dešimtmetyje rūmuose gastroliavo prancūzų, italų, vokiečių trupės (vyko uždari spektakliai); vaidinimuose dalyvavo muzikantai, commedia dell’arte trupės, operos ir baleto artistai, nuo 1742 – Prancūzų komedijos trupė, kurios repertuarą sudarė klasicizmo autorių kūriniai. Miesto teatre Maskvoje vaidino trupė Vokiečių komedija (įkūrė J. Zigmundas), 1742 ji gavo privilegiją rodyti spektaklius ir steigti teatrus Maskvoje, Sankt Peterburge, Rygoje, Revelyje, Vyborge, Narvoje. Rūmų mėgėjų teatre vaidino Kadetų bajorijos korpuso (įkurtas 1732 Sankt Peterburge) mokiniai. Čia rodytos specialiai šiam teatrui parašytos rusų rašytojų A. Sumarokovo (laikomas profesionalios rusų dramaturgijos pradininku), M. Lomonosovo, V. Trediakovskio (jis ir režisavo) pjesės. Vaidinimai vyko Žiemos rūmuose Sankt Peterburge, Petergofo, Carskoje Selo teatruose. 18 a. 4–8 dešimtmetyje Sankt Peterburge, Maskvoje, Jaroslavlyje buvo populiarios pusiau profesionalios vadinamosios medžiotojų trupės. Imperatorės Jelizavetos įsaku 1752 į Sankt Peterburgą iš Jaroslavlio perkelta rusų teatro tėvu vadinamo F. Volkovo (1729–63) vadovaujama garsi tokio tipo trupė (įkurta 18 a. 5 dešimtmečio pradžioje). Vėliau F. Volkovas ir kai kurie trupės aktoriai mokėsi pas A. Sumarokovą Kadetų bajorijos korpuse. 1756 imperatorės Jelizavetos įsaku Sankt Peterburge įkurtas pirmasis viešas profesionalus rusų teatras (pirmasis vadovas A. Sumarokovas, 1761–63 F. Volkovas; nuo 1759 rūmų teatras, 1832–1920 Aleksandros teatras). Trupę sudarė daugiausia buvę F. Volkovo teatro trupės aktoriai: I. Dmitrevskis, A. Popovas (1733–99), J. Šumskis (1732–1812), pirmosios rusų aktorės seserys Marja (vėliau Volkova) ir Olga (vėliau Šumskaja) Ananjinos, Kadetų bajorijos korpuso Vaidybos mokyklą baigusi A. Musina‑Puškina (vėliau Dmitrevskaja; 1740–82) ir kiti. Statyta daugiausia A. Sumarokovo klasicistinės tragedijos. 1757 Maskvos imperatoriškajame universitete buvo įkurtas viešas studentų mėgėjiškas teatras (vadovas dramaturgas M. Cheraskovas). Nuo 18 a. 7 dešimtmečio jis veikė kaip profesionali privati nuolatinė antreprizė, vadintas Rusijos teatru. 1776 Maskvoje antrepreneris M. Maddoxas (1747–1822) šios trupės pagrindu įkūrė viešąjį teatrą (vadintas Petro teatru). 1789 jį perėmė 1766 imperatorės Jekaterinos II įkurta Imperatoriškųjų teatrų direkcija, kuri vienijo visas rūmų trupes ir orkestrus. 1824 šio teatro dramos trupės aktoriai sudarė Mažojo teatro Maskvoje branduolį. 1779 Sankt Peterburge baleto mokyklos pagrindu (veikė nuo 1738) įkurta pirmoji Rusijoje teatro mokykla. Įkurta profesonalių teatrų provincijoje: Kalugoje (įkurtas 1777), Kazanėje (leista įkurti 1791, veikė nuo 1804), Penzoje (įkurtas 1793), Voroneže (įkurtas 1802), Kostromoje (įkurtas 1808), Astrachanėje (įkurtas 1810) ir kitur. 18 a. antroje pusėje statyta J. Kniažnino tragedijos, D. Fonvizino, V. Kapnisto satyrinės komedijos, verstinės sentimentaliosios pjesės. 18 a. antroje pusėje–19 a. pradžioje garsėjo aktorės T. Trojepolskaja (1744–74), A. Pomeranceva (1754–1806), M. Siniavskaja (1762–1829), J. Sandunova (1772 ar 1777–1826), aktoriai V. Pomerancevas (1736?–1809), I. Kaligrafas (1744–80), A. Krutickis (1754–1803), t. p. tragikai J. Šušerinas (1753–1813), P. Plavilščikovas (1760–1812), komikai A. Ožoginas (1746–1814), S. Sandunovas (1756–1820).
