Rùsijos–Vokietjos sutarts, Apsidraudmo sutarts, slapta sutartis, pasirašyta 1887 06 18 Berlyne. Iniciatorius Vokietijos kancleris O. E. L. von Bismarckas. Šalys pasižadėjo laikytis neutraliteto, jei kiltų karas su kuria nors trečiąja valstybe, išskyrus tuos atvejus, jei Vokietija užpultų Prancūziją arba Rusija – Austriją‑Vengriją. Atskiru protokolu Vokietija pažadėjo Rusijai diplomatinę paramą net ir tuo atveju, jei ši užimtų Juodosios jūros sąsiaurius, t. p. įsipareigojo neremti Rusijai pritariant 1886 nuversto Aleksandro I Batenbergo pastangų susigrąžinti Bulgarijos sostą. Rusijos–Vokietijos sutartimi (vadinama ir Dviejų imperatorių sąjunga) O. E. L. von Bismarckas siekė bent iš dalies kompensuoti vadinamąją Trijų imperatorių sąjungą, kuri 1886 žlugo susidūrus Austrijos‑Vengrijos ir Rusijos pastangoms įsivyrauti Balkanuose, ir izoliuoti Prancūziją, kurią laikė svarbiausia Vokietijos konkurente. Sutartis galiojo 3 metus. 1890 naujoji Vokietijos vyriausybė, vadovaujama L. von Caprivi, atsisakė pratęsti Rusijos–Vokietijos sutartį. Rusija suartėjo su Prancūzija – 1891–92 sudarė su ja sąjungą (Prancūzijos–Rusijos sąjunga).
-Dviejų imperatorių sąjunga; -Vokietijos–Rusijos sutartis