Rùsijos–Tukijos kara
Vyko 17–19 a. dėl vyravimo Juodojoje jūroje ir pajūrio teritorijose. Rusija savo veiksmus iš dalies grindė būtinybe ginti Osmanų imperijos krikščioniškąsias tautas. 1672–81 karas kilo dėl Turkijos pastangų pasinaudoti Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos konfliktu dėl Ukrainos ir sultono vasalu 1669 pasiskelbusio Dešiniakrantės Ukrainos etmono P. Dorošenkos parama, t. p. dėl Rusijos ekspansinių siekių, kurie sustiprėjo po jai sėkmingo 1654–67 karo su Abiejų Tautų Respublika. Abi pusės, aktyviai dalyvaujant kazokams ir Krymo totoriams, su permaininga sėkme kovojo dėl Dešiniakrantės Ukrainos etmono rezidencijos Čyhyryno. Bachčisarajaus taika (1681) Rusijos ir Turkijos siena nustatyta Dniepro upe. 1686–1700 karą Rusija pradėjo prisijungusi prie antiosmaniškosios Šventosios lygos (jai dar priklausė Abiejų Tautų Respublika, Austrija ir Venecija). 1687 ir 1689 ji surengė nesėkmingus žygius į Krymą, po apgulties 1696 užėmė Azovą. Pagal karą užbaigusią Konstantinopolio taiką (1700) Azovas ir Taganrogas atiteko Rusijai. 1710–13 karo svarbiausias įvykis buvo Rusijai nesėkmingas Pruto žygis (1711). Pruto taika (1711) Rusija įsipareigojo grąžinti Turkijai Azovą, sunaikinti Azovo laivyną, nugriauti Paazovės tvirtoves, t. p. nesikišti į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus. Karą užbaigusi 1713 Adrianopolio taika patvirtino Pruto taikos sąlygas.
1735–39 karas kilo pablogėjus Rusijos ir Turkijos santykiams (pirmiausia dėl ką tik pasibaigusio 1733–35 Lenkijos–Lietuvos įpėdinystės karo padarinių) ir padažnėjus Krymo totorių antpuoliams į Ukrainą. Karo veiksmai vyko Kryme ir Besarabijoje. 1736 Rusijos kariuomenė užėmė Azovą, kelis kartus sumušė Krymo chanato kariuomenę. 1737 su Turkija pradėjo kariauti ir Austrija (Austrijos–Turkijos karai), bet patyrusi pralaimėjimų 1739 pasirašė separatinę taiką. Rusijos kariuomenė (48 000 žm., vadas B. K. Minichas) 1739 sumušė Turkijos kariuomenę (80 000 žm.) prie Stavučianų (12 km į pietvakarius nuo Chotino). Vis dėlto dėl didelių nuostolių (per karą neteko daugiau kaip 100 000 žm.) ir pablogėjus santykiams su Švedija 1739 Rusija sudarė su Turkija Belgrado taiką; Azovas vėl atiteko Rusijai. 1768–74 kare Turkiją rėmė Austrija ir Prancūzija. 1769 Rusijos kariuomenė užėmė Taganrogą ir Jasus. 1770 P. Rumiancevo vadovaujama armija sumušė turkus prie Riabovos Mogilos, t. p. Largos ir Kagulio upių (dabar Moldavijoje). 1770 buvo užimtas Izmailas, Benderai, 1771 – Perekopas, Krymas. Česmos kautynėse (1770) Rusijos laivynas sumušė Turkijos laivyną. Austrijos spaudimas ir vykstantis Pugačiovo sukilimas privertė Rusiją karą užbaigti. Küçük Kaynarcos taika (1774) ji gavo dalį Ukrainos (Juodosios jūros pakrantę, teritoriją tarp Pietų Bugo ir Dniepro).