19 a. pradžioje iš esmės susiklostė Imperatoriškųjų teatrų sistema (gyvavo iki 1917). 1826 valstybinius teatrus perėmė Rūmų ministerija, buvo įvesta griežta repertuaro cenzūra, tik šie teatrai turėjo teisę rengti viešus vaidinimus (nuo 1856). 19 a. pirmoje pusėje statyta V. Ozerovo tragedijos, sentimentalios N. Sandunovo (1769–1832), N. Iljino (1777–1823), V. Fiodorovo dramos, aktoriaus P. Plavilščikovo pjesės, I. Krylovo, M. Zagoskino (1789–1852), N. Chmelnickio (1791–1845) komedijos, N. Kukolniko melodramos. Šiuo laikotarpiu sukurtos ir pastatytos Rusijos dramaturgijos ir teatro raidai itin reikšmingos pjesės: A. Gribojedovo Vargas dėl proto (parašyta 1824, visa pastatyta 1831), A. Puškino Borisas Godunovas (parašyta 1825, pastatyta 1870), M. Lermontovo Maskaradas (parašyta 1835, pastatyta 1862), N. Gogolio Revizorius (išleista ir pastatyta 1836; iš pradžių visos, išskyrus Revizorių, cenzūros buvo draustos rodyti). 19 a. viduryje buvo itin populiarūs rusų ir užsienio autorių vodeviliai. Garsėjo aktoriai V. Rykalovas (1771–1813), A. Jakovlevas (1773–1817), J. Semionova (1786–1849), I. Sosnickis (1794–1872), V. Riazancevas (1800–31). Mažajame teatre Maskvoje susibūrė kelių krypčių aktoriai: P. Močialovas (1800–48) ir jo šalininkai kūrybą grindė romantizmo, M. Ščepkinas (1788–1863) – psichologinio realizmo principais, V. Karatyginas (1802–53) laikėsi klasicistinio meno kanonų, meistriškai vaidino tragedijose. Aktoriai V. Živokinis (1805–74), N. Diuras (1807–39), N. Repina (1809–67), V. Asenkova (1817–41), N. Samoilova (1819–99) meistriškai vaidino vodeviliuose, derino dainavimo ir šokio elementus. 19 a. pirmos pusės Rusijos provincijos miestuose (Odesoje, Charkove, Voroneže, Žemutiniame Naugarde, Kazanėje, Jekaterinburge) veikė privatūs teatrai, buvo itin populiarios antreprizės.
Nuo 19 a. antros pusės statyta A. Ostrovskio pjesės, L. Mejaus (1822–62), D. Averkijevo (1836–1905), I. Špažinskio (1848–1917) melodramos, t. p. rodytos G. E. Lessingo, F. Schillerio dramos, W. Shakespeare’o, P.‑A. de Beaumarchais, Lope de Vegos, Molière’o komedijos. Klostėsi naujoviškos ir raiškios vaidybos kryptis, įtaką jai padarė ir užsienio aktorių I. F. Aldridge’o, S. Bernhardt, E. Duse’s, George, L. G. Guitry, Rachel, Réjane, A. Ristori, E. Rossi, T. Salvini, Meiningeno teatro (1885 ir 1890) gastrolės Rusijoje. Maskvoje ir Sankt Peterburge stiprėjo teatrų kova su Imperatoriškųjų teatrų monopolija, klostėsi nauji teatro būreliai ir klubai (garsėjo 1865–83 Maskvoje veikęs Artistų būrelis) su vaidybos kursais, įkurti keli privatūs teatrai. Garsėjo aktoriai V. Samoilovas (1813–87), A. Martynovas (1816–60), I. Samarinas (1817–85), P. Sadovskis, J. Linskaja (1820–71), S. Šumskis (1820–78), K. Poltavcevas (1823–66), V. Samoilova (1824–80), N. Rykalova (1824–1914), S. Vasiljevas (1827–62), L. Nikulina‑Kosickaja (1827–68), J. Vasiljeva (1829–77), J. Žuleva (1830–1905), P. Vasiljevas (1832–79), N. Medvedeva (1832–99), A. Čitau (1832–1912), F. Snetkova (1838–1929). 1882 panaikinta valstybinių teatrų monopolija, vėl pradėta steigti privatūs teatrus, atsirado daugiau klajojančiųjų, mėgėjų trupių, išpopuliarėjo antreprizės. Išgarsėjo aktoriai P. Orlenevas, I. Kiseliovskis (1839–98), P. Soloninas (1857–94), N. Roščinas‑Insarovas (1861–99), K. Bravičius (1861–1912), K. Jakovlevas (1864–1928), M. Velizarij (1864–1944), P. Samoilovas (1866–1931), L. Javorskaja (1871–1921). 1882–1932 Maskvoje veikusiame Koršo (1852–1923) teatre statyta rusų klasikinė ir šiuolaikinė dramaturgija. Mažajame teatre Maskvoje dirbęs aktorius ir režisierius A. Lenskis siekė visų spektaklio komponentų vienovės, garsėjo aktorės M. Jermolova, N. Nikulina (1845–1923), G. Fedotova (1846–1925), aktoriai N. Muzilis (1839–1906), Michailas (1847–1910) ir Olga (1849–1919) Sadovskiai, vėliau trupę papildė A. Južinas, O. Pravdinas (1849–1921), F. Gorevas (1850–1910), J. Leškovskaja (1864–1925). Aleksandros teatre raiškių vaidmenų sukūrė V. Strelskaja (1838–1915), K. Varlamovas (1848–1915), V. Davydovas (1849–1925), V. Dalmatovas (1852–1912), M. Savina (1854–1915), M. Dalskis (1865–1918), V. Mičiurina‑Samoilova (1866–1948). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje reikšmingiausiems provincijos teatrams vadovavo N. Sinelnikovas (1855–1939), N. Solovcovas (1857–1902), K. Nezlobinas (1857–1930), N. Sobolščikovas‑Samarinas (1868–1945), vaidino N. Rybakovas (1811–76), V. Andrejevas‑Burlakas (1843–88), M. Pisarevas (1844–1905), M. Ivanovas‑Kozelskis (1850–98), P. Strepetova (1850–1903), K. Rybakovas (1856–1916), P. Orlenevas.
Didelę reikšmę Rusijos ir pasaulio teatro raidai turėjo K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus‑Dančenkos 1898 įkurtas Maskvos dailės teatras. Teatro trupės branduolį sudarė 1888 įkurto Meno ir literatūros draugijos teatro (nuo 1891 vadovas K. Stanislavskis) trupės dalis. Šiame teatre buvo įvykdyta rusų teatro reforma: atsisakyta antreprenerių, įgyvendintos Vakarų Europos scenografijos naujovės (laikytasi Meiningeno teatro istorinio tikslumo kuriant personažus, dekoracijas, kostiumus, butaforiją, Paryžiaus Théâtre‑Libre režisieriaus A. Antoine’o diegto natūralizmo). Čia pastatytoms vadinamajai naujajai dramai priskiriamoms A. Čechovo pjesėms (Žuvėdra 1898, Dėdė Vania 1899, Trys seserys 1901, Vyšnių sodas 1904) buvo būdinga naujoviškos temos, potekstės, pauzės, joms atskleisti buvo būtinos kitokios nei iki tol aktoriaus meistriškumo, scenografijos priemonės.
Maskvos dailės teatro spektaklio A. Čechovo Dėdė Vania scena (1899, režisierius K. Stanislavskis, dailininkas Viktoras Simovas; Sonia – M. Lilina, Astrovas – K. Stanislavskis)
Kiti reikšmingi šio teatro spektakliai: H. Ibseno Visuomenės priešas (1900, pavadinimu Daktaras Štokmanas), M. Gorkio Dugne ir Miesčionys (abu 1902), t. p. L. Tolstojaus, L. Andrejevo dramos, F. Dostojevskio romanų Broliai Karamazovai (1910), Demonai (1913, pavadinimu Nikolajus Stavroginas) inscenizacijos, simbolistinis spektaklis W. Shakespeare’o Hamletas (1911, režisieriai K. Stanislavskis ir G. E. Craigas). Šiame teatre šiuolaikinės scenografijos pagrindus padėjo M. Dobužinskis, N. Rerichas, A. Benua, B. Kustodijevas. K. Stanislavskio sukurtos ir įgyvendintos naujosios vaidybos ir režisūros sistemos (Stanislavskio sistema) laikėsi žymūs Maskvos dailės teatro aktoriai A. Artiomas (1842–1914), A. Višnevskis (1861–1943), M. Lilina, M. Andrejeva (1868–1953), O. Knipper‑Čechova, M. Savickaja (1868–1911), V. Lužskis (1869–1931), L. Leonidovas, V. Mejerholdas, I. Moskvinas, V. Kačialovas, M. Čechovas.
20 a. pradžioje buvo svarbi aktorės V. Komissarževskajos kūryba ir veikla (1904–09 Sankt Peterburge veikė jos vadovaujamas V. Komissarževskajos teatras). Maskvoje ir Sankt Peterburge įkurta eksperimentinių teatrų ir studijų. 1912 K. Stanislavskis ir jo mokinys L. Suleržickis (1872–1916) įkūrė Maskvos dailės teatro Pirmąją studiją (nuo 1924 Maskvos dailės teatras / II). 1913 Maskvoje įkurta J. Vachtangovo studija (1920–24 Maskvos dailės teatro Trečioji studija, nuo 1926 J. Vachtangovo teatras; 2007–22 meno vadovas R. Tuminas), 1916 – Maskvos dailės teatro Antroji studija (vadovas V. Mčedelovas).
Stilizacijos paieškos buvo būdingos N. Jevreinovo (1907 Sankt Peterburge su N. Drizenu įkūrė Senovinį teatrą), F. Komissarževskio spektakliams. 1913 Maskvoje K. Mardžanovas įkūrė Laisvąjį teatrą. 1914 Maskvoje šio teatro režisierius A. Tairovas su jaunų aktorių trupe įkūrė Kamerinį teatrą (garsėjo aktorė A. Koonen), spektakliuose siekė teatro sintetiškumo. 2 dešimtmetyje itin plėtotas vadinamasis mažųjų formų teatras. Kabaretuose (Šikšnosparnis, įkurtas 1908 Maskvoje, Klajojantis šuo, veikė 1912–15, Prival komediantov, veikė 1916–19, abu Petrograde), miniatiūrų teatruose (Kreivasis veidrodis, veikė 1908–31 Sankt Peterburge) plėsta estetinių kanonų ribos, diegtos naujos teatro formos. Šio laikotarpio rusų teatrui įtaką padarė simbolizmas, ekspresionizmas, kitos moderniojo meno srovės.