1787–91 karas kilo dėl Turkijos pastangų susigrąžinti Krymą, kuris 1783 buvo prijungtas prie Rusijos. Šiame kare Rusijos sąjungininkė vėl buvo Austrija. 1787 A. Suvorovo vadovaujamas Rusijos korpusas sumušė prie Kinburno išsilaipinusį desantą. Turkijos kariuomenė išstūmė austrus iš Banato, bet Moldavijoje Rusijos kariuomenė užėmė Jasus ir Chotiną, po ilgos apsiausties užvaldė Očakivą (sužinojęs apie šį pralaimėjimą sultonas Abdiulchamidas I mirė). Jungtinė Austrijos ir Rusijos kariuomenė (25 000 žm., vadas A. Suvorovas) 1789 08 nugalėjo turkus (apie 100 000 žm.) prie Focşani (Rumunija), 1789 09 – prie Rimniko (dabar Râmnicul Sărato) upės. 1790 rusai užėmė Izmailo tvirtovę. Pagal Jasų taiką (1792) Rusijai atiteko Juodosios jūros pakrantė tarp Pietų Bugo ir Dniestro. Pasirašiusi taiką Rusija galėjo permesti kariuomenę į Abiejų Tautų Respubliką. 1806–12 kare siekė susigrąžinti prarastas žemes. Turkija paskelbė karą Rusijai šiai 1806 pabaigoje įvedus savo kariuomenę į Dunojaus kunigaikštystes. Rusai 1809 užėmė Izmailą ir apsiautė Silistriją, Kaukaze 1810 užėmė Suchumi. Dunojaus armija (vadas M. Kutuzovas) 1811 vasarą sumušė turkus prie Ruščiuko (dabar Rusė). Pagal Bukarešto taiką (1812) prie Rusijos prijungta Besarabija, Batumi, dalis Vakarų Sakartvelo.
Stiprėjant didžiųjų Europos valstybių siekiams padalyti silpstančią Osmanų imperiją, o šiai atsisakius laikytis Akermano konvencijos, (1826), kilo 1828–29 karas. Kaukaze Rusijos kariuomenė buvo užėmusi Anapą, Karsą, Ardahaną, Poti, Bajazetą, Erzurumą, Balkanuose – Dunojaus kunigaikštystes, Silistriją, Adrianopolį ir žygiavo Konstantinopolio link. Pagal Adrianopolio taiką (1829) Rusijai atiteko Dunojaus žiotys su salomis, visas Kaukazo Juodosios jūros pakraštys. 1853–56 karas virto Rusijos karu ne tik su Osmanų imperija, bet ir Didžiąja Britanija, Prancūzija, Sardinija (Krymo karas). Šis karas baigėsi Rusijos pralaimėjimu ir Paryžiaus taika (1856), kuri susilpnino Rusijos įtaką Europoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Paaštrėjus vadinamajam Rytų klausimui (1875 prasidėjo sukilimas Bosnijoje ir Hercegovinoje, 1876 – Bulgarijoje), kilo 1877–78 karas. Šiame kare Rusija, siekdama savo tikslų (tarp jų – išstumti Osmanų imperiją iš Balkanų ir sustiprinti savo įtaką), naudojosi Balkanų tautų išsivadavimo judėjimu. Jos sąjungininkė buvo Rumunija. 1877 06 persikėlusi per Dunojų Rusijos kariuomenė buvo suskirstyta į tris pagrindines rinktines. 1877 vasarą ji užėmė Tirnovą ir Šipkos perėją, 1877 12 – Pleveno tvirtovę (į nelaisvę paimta 43 000 karių su vadu Osmanu Nuri Paşa). Tuo pat metu buvo puolama Sofijos ir Adrianopolio kryptimis. I. Gurkos vadovaujamai rinktinei (71 000 žm.) 1878 01 užėmus Sofiją rusai pradėjo pulti visu frontu. F. Radeckio vadovaujama rinktinė (54 000 žm.) prie Šeinovo apsupo Turkijos armiją (35 000 žm., vadas Veiselis Paşa) ir paėmė į nelaisvę 22 000 žmonių. I. Gurkos rinktinė ties Filipopoliu (dabar Plovdivas) 1878 01 sumušė Süleymano Hüsnü Paşos vadovaujamus turkus, užėmė Adrianopolį ir žygiavo Konstantinopolio link. Kaukaze rusai 1877 10 sumušė turkus prie Aladžo. Pagal San Stefano taiką Rusijai atiteko Besarabijos pietinė dalis, Karsas, Ardachanas, Batumi, Bajazetas; šios sutarties sąlygos buvo peržiūrėtos Berlyno kongrese (1878). Karas padėjo Balkanų tautoms išsivaduoti iš Osmanų imperijos valdžios.