Po Spalio perversmo (1917) Rusijos teatrai buvo nacionalizuoti (1919). 1919 šešiems seniausiems šalies teatrams suteikti akademinių teatrų vardai. Įsteigta nemažai naujų teatrų: Maskvoje – Rusijos SFSR pirmasis teatras (įkurtas 1920, nuo 1923 V. Mejerholdo teatras), Maskvos dailės teatro Ketvirtoji studija (įkurta 1921, 1927 jos pagrindu įsteigtas Realistinis teatras, 1938 sujungtas su Kameriniu teatru), Revoliucijos teatras (įkurtas 1922, nuo 1954 Maskvos V. Majakovskio teatras; nuo 2011 meno vadovas M. Karbauskis), teatras Mossovet (įkurtas 1923, iki 1938 veikė įvairiais pavadinimais), Maskvos satyros teatras (įkurtas 1924), Centrinis dirbančio jaunimo teatras (įkurtas 1927, nuo 1936 Lenino komjaunimo teatras, nuo 1990 teatras Lenkom), Centrinis Raudonosios armijos teatras (įkurtas 1929, nuo 1993 Centrinis Rusijos armijos teatras), Centrinis lėlių teatras (įkurtas 1931, nuo 1992 S. Obrazcovo centrinis lėlių teatras); Petrograde (nuo 1924 Leningrade) – Didysis dramos teatras (įkurtas 1919, 1932–92 M. Gorkio didysis dramos teatras, nuo 1992 – G. Tovstonogovo didysis dramos teatras), Naujasis teatras (įkurtas 1933, nuo 1953 teatras Lensovet), Lenino komjaunimo teatras (įkurtas 1936, nuo 1991 teatras Baltijskij dom).
Kamerinio teatro Maskvoje spektaklio J.‑B. Racine’o Fedra scena (1922, režisierius A. Tairovas, dailininkas Aleksandras Vesninas; iš dešinės Fedra – A. Koonen)
Įsteigta teatrų vaikams ir jaunimui: Maskvos vaikų teatras (įkurtas 1921, 1921–36 meno vadovė N. Sac, 1936 šio teatro pagrindu įkurtas Centrinis vaikų teatras, dabar Rusijos akademinis jaunimo teatras), Leningrado jaunųjų žiūrovų teatras (įkurtas 1921), Jaunojo žiūrovo teatras Maskvoje (įkurtas 1927), žymių režisierių studijų: N. Foreggerio (1892–1939; veikė 1920–24), J. Zavadskio (veikė 1924–36), R. Simonovo (1899–1968; veikė 1928–37), A. Dikio (veikė 1931–36), N. Chmeliovo (1901–45; veikė 1932–36, visos Maskvoje), S. Radlovo (1892–1958; veikė 1935–39 Leningrade). Įkurta daug mėgėjiškų ir pusiau profesionalių agitacinių trupių, aikščių teatrų, Dirbančio jaunimo teatrų.
V. Mejerholdo teatro Maskvoje spektaklio A. Suchovo‑Kobylino Tarelkino mirtis scena (1922, režisierius V. Mejerholdas, dailininkė V. Stepanova)
Režisierius J. Vachtangovas režisūroje diegė groteską kaip universalų meninį vaidmens kūrimo principą. Režisierius V. Mejerholdas ir poetas V. Majakovskis spektakliuose derino politinės propagandos uždavinius ir balagano teatro, klounados priemones. V. Mejerholdas pradėjo taikyti sceninio konstruktyvizmo principus, plėtojo aktoriaus vaidybos metodą biomechaniką. Reikšmingų misterijų, tragedijų ir komedijų pastatė režisierius A. Tairovas, savo kūryboje jis siekė spektaklio elementų (žodžio, muzikos, pantomimos, šokio) naujoviškos sintezės. Tragiškojo grotesko liniją tęsė M. Čechovas (1922–24 Maskvos dailės teatro Pirmosios studijos, 1924–27 Maskvos dailės teatro II vadovas). Garsėjo Maskvos dailės teatro aktoriai A. Tarasova, B. Dobronravovas (1896–1949), A. Zujeva (1896–1986), V. Stanycinas (1897–1976), K. Jelanskaja (1898–1972), O. Androvskaja (1898–1975), M. Prudkinas (1898–1994), N. Batalovas (1899–1937), M. Janšinas (1902–76), A. Gribovas (1902–77), B. Livanovas (1904–72).
Nuo 3 dešimtmečio koministų partija ėmė naudoti teatrą kaip komunizmo idėjų skleidimo, masinės propagandos priemonę, cenzūravo spektaklių stilių ir formą. 1932 uždarytas Pirmasis proletkulto darbininkų teatras (įkurtas 1921 Maskvoje), grupuotė Objedinenije realnogo iskusstva (veikė 1928–30), drausta spausdinti kai kurias reikšmingas pjeses, statyti spektaklius. 3–4 dešimtmetyje statyta daugiausia dramaturgų K. Treniovo (1875–1945), V. Bill‑Belocerkovskio (1885–1970), B. Lavreniovo (1891–1959), Vsevolodo Ivanovo revoliucinės tematikos propagandinės pjesės. 3 dešimtmetyje nacionalinis teatras (baškirų, udmurtų, marių, mordvių, jakutų, karelų, komių, buriatų, dagestaniečių, kabardinų ir balkarų, šiaurės osetinų, čečėnų ir ingušų) tapo profesionalus, iš dalies neteko nacionalinių bruožų ir tapo panašus į rusų teatrą. Maskvoje veikė teatras Habima (įkurtas 1918, vaidinta hebrajų kalba, 1918–22 meno vadovas J. Vachtangovas), Maskvos žydų kamerinis teatras (įkurtas 1919 Petrograde, nuo 1920 veikė Maskvoje, nuo 1925 Žydų teatras, vaidinta jidiš kalba, nuo 1919 meno vadovas A. Granovskis, nuo 1929 – S. Michoelsas).
Nuo 4 dešimtmečio pradžios plėtota socialistinio realizmo kryptis, statyta M. Gorkio, N. Pogodino (1900–62), O. Kornijčuko (1905–72), psichologinės A. Arbuzovo, A. Afinogenovo (1904–41), K. Simonovo pjesės, V. Škvarkino (1894–1967), M. Zoščenkos komedijos. M. Bulgakovo, N. Erdmano pjeses drausta statyti, kai kurias jau pastatytas – rodyti. 4 dešimtmečio vidurio vykusi diskusija dėl vadinamojo formalizmo įtvirtino visiems prieinamo, suprantamo, paprasto meno principą. 1936 uždarytas Maskvos dailės teatras (II), 1938 – V. Mejerholdo teatras Maskvoje (1939 V. Mejerholdas įkalintas, vėliau sušaudytas). 1938 su Realistiniu teatru sujungtas Kamerinis teatras nebegalėjo toliau plėtoti savo meninės programos.
Šio laikotarpio rusų teatras padarė didelę įtaką Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų teatro raidai. 3–4 dešimtmetyje F. Komissarževskis Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos teatruose pastatė rusų klasikos kūrinių, naujai interpretavo W. Shakespeare’o kūrinius, nuo 1939 dėstė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nuo 1935 Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenę A. Oleka‑Žilinskas ir V. Solovjova dėstė vaidybos mokyklose (1935–38 Niujorko trupėje, 1940–43 Aktorių studijoje / The Actors Workshop), režisavo spektaklių, 1938–39 vadovavo Amerikos aktorių trupei Niujorke. R. Boleslavskis (1889–1937) Jungtinėse Amerikos Valstijose skleidė K. Stanislavskio meninius principus (1923–24 dirbo The Neighbourhood Playhouse, 1925–30 American Laboratory Theatre). M. Čechovas nuo 1936 Darlingtone (Didžioji Britanija), nuo 1939 Jungtinėse Amerikos Valstijose propagavo savo vaidybos metodiką. J. Rakitinas (1882–1952) vadovavo Nacionaliniam teatrui Belgrade, prisidėjo prie serbų profesionalaus teatro reformos. N. Massalitinovas (1925–61 Nacionalinio teatro Sofijoje aktorius ir režisierius, 1925–44 vyriausiasis režisierius) buvo vienas reikšmingiausių bulgarų teatro veikėjų.
Per SSRS–Vokietijos karą daug teatrų evakuota, sukurtos fronto brigados, fronto teatrai ir jų filialai. Statyta klasikų (A. Čechovo, A. Ostrovskio) ir patriotinės šiuolaikinių (K. Simonovo, L. Leonovo, O. Kornijčuko) autorių pjesės. 1942 Leningrade įkurtas Blokados teatras (nuo 1959 V. Komissarževskajos teatras), 1944 – Mažasis dramos teatras. Po karo vieninteliu sektinu etalonu pripažintas Maskvos dailės teatras, buvo privaloma laikytis K. Stanislavskio sukurtos, vėliau kitų režisierių iškraipytos Stanislavskio sistemos principų. Drausta statyti šiuolaikinių užsienio rašytojų kūrinius, dramaturgijoje taikyta vadinamoji bekonfliktiškumo teorija. 5 dešimtmečio pabaigoje pradėta vykdyti vadinamoji kampanija prieš kosmopolitizmą, nužudytas režisierius S. Michoelsas (1948), Maskvoje uždaryti Žydų teatras (1949) ir Kamerinis teatras (1950). Spektaklių sukūrė režisieriai N. Popovas (1871–1949), A. Dikis, S. Michoelsas, N. Petrovas (1890–1964), I. Sudakovas (1890–1969), A. Popovas, M. Kedrovas (1893–1972), R. Simonovas, A. Lobanovas (1900–59), vaidino aktoriai O. Knipper‑Čechova, L. Leonidovas, I. Moskvinas, V. Kačialovas, A. Jabločkina (1866–1964), J. Turčianinova (1870–1963), V. Ryžova (1871–1963), J. Jurjevas, J. Korčiagina‑Aleksandrovskaja (1874–1951), P. Sadovskis, V. Masalitinova (1878–1945), I. Pevcovas (1879–1934). Garsėjo aktoriai V. Pašenaja (1887–1962), K. Zubovas, V. Toporkovas (1889–1970), M. Žarovas (1899–1981), M. Astangovas (1900–65), M. Babanova (1900–83), J. Gogoleva (1900–93), I. Iljinskis, N. Simonovas (1901–73), M. Cariovas (1903–87), N. Čerkasovas, B. Babočkinas (1904–75), V. Mareckaja (1906–78).
6 dešimtmečio viduryje prasidėjus atšilimui reikšmingų spektaklių, kuriuose naudojo naujoviškas teatro raiškos priemones, sukūrė režisieriai L. Vivjenas (1887–1966), V. Plučekas (1909–2002), J. Zavadskis (1941–77 teatro Mossovet vadovas), N. Ochlopkovas, N. Akimovas (1935–49 ir 1955–68 Leningrado komedijos teatro vyriausiasis režisierius), B. Ravenskichas (1914–80), G. Tovstonogovas (1956–89 M. Gorkio didžiojo dramos teatro Leningrade vyriausiasis režisierius), A. Efrosas, L. Cheifecas (g. 1934). 6–8 dešimtmetyje statyta spektakliai pagal šiuolaikinių dramaturgų A. Arbuzovo, E. Radzinskio, V. Rozovo, V. Višnevskio, A. Volodino, L. Zorino pjeses (itin dažnai Maskvos teatre Sovremennik, 1956 įkūrė O. Jefremovas). Daugelis Teatr na Taganke (įkurtas 1964 Maskvoje, iki 1984 ir 1989–2011 vyriausiasis režisierius J. Liubimovas) spektaklių priklausė poetinio teatro krypčiai, jiems būdinga publicistiškumas, aštri satyra, teatrališkumas (dalis jų buvo uždrausta rodyti). Itin populiarūs buvo M. Zacharovo (1965–73 Satyros teatro Maskvoje režisierius, nuo 1973 Lenino komjaunimo teatro, nuo 1990 teatras Lenkom, vyriausiasis režisierius) režisuoti spektakliai. Reikšmingi A. Gončiarovo (1918–2001), J. Simonovo (1925–94), A. Efroso, O. Jefremovo, P. Fomenkos (1993 Maskvoje įkūrė teatrą P. Fomenkos dirbtuvė), L. Cheifeco režisuoti spektakliai.
Teatr na Taganke Maskvoje spektaklio A. Čechovo Vyšnių sodas scena (1975, režisierius A. Efrosas, dailininkas V. Leventalis)
8–10 dešimtmetyje statyta L. Zorino (g. 1924), M. Roščino (1933–2010), A. Gelmano (g. 1933), V. Slavkino (1935–2014), A. Vampilovo, V. Merežkos (g. 1937), L. Petruševskajos, G. Gorino (1940–2000), A. Kazancevo (1945–2007), A. Galino (g. 1947), N. Koliados (g. 1957) pjesės, F. Abramovo, V. Šukšino, V. Voinovičiaus inscenizacijos. Įtaigių spektaklių sukūrė I. Vladimirovas (1919–99), P. Chomskis (1925–2016), H. Janovskaja, K. Ginkas, A. Vasiljevas, L. Dodinas. Maskvoje įkurta nemažai teatrų studijų, dalis jų vėliau tapo teatrais: O. Tabakovo (įkurta 1974, nuo 1992 teatras), Na Krasnoj Presne (įkurta 1976, nuo 1988 teatras Prie Stanislavskio namo), Na Jugo‑Zapade (įkurta 1974, nuo 1986 profesionalus, nuo 1991 valstybinis teatras), U Nikitskich vorot (įkurta 1983, nuo 1991 teatras). 20 a. antroje pusėje toliau plėtotas teatras vaikams ir jaunimui (pirmąjį 1918 Maskvoje įkūrė režisierė N. Sac); žymesni režisieriai: A. Briancevas (1883–1961), M. Knebel, J. Kiseliovas (1914–96), Z. Korogodskis (1926–2004), G. Volček, A. Šapiro (g. 1939), A. Borodinas (g. 1941).
9 dešimtmečio pabaigoje nebeveikė repertuaro cenzūra, spektakliai buvo kuriami ir repertuaras formuojamas be komunistų partijos veikėjų kontrolės. Kai kurie teatrai suskilo: 1987 Maskvos dailės teatro trupės pagrindu susiklostė A. Čechovo Maskvos dailės teatras (nuo 1989, iki 2000 meno vadovas O. Jefremovas, nuo 2000 – O. Tabakovas) ir M. Gorkio Maskvos dailės teatras (meno vadovė T. Doronina). 1993 Teatr na Taganke suskilo į Maskvos dramos ir komedijos teatrą Teatr na Taganke (vadovas J. Liubimovas) ir Tagankos aktorių bendriją (vadovas N. Gubenko, g. 1941). Reikšmingos tapo ir Maskvoje susiklosčiusios teatro trupės: teatras studija Žmogus (įkurtas 1974, vadovė L. Roškovan, g. 1938), Dramos meno mokykla (įkurta 1987, vadovas A. Vasiljevas), teatras Ermitaž (1959–87 veikė Miniatiūrų teatro pavadinimu, vadovas M. Levitinas, g. 1945), teatras Satyrikon (1982 Maskvoje kaip Miniatiūrų teatrą įkūrė A. Raikinas, nuo 1987 veikia šiuo pavadinimu, vadovas K. Raikinas, g. 1950), teatras Na Spartakovskoj ploščiadi (įkurtas 1988, nuo 1993 teatras Modern, vadovė S. Vragova, g. 1953), Šiuolaikinės pjesės mokykla (įkurta 1989, vadovas I. Raichelgauzas, g. 1947), Romano Viktiuko teatras (įkurtas 1991), Teatr na Pokrovke (vadovas S. Arcibaševas, 1951–2015), V. Mejerholdo centras (vadovas V. Fokinas, abu įkurti 1991), Et cetera (įkurtas 1993, vadovas A. Kaliaginas), Teatr.doc (įkurtas 2001). Maskvoje gausiai pradėtos steigti antreprizės: Antono Čechovo teatras (įkurtas 1989, vadovas L. Truškinas, g. 1951), Sergejaus Jurskio artistų artelė (įkurta 1992), Teatro draugija 814 (įkurta 1995, vadovas O. Menšikovas), Art partnior XXI (įkurta 1996). 21 a. pradžioje Rusijoje veikė daugiau kaip 500 dramos teatrų, daugiau kaip 100 valstybinių ir apie 1000 privačių lėlių teatrų. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje statyta J. Greminos, M. Ugarovo (abu g. 1956), K. Dragunskajos (g. 1965), J. Isajevos (tikr. Žileikina, g. 1966), J. Griškoveco (g. 1967), brolių Olego (g. 1969) ir Vladimiro (g. 1974) Presniakovų, O. Bogajevo, O. Muchinos (abu g. 1970), I. Vyrypajevo (g. 1974), V. Sigarevo (g. 1977) pjesės. Žymesni režisieriai: A. Levinskis (g. 1947), B. Juchananovas, R. Kozakas, S. Ženovačius (visi g. 1957), T. Achramkova (g. 1959), A. Žitinkinas (g. 1960), A. Mogučij (g. 1961), J. Nevežina, K. Serebrennikovas (abu g. 1969).
20 a. antroje pusėje raiškių vaidmenų sukūrė (kai kurie pastatė ir reikšmingų spektaklių): N. Ryžovas (1900–86), N. Mordvinovas (1901–66), D. Zerkalova (1901–82), V. Merkurjevas (1904–78), J. Tolubejevas (1905–79), A. Borisovas (1905–82), V. Kenigsonas (1907–86), V. Doroninas (1909–76), I. Liubeznovas (1909–88), B. Freindlichas (1909–2002), J. Samoilovas, V. Chochriakovas (1913–86), J. Lebedevas, T. Pankova (1917–2011), A. Papanovas, J. Borisova (g. 1925), K. Lavrovas, I. Smoktunovskis, J. Jevstignejevas, M. Uljanovas, I. Gorbačiovas (1927–2003), E. Bystrickaja (g. 1928), J. Jakovlevas, N. Urgant (g. 1929), N. Podgornas (1931–81), T. Doronina (g. 1933), S. Liubšinas, A. Freindlich, O. Basilašvili, A. Džigarchanianas, Jurijus (1935–2024) ir Vitalijus (1941–2002) Solominai, S. Jurskis, O. Tabakovas, E. Marcevičius (1936–2013), V. Vysockis, O. Jakovleva, A. Mironovas, A. Kaliaginas, O. Jankovskis, A. Tolubejevas (1945–2008).
Aleksandros teatro Sankt Peterburge spektaklio N. Gogolio Vedybos scena (2008, režisierius V. Fokinas, dailininkas A. Borovskis)
Aktoriai ir režisieriai rengiami: Maskvoje – M. Ščepkino teatro institute (įkurtas 1809), Rusijos teatro meno akademijoje (įkurta 1878, 1934–91 A. Lunačiarskio teatro meno institutas), B. Ščiukino teatro institute (įkurtas 1913), V. Nemirovičiaus‑Dančenkos mokykloje studijoje (įkurta 1943); Sankt Peterburge – Sankt Peterburgo teatro meno akademijoje (įkurta 1918), Saratovo L. Sobinovo konservatorijos Teatro institute (įkurtas 1920), Jaroslavlio teatro institute (įkurtas 1962) ir kitur. Nuo 1933 (su pertraukomis) Maskvoje leidžiamas žurnalas Teatr, nuo 1958 – žurnalas Teatral′naja žizn′, nuo 1982 – almanachas Sovremennaja dramaturgija, nuo 1992 Sankt Peterburge – Peterburgskij teatral′nyj žurnal. Daugelyje Rusijos miestų rengiami tarptautiniai teatro festivaliai; svarbesni: Liubimovka (1991–2000 rengtas K. Stanislavskio buvusioje vasarvietėje Liubimovkos gyvenvietėje, Puškino rajonas, Maskvos sritis, nuo 2001 vyksta Maskvoje), Baltiskij dom (nuo 1991 Sankt Peterburge), Auksinė kaukė (nuo 1995), Naujojo Europos teatro (NET, nuo 1998, abu Maskvoje).
1864 įkurtai Vilniaus miesto teatro nuolatinei rusų teatro trupei vadovavo ir vaidino Sankt Peterburgo Imperatoriškųjų teatrų artistas P. Vasiljevas. Dramos trupėje vaidino ir Sankt Peterburgo bei Maskvos Imperatoriškųjų teatrų aktoriai M. Vasiljeva, M. Dalskis, M. Sablina‑Dolskaja, A. Melnikova‑Samoilova, G. Galickis, V. Nikulinas, A. Agariovas ir kiti. 1894–1900 teatrui vadovaujant K. Nezlobinui, trupėje vaidino M. Strelskis, K. Bravičius, V. Neronovas, N. Tiraspolskaja, P. Samoilovas, V. Komissarževskaja (1894–95). Valstybės teatro (1920–25 veikė įvairiais pavadinimais) režisieriai K. Glinskis, B. Dauguvietis, baigę teatro mokyklas Sankt Peterburge, laikėsi 19 a. ikirežisūrinio rusų teatro realistinių principų. 20 a. 3–4 dešimtmetyje A. Oleka‑Žilinskas pradėjo plėtoti konceptualios režisūros principus, naudojo rusų K. Stanislavskio, V. Nemirovičiaus‑Dančenkos, J. Vachtangovo, L. Suleržickio meninius principus. 1932–33 Kaune režisavo ir dėstė M. Čechovas. Lietuvos teatruose spektaklių pastatė Rusijos režisieriai.
J. Vachtangovo akademinio teatro Maskvoje spektaklio A. Čechovo Dėdė Vania scena (2009, režisierius R. Tuminas, dailininkas A. Jacovskis, © LATGA, 2020; Sonia – M. Berdinskich, Voinickis – S. Makoveckis)
Lietuviai. Prie 1911–17 Sankt Peterburge veikusios Petrapilio lietuvių dramos ir muzikos kuopos įsteigtam nuolatiniam vaidintojų būreliui vadovavo K. Glinskis. 1916–17 veikė Maskvos lietuvių dramos artistų bendrovė; vaidino ir režisavo A. Sutkus (teatro studijos prie V. Komissarževskajos teatro Maskvoje auklėtinis), aktyviai dalyvavo O. Rymaitė. 1916–18 Petrograde veikė privati J. Vaičkaus vaidybos studija, jo vadovaujamas Skrajojamasis teatras (įkurtas 1918, spektakliai rengti nuo 1917). 1913, 1917–20 ir 1922–24 A. Oleka‑Žilinskas vaidino Maskvos dailės teatro Pirmojoje studijoje, 1924–29 – Maskvos dailės teatre (II). 4 dešimtmetyje Maskvoje stažavo R. Juknevičius (pas V. Mejerholdą), A. Jakševičius. 1952 Kaune suformuota grupė aktorių baigė A. Lunačiarskio teatro meno instituto Lietuvių studiją Maskvoje. Vėliau kai kurie Lietuvos teatrų režisieriai (H. Vancevičius, V. Čibiras, A. Ragauskaitė, P. Gaidys, M. Karklelis, J. Jurašas, I. Bučienė, D. Tamulevičiūtė, J. Vaitkus, G. Padegimas, E. Nekrošius, R. Tuminas, S. Varnas, A. Rubinovas, J. Dautartas, R. Atkočiūnas, C. Graužinis, D. Ibelhauptaitė, M. Karbauskis) baigė režisūros studijas Maskvos ir Leningrado aukštosiose teatro mokyklose. Lietuvių teatro režisieriai yra gavę Rusijos teatro apdovanojimų (R. Tuminas, E. Nekrošius – Rusijos Federacijos nacionalinę teatro premiją Auksinė kaukė už geriausią Rusijoje parodytą užsienio spektaklį ir už geriausią Rusijoje sukurtą spektaklį, E. Nekrošius – K. Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premiją už žymų indėlį į pasaulio teatro meno raidą). Lietuvių teatro režisierių sukurti spektakliai buvo rodyti Rusijos teatro festivaliuose (pelnė pagrindinių apdovanojimų). Lietuvių režisieriai sukūrė spektaklių Rusijos teatruose (P. Gaidys, O. Koršunovas, E. Nekrošius, R. Tuminas, J. Vaitkus).
L: V. Vsevolodskij‑Gerngross Istorija russkogo teatra 2 t. Leningrad–Moskva 1929, Russkij teatr. Ot istokov do serediny XVIII veka Moskva 1957; Očerki istorii russkogo sovetskogo dramatičeskogo teatra 3 t. Moskva 1954–61; Istorija sovetskogo dramatičeskogo teatra 6 t. Moskva 1966–71; B. Aseev Russkij dramatičeskij teatr ot ego istokov do konca XVIII veka Moskva 1977; Istorija russkogo dramatičeskogo teatra 7 t. Moskva 1977–87; K. Rudnickij Russkoe režissjorskoe iskusstvo 2 t. Moskva 1989–90.
1706
Rusijos kultūra
Rusijos konstitucinė santvarka